Kaip Vilnių saugojo gynybinė siena ir kodėl ją carinė Rusija išgriovė

XIV a. pabaigoje, vykstant kovoms su Vokiečių Ordinu, pagrindiniai Vilniaus statiniai išsitekdavo trijų pilių teritorijoje, vėliau nebuvo pavojaus, kuris reikalautų statyti miesto sienos. Tik XVI a. pradžioje suaktyvėjus Krymo totoriams ir jiems pradėjus puldinėti Vilniaus apylinkes, taip pat iškilus sustiprėjusios Maskvos Didžiosios kunigaikštystės pavojui, atsirado neatidėliotinas reikalas apsaugoti išaugusio miesto branduolį mūro sienomis su įtvirtintais penkiais vartais, kuriuos iš išorės juosė griovys, vietomis užpildytas vandeniu.

Ketveri vartai žymėjo kelius iš Vilniaus į apylinkes: Vilniaus (Vilijos, Neries) vartai, kuriais per Neries tiltą buvo galima patekti į Šnipiškes ir toliau per Ukmergę į Rygą; Trakų vartai, vedę į Trakus, iš jų į Kauną ir Gardiną ir Krokuvą, Medininkų (Krėvos, Aštrieji, Aušros) vartai, vedę pro Medininkus į rytines ir pietrytines LDK žemes, Atpirkimo arba Spaso, per Užupį vedusio į Šiaurės rytų LDK: Polocką, už jo Pskovą ir Naugardą, taip pat Vitebską ir Pilies vartai, vedę į Žemutinę ir Aukštutinę pilis, ir stovėlę prie dabartinės Pilies gatvės. Pagrindinė sienos statyba užtruko metus, tačiau vėlesniais metais ji dar buvo tobulinama.

1522 metais statybos baigėsi, visa siena buvo mūrinė su 10 įtvirtintų vartų ir dar 5 bokštais. Be jau minėtų pirmųjų 5 vartų atsirado dar penki: Rūdininkų vartai, vedę link valdovo dvaro ir ilgainiui tapę pagrindiniais Lenkijos ir Lietuvos sostines jungusiu keliu, Totorių vartai, stovintys S. Žuko ir Totorių gatvės sankryžoje, kuriuos pradžioje saugojo totoriai, Marijos Magdalietės (Šlapieji) vartai, gerinę susisiekimą su vakariniais Vilniaus priemiesčiais ties L. Stuokos – Gucevičiaus ir Tallat-Kelpšos gatvių sankryža, užmūryti 1677 m. Bernardinų vartai, vedę į Užupį ties įtvirtinta Bernardinų bažnyčia ir labiausiai įtvirtinti Subačiaus vartai, pro kuriuos vedė trumpesnis kelias į Medininkus, Krėvą ir LDK rytus, o per anksčiau pastatytus Medininkų (Aušros) vartus buvo galima patekti į Lydą, Naugarduką ir toliau į LDK pietus ir pietryčius. Naujieji vartai pagerino susisiekimą su priemiesčiais ir apylinkėmis, tačiau susilpnino miesto gynybinės sistemos efektyvumą, nes kai kur net nebuvo padoresnių gynybinių vartų pastato, vadinamoji furta, arba varteliai. Vėliau dalis šių silpnai ginamų įrengimų būdavo užmūrijama ar užbarikaduojama.

Sienos statybas inicijavo Vilniaus miestiečiai, susirūpinę savo turtu ir gyvybėmis, o pradėjo Lietuvos valdovo, didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 m. rugsėjo 6 d. privilegija, išleista Gardine.
Tiesioginis pavojus Vilniui iškilo tik kazokų sukilimo (maišto) metu 1648. Buvo nuspręsta pastatyti naujųjų laikų fortifikacijos elementą – bastėją prie Subačiaus vartų, nes Vilniaus miesto išsidėstyme būtent ši kryptis buvo labiausiai tikėtina. 1655 metais Maskvos kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, buvo ginamasi miesto prieigose, tuo tarpu pats miestas kariuomenės organizuotai gintas nebuvo, kariuomenei pasitraukus į Užnerį link Ukmergės ir Kėdainių, o atskiras miestiečių priešinimasis didesnės reikšmės neturėjo. Lietuvos sostinė buvo išplėšta ir nuniokota.

Rusai stengėsi sustiprinti Vilniaus gynybą, statydami papildomus žemių pylimus, buvo gintasi prie miesto sienų, tačiau realiai buvo ginamasi Vilniaus pilyse, iš kur juos su dideliais vargais pavyko išstumti tik po metus trukusios apgulties. Šio karo metu miesto siena buvo stipriai apgriauta. Nukentėjo siena ir Didžiojo Šiaurės karo metu, kai Vilnius kelis kartus buvo užimtas švedų, rusų ir tarpusavyje kovojančių lietuvių dalinių. Siena jau nebetenkino karybos reikalavimų ir buvo palaikoma kaip miestiečių turto apsaugos priemonė plėšikų ar vietinių konfederacinių kovų metu, miestiečių savavališkai daromi praėjimai buvo mūrijami, prie vartų stovėjo sargyba, nakčiai vartai būdavo uždaromi. Miesto įtvirtinimus reikėjo modernizuoti, keisti visą gynybinę koncepciją, tačiau tam nebuvo nei pinigų, nei noro.

