Turime ilgalaikę Valstybinę švietimo strategiją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2013 m. dešimties metų laikotarpiui iki 2022 metų.
Strategija numato ilgalaikes švietimo politikos kryptis: didinti mokytojų ir dėstytojų profesionalumą; puoselėti duomenų analize ir įsivertinimu grįstą švietimo kokybės kultūrą; plėtoti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes; skatinti mokymąsi visą gyvenimą.
Nuo Strategijos parengimo keitėsi vyriausybės, pasirodė ilgas sąrašas Švietimo ir mokslo ministerijos parengtų teisės aktų, įgyvendinta šimtai daugiau ar mažiau sėkmingų projektų.
Strategijoje numatyta 2017 metais atlikti pusiaukelės peržiūrą. Svarstomos Gairės – nueito kelio analizė ir bendrojo ugdymo perspektyva dar penkeriems metams. Sykiu tai paskatinimas Vyriausybei apmąstyti numatytų darbų prasmę ir jų tarpusavio jungtis.
Per pastaruosius trejus-ketverius metus švietimo bendruomenė, mokinių tėvai, ekspertai daug dėmesio skyrė mokyklai. Mokykla – tai vieta, kur susipina švietimo strateginiai tikslai, telkiantys bendruomenę prasmingiems darbams, tai „gyvoji laboratorija“, kur kuriamas ateities visuomenės modelis.
Geros mokyklos koncepcija, patvirtinta 2015 m., įvardija svarbiausius lūkesčius, siejamus su mokyklos priederme užtikrinti mokinio asmenybės brandą, padėti atrasti savąjį kelią, pasirengti profesinei karjerai ir tapti aktyviais visuomenės pokyčių dalyviais.
Tačiau vien gerų norų nepakanka: Gairėse numatytas dar vienas žingsnis – strateginiai uždaviniai ir rezultatai, kuriuos turėtų užtikrinti Vyriausybė, kurdama prielaidas Geros mokyklos koncepcijai įgyvendinti. Bendrojo ugdymo pokyčiai planuojami penkiose tarpusavyje susijusiose srityse.
Ugdymo turinys
Ko ir kaip mokosi mūsų mokiniai? Pažvelgę į Bendrojo ugdymo programas matome gana eklektišką rinkinį, kuris vargiai gali pasitarnauti nuosekliam ir įvairiapusiam asmenybės ugdymui.
Greta įprastų dalykų programų, matome nuolat pasipildančių „palydovų“ sąrašą: Sveikatos ugdymas, Žmogaus sauga, Etninė kultūra, Meilė ir šeima... ir dar pluoštas bendrųjų gebėjimų ugdymo programų. Viską vainikuoja standartizuoti testai ir atskira (!) valstybinių brandos egzaminų programa. Kaip mokytojui tarp jų nepasiklysti?
Siūlomų pokyčių kryptys: sukurti vientisą pasaulėvaizdį ugdančių programų rinkinį, bendrųjų kompetencijų ugdymą grindžiant dalykiniu turiniu (tokiu principu vadovavosi Suomijos naujųjų programų kūrėjai); ugdymo turinyje panaudoti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus ir remtis savarankišku tikrovės pažinimu, skatinti mokinius įgyvendinti kūrybiškus tarpdalykinius projektus; mokinių pasiekimus vertinti individualizuotai, su mokytoju aptariant tolesnio mokymosi uždavinius. Pamirškite egzaminų stresą!
Pedagogo karjera ir prestižas
Daugialypiai ugdymo uždaviniai kelia vis naujų iššūkių pedagogų rengimui ir kvalifikacijos atnaujinimui. Deja, pavieniai projektai nepadėjo sukurti mokytojų bei švietimo administracijos kvalifikacijos tobulinimo sistemos, kuri užtikrintų jungtis tarp švietimo dokumentų ir kasdienės veiklos.
