Nepakalbėjus apie skatinamas inovacijas ir traukiamas investicijas, atrodo, nė krust. Gaila tik, kad praėjusių metų statistika rodo lygiai priešingą tendenciją – Lietuva nusisuka nuo tyrimų ir eksperimentinės plėtros.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, išlaidos, skirtos moksliniams tyrimams ir eksperimentinės plėtros (MTEP) darbams aukštojo mokslo ir valdžios sektoriuose pernai buvo 100 mln. eurų arba daugiau nei trečdaliu mažesnės nei 2015 metais.
Įdomiausia, o ir drastiškiausia, kad kenčia būtent potencialios proveržio sritys, kur lietuviai, kai jiems sudaromos sąlygos, sugeba pasiekti tikrų aukštumų. Statistikos departamento pateikta informacija rodo, kad MTEP išlaidos mažėjo absoliučiai visose mokslo srityse, tačiau.
Tačiau procentais išlaidos labiausiai sumažėjo biomedicinos, fizinių ir technologijos mokslų srityse. Lyginant su 2015 metais, pernai biomedicinoje, kuria taip didžiuojamės, išlaidos sumažėjo daugiau nei pusiau arba apie 45 mln. eurų, fizinių mokslų srityje stebimos beveik 40 proc., technologijos moksluose – trečdaliu mažesnės išlaidos.
Tuo tarpu, socialiuose, humanitariniuose ir žemės ūkio moksluose, kurie pastoviai gauna mažesnes išlaidas nei tikslieji mokslai, sumažėjimas kur kas kuklesnis.
Mokslininkai aiškiai deklaruoja, kad toks kritimas gali reikšti Lietuvos mokslo krachą. Net jeigu geresniais laikais finansavimas vėl išaugs, tokių pertrūkių gali užtekti tam, kad įsitvirtintume pasaulio mokslininkų estafetės uodegoje.
Tikriausiai daugumai savaime suprantama, o ir studijomis pagrįsta, kad darbe stabilumas yra kone svarbiausias kriterijus gerai darbuotojo savijautai. O nereguliarus konkursinis mokslo finansavimas neleidžia tikėtis stabilių pajamų.
Negana to, užsienio valstybėse konkursinių projektų pajamos sudaro apie trečdalį mokslininkų atlyginimo, kita dalis atlyginimo yra stabili ir prognozuojama. Lietuvos mokslininkai, siekdami visavertiškesnio gyvenimo, per konkursus turi užsidirbti kone 200 proc. esamo atlyginimo.
Mėginimai teisinti mažesnes išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai tuo, kad užtruko Europos Sąjungos investicinės programos, yra tuščias oro drebinimas, nes ne kas kitas jas ir užtrumpino. Be to, neišvengiamai artėjame prie 2020 metų, kai ES lėšų srautas į Lietuvą sumažės ir arba būsime pramokę gyventi savarankiškai, arba įbrisime į neišmazgomą chaosą.
O dabar statistika rodo, kad pernai mažėjo ne tik finansavimas iš ES, bet ir vietinės valdžios bei verslo įmonių lėšos, todėl labai įdomu, su kokiomis pasaulinėmis technologijomis ir kaip ketiname konkuruoti ateityje.
Tokia situacija, kai mokslininkai turėtų dirbti už 300-500 eurų ir „ačiū“, visiškai neįkvepia darbui Lietuvoje. Jeigu anksčiau patriotizmas galėjo nustelbti mokslinių išradimų kūrybą vos galint išlaikyti šeimą, tai atvirų sienų laikais dažniausiai jis to nebepajėgia. Paskutinių susitikimų su jaunaisiais mokslininkais metu išgirdome, kad iš 6 šiaip jau labai potencialius tiksliuosius mokslus pabaigusių jaunuolių, 4 renkasi darbą užsienyje, 1 dirbs Lietuvoje, tačiau ne pagal specialybę, ir tik vienintelis tęs mokslus Lietuvoje.
Ką reiškia, kai 5 iš 6 žmonių, Lietuvoje žengusių mokslo keliu, jį meta? Tai puikiai iliustruoja, kad kuriame darbuotojus kitiems: Lietuvos atžvilgiu, ir bergždžiai investavome į jų mokslą, ir netenkame būsimos jų kuriamų tyrimų ir eksperimentų vertės.
Judėdami tokiu tempu, kai net estų mokslininkai uždirba kelis kartus didesnius atlyginimus, turime nedaugiau poros metų iki tol, kol Lietuvos tyrimų ir eksperimentinės veiklos įstaigų koridoriai liks tušti.
Politikai vėlgi vietoje to, kad spręstų investicijų į mokslines technologijas, mokslininkų atlyginimų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros įmonių padalinių pritraukimo į Lietuvą, konkursinio mokslo finansavimo nelogiškumo klausimus, paskendo be politikavimo neišsprendžiamoje aukštųjų mokyklų optimizavimo problematikoje.
Negana to, optimizuojant mėginama surasti finansavimo formules, kurios tiktų tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams mokslams, nors akivaizdu, kad tai į vieną sistemą neįspraudžiami dalykai.
Jeigu tiksliųjų ir gamtos mokslų rinka – visas pasaulis, nes naujos jų išrastos technologijos yra prasmingos verslininkams praktiškai visur, tai humanitarių ir socialinių mokslų tyrimų išvados dažniausiai yra išskirtinai kiekvienos valstybės interesas.
Vargu ar kokiame Honkonge bus didelis poreikis finansuoti mūsų lietuviškos kultūros, istorijos ir panašius tyrimus. Tuo tarpu fizinių, gamtos mokslų srityse vyksta globali talentų medžioklė ir, jeigu mes du metus ginčysimės dėl aukštojo mokslo reformos, galime prarasti paskutinius savo tyrėjus.
Reikia suprasti, kad kaip negalime siekti pasaulinio plaukimo rekordo, kai baseine vandens – tik iki kelių, taip negalime palikti savo tyrėjų dirbti tik su gerais palinkėjimais.
Optimizuoti galime ką tik norime, tačiau jeigu norime mokslines inovacijas iš tikrųjų laikyti valstybės prioritetu, be pinigų iš vietos nepajudėsime ir vien aukštųjų mokyklų mokslui skiriamų lėšų nepakaks.