Nesupraskite manęs neteisingai: šį tekstą rašau saulėtoje Kalifornijoje, karštis tirpdo smegenis, menkai gaudausi aplinkoje, tačiau sunku nepastebėti, kokią reakciją sukėlė lietuvio pasakyti žodžiai apie dviejų juodaodžių normą komandoje. Pasaulyje galbūt nedaug yra žmonių, kurie prasčiau už mane nusimano apie krepšinį (bet galite manęs klausti apie koldūnus, ką tik norite), tačiau ir man matosi, kad Lietuvos garsinimo prasme to sakinio mums reikėjo maždaug tiek pat, kiek šautinės žaizdos kaukolėje. Pasaulis gavo dar vieną progą parodyti lietuvius kaip laukinius stuobrius, kurie vis dar kapanojasi iš XIX amžiaus.
Čia viskas ne apie Gedvydą Vainauską, jei jau vadinsim dalykus tikrais vardais ir pavardėmis. Esu dirbęs (ir, man atrodo, sėkmingai) jo vadovaujamame laikraštyje, sutarėm gerai, išsiskyrėm gražiuoju. Paskui esu kelis kartus užsigavęs dėl jo portalo medžiagų apie mane, bet velniai nematė, esu viešas žmogus, todėl gaunu ir gumbų. Ne apie tai čia šneka.
Aš noriu jums pasakyti, kad visas teatrinis baisėjimasis ir nusipelniusių internetinių pavardžių spaudžiamos ir eskaluojamos dramos atrodo liūdnai, nykiai ir atstumiančiai. Nes apsimetinėjimas esant šventesniems už popiežių atrodo taip neskaniai, kad fui. Bjauriau buvo tik nusipelniusio gėjų aktyvisto ir nežiūrimų filmų režisieriaus šlykštus išpuolis mirus Seimo nariui ir žurnalistui, kuris, matote, buvo gėjus, bet nepakankamai aršus ir nevaikščiojo su vėliavomis ir nesispjaudė tulžies purslais, kaip tas narcizas, skundikas ir isterikas režisierius, ir todėl dar nepalaidojus mirusiojo, tas aktyvistas turėjo parodyti blogiausias charakterio savybes. Tiesiog režisieriui ta proga iškrito iš makaulės paskutinis šriubas – matyt, pasidarė gaila, kad ne jį, o kažką kitą visi užjaučia. Ir užpavydėjo. Na, bet tegu Dievas jam būna teisėjas.
Taip, mes visi truputį rasistai. Nereikia vaizduoti, kad yra kitaip. Absoliučios tolerancijos nėra niekur.
Kažkada turėjau dėstytoją iš Amerikos, dabar jau amžinatilsį, Arvydą Žygą, kuris man dėstė Kaune kultūrinę antropologiją, ir jis sakydavo: „Mano močiutė buvo truputį racistė (taip ir sakydavo – „racistė“, ne rasistė), jinai neleisdavo, kad aš žaisčiau su juodukais.“ Tai buvo gal prieš dvidešimt penkerius metus. Profesorius Žygas nesididžiavo savo lietuvės močiutės Amerikoje elgesiu ir posakiais, bet jo ir neslėpdavo, ir už tai jam amžina pagarba.
Mes visi turime nuomonę apie kitų tautų atstovus. Apie čigonus, kurie puotauja ant kapų po laidotuvių, apie meksikiečius, kurie važinėja sulindę aštuoniese į vieną automobilį, skirtą penkiems (ir vietoje normalaus signalo automobilis groja „La Kukarača”) ir pardavinėja Kalifornijoje prie greitkelio apelsinus (šito jau seniai nebemačiau, bet stereotipas liko), apie indus, kurie visada tariasi dėl kainos taip, kad išsunktų iš tavęs paskutines sultis ir paskui vis tiek randa, kas padarys dar pigiau, apie kinus, kurių kalbėjimo maniera yra tokia, kad atrodo, kad tuoj gausi į snukį, nors jis tiesiog taip derasi, ir jau nepradėkite manęs klausinėti, ką mes galvojame ir sakome vienas kitam apie juodaodžius. Aš nesakau, kad mes apsirengiame baltais apsiaustais ir gobtuvais ir deginame kryžius naktimis prie tų namų, kur gyvena kitos odos spalvos žmonės, bet kai pamatau ir išgirstu žmones su jų teatriškais tolerancijos spektakliais, mane supykina.
