I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras?

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

Valstiečių reitingai krenta. Nieko nuostabaus, kad krenta. Dažnai būna, kad valdžios partijos reitingai krenta, vienų anksčiau pradeda ristis žemyn, kitų – vėliau. Darbo kodekso batalijos taip pat prie to prisidėjo. Nes kad ir kiek stengėsi aiškinti valstiečiai, kaip jie pataisė Darbo kodeksą ir kokią įtaką dabar turi ir turės Trišalė taryba, iš rinkimų pažadų žmonės turėjo suprasti, kad valstiečiai kurs naują, žmogišką (kaip žmonės iš gatvės supranta žmogiškumą) Darbo kodeksą. O ne pataisinės šen bei ten socdemiškąjį.

Dar prisidėjo alkoholis. Ir dar visko po truputį.

Kad jei geras žmogus ir geras specialistas, tai nereiškia, kad bus ir geras politikas. Kad jei skurdo Lietuva rūpi, nes taip liepiama ir rūpiniesi skurdo mažinimu pagal vadovėlines tiesas, o ne iš idėjos, ne todėl, kad rūpi iki kaulų smegenų, tai tada naikini ir PVM lengvatą šildymui, ir PVM lengvatą viešbučiams. Ir paaiškini, kad žmonės, užsiimantys kaimo turizmu išmirštančiuose regionuose ir kartais vieną kitą darbo vietą sukuriantys, nenusipelno jokių lengvatų, nes juk iš kur pinigų paimti skurdžiausių gelbėjimui. O Kultūros ministrei, dar visai neseniai neslėpusiai susižavėjimo tautinio kostiumo vaikams ir Naisių kaimo idėjomis kaip nacionaline vertybe, tenka mykti prieš kultūrininkus, nes liepta nupjauti 18 milijonų eurų nuo kultūros. Tik nuo kurio jos galo?

Kai R.Karbauskis pranašauja krizę, o S.Skvernelis ją neigia, kai S.Skvernelis etikos komisija grasina Eugenijui Jovaišai, tačiau jo komitetas, o tiksliau – R.Karbauskis su Seimo Pirmininku, vis tiek Vyriausybės planus laidoja, kai net Stasys Jakeliūnas, vis tiek dar premjero žmogus, S.Skvernelį viešai pavadina A.Butkevičiumi, ir kai tas viskas po truputį tempia ir Sauliaus Skvernelio reitingus žemyn.
Tas viskas išrašyta ir perrašyta daug kartų. Tas turi baigtis, juk logiška.

Manevrą, kad išsaugotų savo kailį, savarankiškumą ir vardą prieš visur siekiančias konservatorių lyderio Vytauto Landsbergio rankas padarė Rolandas Paksas. Pasiėmė kuopą žmonių, ištaikė momentą ir pasiplovė. Be R. Pakso žingsnio buvo ir kitų bandymų skaldyti frakcijas ir partijas, kuriant naujas politines jėgas ir šliejantis prie kitų ir formuojant naują lyderystę. Pavyko, retrospektyviai žiūrint, tik R. Paksui. Ir pavyko todėl, kad jam labai teisingai sekėsi pasirinkti priešus. Pradėjo nuo kompanijos „Williams“, visai netruko prikergti ir pačius konservatorius. Kai čia baigėsi kuras, važiavo ant kitų priešų. Ir žlugo R. Paksas tada, kai žmogus pats sau tapo priešu ir jį paliko paskutiniai ištikimiausi bendražygiai.

O kol kas S. Skvernelis yra tik dalis į nesėkmę riedančių valstiečių. Ir jis kol kas neturi savo priešo. Ir štai čia – jo akligatvis.

Pilna valdžios koridoriuose užkalbėtojų ir raganautojų, kuždančių, kad juk S. Skvernelio priešas yra R. Karbauskis. Geresnio priešo nesugalvosi – viešumon lenda Naisių dogmatiko silpnybės ir baimės, kurias priversta spręsti visa visuomenė. Jis užsispyręs ir neklauso kitų nuomonės, jis ir jo šutvė juk iš tikrųjų žlugdo visas S. Skvernelio reformas. Taip, už akių juk taip ir kalbama. Bet net kalbėti nereikia – tokių dalykų nemato tik visiškas dogmatikas arba kvailys.