Siūlomų pokyčių kryptys: bendradarbiaujant su užsienio partneriais, modernizuoti pedagoginių studijų ir kvalifikacijos tobulinimo programas, pirmumą teikiant mokyklų komandų mokymams ir konsultavimui darbo vietoje, o pradedantiems mokytojams – organizuoti podiplomines stažuotes, plėtoti virtualią metodinės paramos platformas; pedagogo karjerą ir atlyginimą aiškiai susieti su pasiekta kvalifikacija ir indėliu į mokyklos tikslų įgyvendinimą.
Svarbiausi veiksniai, formuojantys mokytojo profesijos statusą visuomenėje, yra kokybiškas pedagogų rengimas, patrauklios darbo sąlygos, profesinio tobulėjimo galimybės bei adekvatus atlyginimas.
Ugdymo naujovės
Kad švietimas taptų pažangių pokyčių galia, jis turi žvelgti į ateitį. Ugdymo veikla neįmanoma be jos analizės ir nuolatinio tobulinimo. Veiklos kritinė analizė ir moksliniais tyrimais inovacijos dar netapo įprastu politikos formavimo ir įgyvendinimo instrumentu.
Siūlomų pokyčių kryptys: skatinti mokslininkus svariau prisidėti prie naujovių kūrimo, drauge su praktikais įgyvendinti žvalgomuosius projektus ir analizuoti jų poveikį, kad bendrojo ugdymo sistemai būtų rekomenduojamos išbandytos ir pasiteisinusios naujovės; motyvuotiems pedagogams sudaryti sąlygas rengti metodines publikacijas, dalyvauti mokslinėse stažuotėse, mokyklų komandoms – įsijungti į nacionalinius ir tarptautinius projektus bei teminių tinklų veiklą.
Savita mokykla
Ugdymo pokyčiai yra tikslingi ir ilgalaikiai, kai jie įtraukia visą mokyklą, apima mokomąją ir praktinę veiklą, įtraukia visus bendruomenės narius – pedagogus, mokinius, jų tėvus ir partnerius į mokyklos strategijos kūrimą ir įgyvendinimą. Geros mokyklos koncepcija teikia prielaidas plėtoti savitą kultūrą, stiprinti bendruomenės pripažintas vertybes, atrasti savus ugdymo uždavinių įgyvendinimo kelius.
Siūlomų pokyčių kryptys: kurti ir įgyvendinti mokyklos veiklos modelius, kurie užtikrintų geriausius ugdymo rezultatus ir palaikančią aplinką įvairių gebėjimų ir interesų vaikams; stiprinti partnerystes vietos bendruomenėje – su vietos savivaldos ir nevyriausybinėmis organizacijomis, verslo įmonėmis, akademinėmis ir kultūros institucijomis, užtikrinant ugdymo turinio aktualumą ir mokinių visuomeninės veiklos įvairovę; išorinį mokyklų vertinimą nuosekliai keisti konsultavimu ir vadybine pagalba, atsižvelgiant į mokyklos pažangą bei dermę su nacionalinės švietimo politikos uždaviniais.
Finansavimas vardan kokybės
Mokinių ugdymo sąlygos miesto ir kaimo mokyklose dažnai ženkliai skiriasi: mažesnėse mokyklose nepakanka krūvio specialistams, skurdesnė neformaliojo švietimo pasiūla, o „geltonasis autobusas“ nepalaukia, kol pasibaigs treniruotė. Tačiau valstybė yra įsipareigojusi kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietovės ir tėvų socialinio statuso suteikti lygiavertes galimybes gauti kokybišką išsilavinimą.
Siūlomų pokyčių kryptys: siekiant sušvelninti ugdymo kokybės teritorinius ir socialinius skirtumus, parengti ir įdiegti lėšų skyrimo mokykloms schemą, grindžiamą klasių komplektais; daugiafunkcinius bendruomenių centrus pritaikyti neformaliajam švietimui ir kūrybinei veiklai, steigti „visos dienos mokyklas“; etatinį mokytojo atlyginimo modelį susieti ne tik su pasiekta kvalifikacija, bet ir su atliekamų veiklų įvairove; numatyti papildomas socialines-ekonomines priemones periferijoje dirbantiems specialistams.
Visa tai – gairės, kryptys, kelrodis. Nuo ko pradėsime rytoj?