Visi mes,visi iki vieno, esame savo vaikystės, kultūrinės aplinkos, tėvų ir senelių posakių ir įsitikinimų produktai ir įkaitai, tik kai kurie turime mažiau disciplinos ir pasakome dalykus, kurių reikia paskui gailėtis, o likusieji susitvardome ir nutylime, nuryjame ir paliekame iki kitų laikų, kai prie stalo bus tik artimiausi draugai, kurie tikrai tikrai niekam ir niekada neišplepės to, ką mes jiems pasakėme po trečios taurės vyno: kurie žmonės kaip kvepia, kaip rengiasi ir kokios tautos turi kokius įpročius. Aš daug metų turėjau Anglijoje kaimynus iš Jamaikos, kurie buvo mieli žmonės, bet gyveno apsiknisę kaip kiaulės, visas šiukšles metė į sodą už namo (kol beveik pradėjo virsti tvora, neatlaikiusi senų šaldytuvų ir kitokio buitinio šlamšto spaudimo), ir dar pora kartų per metus vykdė kieme šiukšlių deginimą, kaip pas save Karibuose, ir vos nepadegė savo (ir mano) namo. Ar aš galvojau, kad šiaip jamaikiečiai yra tvarkingi ir tokie pat, kaip šveicarai, o čia tik man pakliuvo tokia kaimynų šeima? Nė velnio. Aš galvojau – ir turbūt dabar galvoju, – kad visi jamaikiečiai turbūt panašūs, nes tautos turi savo įpročius, ir man tie įpročiai ne visi patinka.
Ar todėl aš esu šiek tiek rasistas? Nežinau, turbūt. Jei jums bus lengviau, apsimeskite, kad jūs – ne tokie, ir vadinkite mane rasistu arba siaurakakčiu seniu, kuris mąsto stereotipais.
Tokiais pat stereotipais galvoja ir apie mus, rytų europiečius, visame likusiame pasaulyje. Apie mus, trumpai kirptais plaukais, su nepaaiškinama meile sportiniams kostiumams ir dar labiau nepaaiškinama nepagarba taisyklėms (taisyklės yra durniams, sako lietuvių išmintis) ir panieka automobilių draudimui, kur per daug netašyti diedai turi pernelyg gražias moteris, kurios savo ruožtu naudoja pernelyg daug kosmetikos ir pernelyg mėgsta leopardinių raštų tympas ir aukštakulnius. Ar tai rasistinis galvojimas? Turbūt. Tačiau koks skirtumas? Mes visi apie visas žmonių, daiktų ir reiškinių grupes sprendžiame iš tipiškiausių pavyzdžių, kurie nebūtinai būna teisingi arba politiškai korektiški. Ir mes visi, visi, visi – visą laiką taip darome. Tik ne visi visada laidome liežuvį. Kartais pasiseka, kartais ne. Vieni geriau vaizduoja gerus ir teisingus, kitiems blogiau sekasi.
Čia tas pats, kaip versti vyrus apsimetinėti, kad juos nedomina moterys (žinoma, nebūtina visiems būti kaip Kęstučiui Pūkui ir domėjimąsi paversti sportu ir pasiūlymais išbandyti minkštuosius baldus) – kuo labiau kas nors aiškina apie savo abejingumą žemiškoms pagundoms, tuo labiau aš juos įtarinėju laisvalaikiu rūsyje tvirkinant nepilnamečius arba smaginantis tikrai, tikrai baisiais narkotikais. Arba galbūt jie turi slaptą pomėgį seksui su gyvuliukais. Juo labiau aš netikiu tais šventeivomis, kurie dabar išlipo į sceną baisėtis pasakytais neprotingais žodžiais apie juodaodžius. Aš galiu lažintis, kad tie idėjiniai teisuoliai ir komjaunuoliai, kurie dabar rašo ašaringus ir už širdies griebiančius straipsnius ir dantų pasta ir muilu prausė internetą, kai niekas iš pašalinių negirdi, pasakoja apie juodžius ir siauraakius tokius anekdotus, kad mums visiems nulinktų ausys išgirdus. Aš nesakau, kad jie turėtų didžiuotis savo elgesiu ir kalbomis, aš tik sakau, kad ta nesibaigianti veidmainystė jau lenda per gerklę.
Aš nerašiau šio straipsnio, kad pagirčiau Gedvydą Vainauską už jo žodžius apie krepšinio komandos komplektavimą odos spalvos pagrindu. Tai neprotinga ir trumparegiška. Bet jei aš dabar užsilipčiau ant tribūnos ir pradėčiau laidyti į jį akmenis, apsimesdamas, kad esu šventas, tai tada imkite akmenis ir jūs ir svaidykite į mane.