Ir tai būtų visai logiška, toks skilimas, visų neva prognozuotas nuo pat tos akimirkos, kai S. Skvernelis su R. Karbauskiu sukirto rankomis šturmuoti Seimą. Ir Gabrielius Landsbergis sklaidosi viešumoje nesuprasdamas, kodėl S. Skvernelis nemeta pirštinės R. Karbauskiui, neišrėkia jam į veidą, kad jau gana, o toliau trina, meluoja, kad daugiau mažiau sutarti pavyksta ir viskas iš lėto, bet juda į priekį. S. Skvernelis išties tampa panašus į užsispyrusį byrančios šeimos narį, darantį viską, kad tik šeima neiširtų: tramdo savo emocijas, laido juokelius ne saviems, o tik oponentams, nurijo Prezidentės kritiką, eina į frakciją... ir vis randa stiprybės meluoti, kad viskas gerai.

Tik politika – ne šeima. Čia nėra meilės. Čia – tik interesai.

Ir jei S. Skvernelis nesitraukia, tai – dar ne laikas, sako žinovai, jam trauktis. Iki Prezidento rinkimų dar toli. Emmanuelio Macrono įkvėpimo vertam žygiui ateis laikas maždaug žiemą, per biudžeto svarstymą. O tada, kai ateis žiema, ir matysim.

Bet jei S. Skvernelis taip padarys, jei jo ir R. Karbauskio keliai išsiskirs ir R. Karbauskis taps dabartinio premjero kritikos objektu, priešu, tai bus jo tiesus kelias į pražūtį. Ir, man regis, premjeras tai supranta. Nors reitingai krenta ir jie kris toliau, ir kuo toliau, tuo labiau S. Skvernelis bus tapatinamas su R. Karbauskiu ir valstiečiais.

S. Skvernelis neturi net kandidatų į priešus. O be priešo Lietuvoje rinkimų nelaimėsi.

Jis turbūt galiausiai dabar suprato, kad nuosprendį sau pasirašė dar tada, kai ilgai rinkęsis, su kuria partija eiti į rinkimus, pasirinko savo garbėtrošką. Greitą pergalę, kurią pažadėjo Darius Gudelis, jis gavo. Bet daugiau nieko tame pakete ir nebuvo.

Paaiškinti žmonėms, ar jis ko nors nežinojo ir nesuprato prieš rinkimus, bus sunku. Jei sakys, kad R. Karbauskis pasirodė esąs kitoks, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, skambės išdavikiškai. Jei bandys aiškinti, kad valstiečiai, atėję į Seimą, tapo nevaldomi, niekas nebetikės, nes su valstiečiais jis daugiau nei pusmetį važinėjo po Lietuvą. O juk ir visa Lietuvos žiniasklaida mirgėjo patarimais ir pastabomis, kas jie tokie. S. Skvernelis tai neigė, dievagojosi, kad yra kitaip ir kad, matysit, viskas bus kitaip nei manot.

Be to, S. Skvernelio ministrų kabinetas yra tiesioginis premjero darbo rezultatas. Čia yra tai, ką jis sugebėjo susirinkti. Ir? Ar tai tikrai svajonių kabinetas, su kuriuo galėtumei mesti iššūkį R. Karbauskui ir sakyti, kad jei ne šis tipas, aš dar ne taip būčiau galėjęs padaryti. Gal pirmais mėnesiais akis padraskyti su naujais ministrais buvo galima, bet kuo toliau, tuo viskas atrodo tik blogiau.

Ir juk jau Seimo rinkimai laimėti kovojant prieš sistemą. Taigi gavot mandatą, vyrai moterys, kovokit su sistema. Nesigauna? Tai, vadinasi, tiek jūs ir verti.

O mes ieškom kitų kovotojų.