Sprendžiant iš pavadinimo, atrodytų, konvencija reikalinga, kilni ir vertintina. Netgi nėra čia dėl ko ginčytis. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, konvencija ne taip lengvai skinasi kelią. Dokumentą pasirašė ne visos Europos tarybos šalys-narės, o per ilgus šešerius metus nuo pasirašymo ją ratifikavo (kaip ten beskaičiuosi) mažesnė pusė šalių, o ir tas ratifikavimo procesas neatrodo entuziastingai.
2012 metais konvenciją ratifikavo viena šalis, 2013 m. - septynios, 2014 m.– dar septynios, 2015 m. – keturios. Po metų - jau tik trys, o šiemet – tik viena. Kaip bežiūrėtum, progresija neauganti. Neratifikavo ne tik britai su vokiečiais, neratifikavo net estai, kuriuos neretai sau statome sektinu pavyzdžiu.
Akivaizdu, kad su konvencija kažkas ne taip. Kaip ir su smurto prevencija Lietuvoje. Skaudi ir pamokanti asmeninė patirtis taip pat ragino pasidomėti, kas gi iš tikro vyksta ne tik konvencijos ratifikavimo procese, bet ir apskritai smurto prevencijos baruose.
Žodis „konvencija“ reiškia susitarimą. Tad ir ratifikuoti susitarimą geriausia dėl jo susitarus. Deja, Stambulo konvencijos ratifikavimo procesas Lietuvoje ir kitose šalyse virsta karu, kurio frontą supaprastintai galima apibūdinti taip: viena pusė sako, kad konvenciją skubia reikia ratifikuoti, nes tai yra apie smurtą prieš moteris, o jas, moteris, neabejotinai reikia apginti. Kita pusė sako, kad ratifikavusi konvenciją Lietuva būtų priversta įteisinti naują lyties sampratą pagal kurią prigimtinė biologinė vyro ir moters lytis tampa lyg ir pakeičiama socialinės lyties konstruktu.
Viena pusė kaltina oponentus dėl nenoro ginti moteris, kita pusė atšauna, kad moterų gynimo pagrindu į teisinę sistemą brukamos gamtos mokslams ir konstitucinėms tiesoms prieštaraujančios lyčių definicijos. Tad iš pirmo žvilgsnio tai - visai nesutaikomi dalykai. Net jeigu vienai ar kitai pusei pavyksta kur nors keliais balsais įveikti priešininkus, tai jau nebe konvencija – susitarimas, o tiesiog nubalsavimas.
Dažnas konferencijos dalyvis „pataikė į dešimtuką“ sakydamas, kad tos socialinės lytys primena situaciją, kai vietoje košės su spirgais, mums duoda košę su vabalais ir sako, kad tai košė, o tie vabalai (jei ir nevalgomi) - tai vis tiek tas pats, lašiniai, juk svarbu košė.
Košė – moterų interesai. Iš savo varpinės pasakyčiau, kad logiška – šaukštas deguto medaus statinėje... Ir kas čia tokio - vis tiek medus. Bet nebevalgomas. Tad socialinių lyčių priešininkai teigia, kad vabalai košę gadina, ji yra netinkama maistui. Konvencijos ratifikuoti negalima. Negalima moterų gynimo pretekstu legalizuoti žmogaus prigimčiai prieštaraujančių teisinių nuostatų. Vieni iš kitų šiek tiek pasišaipo, pagraudena, tačiau bendros kalbos taip ir neranda.
Teoriškai ir vieni, ir kiti sako, kad smurtas yra blogai ir su juo reikia kovoti. Jei po tuo pasirašome, tai košę galime imti. Vieni tegu sutinka, kad ji bus be lašinių, ne pati skaniausia. Bet kitai pusei belieka sutikti, kad košė bus be vabalų. Bet iš ratifikacijos šalininkų pasigirsta, kad jie tikrai nesutiks. Jei nebus tų jokių mokslu nepagrįstų socialinių lyčių, tai ir konvencijos nereikia.
Gal aš ir klystu, bet konferencijoje daugiausia ir buvo kalbama ne apie smurto, bet apie tų socialinių lyčių segmentą. Vienos prelegentės sakė, kad neva tekstas buvo ne taip išverstas ir iš tikro konvencija yra ne tokia, kokia parašyta. Kitos sakė, kad nesuprantantys, kaip svarbu įtvirtinti socialines lytis, yra tiesiog atsilikėliai. Prigimtinės lytys yra atgyvenos ir tik lyčių „stereotipų“ griovimas yra tikrasis kelias į visuomenę be smurto.