Vilniaus gynybinė siena buvo netikėtai sėkmingai panaudota XVIII amžiaus pabaigoje vykusio Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio sukilimo metu: 1794 m. balandžio 16 įvykusio slapto puolimo metu pavyko užimti miesto vartus ir tokiu būdu priversti rusus pasitraukti iš miesto, o birželio mėnesį vykusį rusų pirmą puolimą pavyko sustabdyti ties Aušros ir Spaso vartais. Antro puolimo metu vėl pavyko reikšmingai pasipriešinti, nors šį kartą apsiginti nepavyko. Pasirodė, kad nors miesto sienos buvo seniai statytos, miesto mūšio sąlygomis, neturinti sunkiosios artilerijos ir didvyriškai ginantis gynėjams ir šie iš esmės viduramžiški karo architektūros paminklai gali turėti didesnės reikšmės, todėl užgrobus Lietuvą Rusijai, sienos 1799 – 1802 m. buvo sąmoningai griautos, kartu su valdovų rūmais. Išliko tik šių sienų fragmentai, dalis buvusių bokštų pamatų ir vieneri Aušros vartai.

Valstybės dieną vyksiančio bėgimo ir važiavimo dviračiais dalyviai sieks priminti: kiekvienas esame valstybės dalis

Liepos 6-ają, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, VšĮ „Mūsų vėliavos" ir Lietuvos karių asociacija „Keliautojų klubas" organizuoja tradicinį renginį „Valstybė - tai tu". Jo metu Vilniaus Senamiestyje vyks garbės bėgimas, kurio maršrutas apims senąją miesto gynybinę sieną. Prie bėgikų prisijungs dviratininkai, jų maršrutas bus skirtas paminėti skirtingus miesto ir valstybės raidos etapus.

„Kiekvienas iš mūsų, kiekvienas laisvas pilietis, yra valstybės dalis. Būdamas jos dalimi, kiekvienas iš mūsų yra savaip įsipareigojęs valstybei. Šią tiesą norime priminti renginiu, kurio atskirus ir vienas kito gal ir nepažįstančius dalyvius sujungia vėliava“, – sako Deivydas Rimkevičius, VšĮ „Mūsų vėliavos" vadovas.

Šiemet prie bėgikų jungiasi ir dviratininkai

„Valstybė – tai tu" organizatorių teigimu, pernykštis susidomėjimas bėgimu parodė, kad daugeliui šalies gyventojų jų norima perduoti žinia bei vertybės yra svarbios, todėl šiemet prie bėgikų prisijungs ir dviratininkai. Kaip ir bėgikai, dviratininkai startuos S. Daukanto aikštėje iškart po Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų pakėlimo ceremonijos Simono Daukanto aikštėje.

„Šiuo simboliniu bėgimu ir važiavimu su Lietuvos valstybės istorinėmis vėliavomis norime atkreipti dėmesį į sostinės ir visos šalies saugumą, taip pat skatinti pilietinę bei istorinę savimonę, ugdyti patriotiškumą ir pagarbą istorinei atminčiai, valstybei ir valstybingumui", - teigia Rolandas Lubys, Lietuvos karių asociacijos „Keliautojų klubas" vadovas.

Dalyvių skaičius nebus ribojamas – laukiamas kiekvienas norintis. Kiekvienas registracijos mokestį sumokėjęs bėgikas dovanų gaus neštąją vėliavą, kurią galės išsikelti prie savo namų. Užsiregistruoti http://www.musuveliavos.lt/ galima VšĮ „Mūsų vėliavos“ internetiniame puslapyje.

Bėgimo trasos ilgis – 5 kilometrai. Ji drieksis gatvėmis ir pėsčiųjų takais, besiribojančiais su miesto gynybine siena, Gedimino pilies kalnu ir Vilniaus arkikatedra bazilika. Po starto S. Daukanto aikštėje, bėgimas tesis Universiteto, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, Liejyklos, Totorių, Benediktinių, Vilniaus, Klaipėdos, Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto, Maironio ir Šv. Brunono Bonifaco gatvėmis bei Bernardinų sodo taku palei Vilnelę, Kazio Škirpos alėja ir pėsčiųjų taku aplink Gedimino pilies kalną, Arsenalą, Vilniaus arkikatedrą baziliką iki Valdovų rūmų kiemo.

Dviračių trasa tesis 10 kilometrų ir leis aplankyti buvusias miesto ribas, Vilniui istorijai ir Lietuvai svarbius objektus Arkikatedrą, Šventaragio slėnį, Arsenalą, Senąjį miestą (Kalnų parką), vėliau Olandų gatve dviratininkai prasuks pro Misionierių bažnyčią, atvyks prie simbolinių Aušros vartų, vėliau Pylimo gatve palei buvusią gynybinę sieną ir Tauro kalną atriedės prie modernios Lietuvos simbolio Seimo rūmų, tuomet suks į Gedimino prospektą, kuriuo kaip centrine miesto ir istorijos ašimi užbaigs savo važiavimą finišuodami Valdovų rūmuose.