Matyt, esu tas atsilikėlis, nes naiviai laukiau, kad bent vienas pranešėjas kaip nors bent jau pasakys, kokios yra tos lytys, koks procentas (bent jau apytiksliai) žmonių vienai ar kitai priklauso. Veltui. Visa statistika (o jos tikrai netrūko) sukosi tik apie tradiciškai suvokiamus vyrus ir moteris... Kai reikia skaičių ir faktų, pasirodo, jokių kitų lyčių nebėra, o kai kurie genetikai ar biologai žiūrėti į lytis pradeda savaip. Jie tiesiog išvadinami kvailais ir į respektabilias stambulininkų (statistiškai labiau stambulininkių) konferencijas tiesiog nekviečiami.
Tačiau ar galima padaryti ką nors, kad smurto prevencijos problema nebūtų socialinių lyčių pseudomokslo įkaite?
Yra trys keliai, jais ne kartą eita istorijoje, o iš dalies einama ir dabar.
Pirmas ir bene geriausias – pataisyti konvencijos teksto, parašyti ją taip, kad konvenciją be baimės ir netikrumo greitai ratifikuotų visos šalys. Tai gana plačiai paplitusi praktika. Juo labiau, kad konvencija, kaip minėjau, yra susitarimas, o ne vienų kova prieš kitus. Konvencijų rašytojai turi stengtis, kad tekstas būtų toks, kokį parlamentarai priimtų konsensusu, o ne kelių balsų skirtumu... Stambulo konvencijos tekstas nevykęs, ir tiek. Dėl jo nepelnytai kenčia tie, kuriems konvencija išties reikalinga. Liūdna, bet nieko nenori persvarstyti, būtent, vabalų gynėjai.
Antras kelias – priimti konvenciją su išlyga. Savotiškai ratifikuoti košę, bet ne vabalus. Tai irgi paplitusi praktika, net ir tada, kai tekstas laikomas formaliai nekeičiamas. Tačiau čia ir vėl : socialinių lyčių gynėjai pasiryžę geriau išmesti smurtą, bet ne socialines lytis.
Yra ir trečias kelias – kovoti su smurtu galima ir be konvencijos. Lietuvos įstatymai šiandien, beje, yra pažengę net už konvencijos siūlymų. Klausydamas pranešimų apie padėtį Lietuvoje, supratau, kad kasdieniame smurto prevencijos ir kovos su juo gyvenime svarbiausias dalykas yra ne konvencija ar jos vabalai, bet veikiau Lietuvos pareigūnų gebėjimai ar programų finansavimas.
Tik čia suvokiau dar keletą problemų, kurioms spręsti nepadės jokia ratifikuota ar neratifikuota konvencija.
Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo negavau - ko gi toks gausios organizacijos nori? Ar sumažinti smurtą, ar kuo griežčiau ir greičiau bausti smurtautojus? Atrodo, kad svarbesnis tikslas yra antrasis: nubausti iš anksto susitarus, nors smurtautojai ir pats reiškinys niekur nedings. Piktai kalbant, jei nebus smurtautojų, nebereiks ir tų organizacijų, o nepiktai - kirba klausimas, kodėl organizacijos ir kalbėtojos, su pasimėgavimu kalbančios apie bausmes, tokios abejingos smurto priežastims? Viena iš tų priežasčių – besaikis alkoholio vartojimas. Galima stebėtis, kad konferencijos organizatorių iniciatyva priklauso politikams, prieštaravusiems alkoholio ribojimo pataisoms...
Viena ponia konferencijos kuluaruose paaiškino, kaip tu, tundra, nesuprati , kad alkoholizmo prevencija nėra mūsų projektas, mums tai neturi rūpėti, ne už tai esame finansuojami. Net ir būdamas „tundra“ suprantu, kad už alkoholį nemoka, tai kam juo rūpintis. Bet ,jei moka už košę, kodėl tos organizacijos taip uoliai gina vabalus?
Kodėl taip uoliai griaudamos lyčių „stereotipus“ savo namuose jos nė piršto nepajudina kovai prieš tą „baisųjį patriarchatą“, pavyzdžiui, musulmoniškose bendruomenėse. Aha, sako „tai - kultūrinė tradicija“. O mūsų krašte vyrams mylėti moteris ir moterims pamilti vyrus – žalingas stereotipas. Ir kas galėtų paneigti, kad...