Iš vieno darbo neišgyvena
Banko užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad per paskutinius 12 mėnesių 52 proc. lietuvių uždarbiavo papildomai. Tai daugiau nei Estijoje ar Latvijoje. Tyrimas atskleidė ir tai, kad dar beveik trečdalis (31 proc.) mūsų šalies gyventojų norėtų užsiimti papildomą uždarbį teikiančia veikla. Nors iš pradžių kai kurie ekspertai šiuos skaičius mėgino interpretuoti kaip neapsakomo mūsų tautinio verslumo požymį, tenka pripažinti kad tai ne verslumo proveržis, o tiesiog bendratautinis mėginimas išgyventi.
Nepaisant statistiškai didėjančių algų tuo pačiu augant kainoms žmonėms sudurti galą su galu vis sunkiau. Mūsuose vidutinis atlyginimas 817 eurų per mėnesį, Estijoje 1146 eurų, Latvijoje 900 eurų. Tai neatskaičius mokesčių. Dėl to estai ir latviai atitinkamai mažiau nei mes užsiimame darbu po darbo.
Dovanos ir mokesčiai
Dar liūdnesnė žinia, kad lietuviams darbas po darbo atneša tik 50 eurų per mėnesį. Tik tokia suma, atimdami laiką iš šeimos ir vaikų, žmonės sugeba papildyti bendrą biudžetą. Gaila, bet tyrime neparodyta, kiek laiko reikia skirti šiam uždarbiui.
Bobutė ir karjeristas
Darbas po darbo nėra smerktinas ir daugeliu atvejų netgi sveikintinas. Jei trisdešimtmetis, norintis uždirbti vestuvėms, įnašui naujam butui ar naujam automobiliui šešias dienas per savaitę plušės po dvylika valandų per dieną. Tai jo reikalas. Jis kurs pridėtinę vertę sau ir visuomenei. Kuriant gyvenimo pagrindą po kojomis tenka išlieti pakankamai daug prakaito. Tačiau kai 50 metų sąžiningai dirbusi ir mokesčius mokėjusi močiutė lysvėje prie daugiabučio augina ridikėlius ir juos parduoda turguje, kad galėtų sukaupti kelis šimtus eurų šildymo sezonui, nes pensijos pragyvenimui nepakanka, tai nenormalu ir nepuošia valstybės. Žinoma, galima užmerkti akis ir politkorektiškai tai pavadinti „verslumu“. Tyrimo duomenimis, 10,9 proc. papildomu darbu užsiimančių piliečių prekiauja sodo ir miško gėrybėmis bei maistu. Dar 7,4 proc. parduoda savo rankdarbius.
Jau matau, kaip išdidžiai ergonomiškoje kėdėje atsilošęs tūlas ekspertas atkirs, kad mes spėriai turtėjame ir tuoj skurdas bus liks tik vadovėliuose, nes skaičiai rodo spartų atlyginimų didėjimą. Deja, Sodros vadovai mano ne taip optimistiškai. Realiai atlyginimų didėjimas tai valdžios veiksmų, kai buvo didinama minimali alga, pasekmė ir maža dalimi iki eilinių piliečių atsiritusi ekonomikos augimo banga. Be to, bendrai algų kilimas kraujo į ekonomiką neįlieja tiek, kiek reikėtų. Procentinis augimas gražus, tačiau perskaičiavus į pinigus, tai nėra sumos, galinčios pakeisti gyvenimus ir ekonomiką.
Iškreipė minimumas
„Dažniausiai (78 proc. atvejų) padidėjo alga tų žmonių, kurie pernai uždirbo minimalią mėnesinę algą (MMA) ar mažiau. Akivaizdi priežastis – nuo 350 iki 380 eurų padidintas MMA lygis. Šiek tiek mažiau (60 proc.) atvejų buvo padidintos algos tų žmonių, kurie uždirbo nuo MMA iki vidutinio darbo užmokesčio. Matyt, didelę įtaką vis tik padarė MMA padidinimas – žmogui, uždirbusiam šiek tiek daugiau negu MMA, alga, taip pat galėjo būti šiek tiek padidinta“, – teigia Sodros vyriausia patarėja Julita Varanauskienė.
Jos duomenimis, nustatytas ryšys tarp dalies dirbančiųjų, kurių pajamos didėjo, ir amžiaus. Jaunesni negu 25 m. darbuotojai šiemet didesnes algas turėjo gauti 7 atvejais iš 10. Vyresni negu 44 metų – tik maždaug kas antras (56 proc.).
Išdeginta rinka
Liūdnoji tokios padėties dalis – vadinamoji išdeginta rinka. Kai aplinkui masė galo su galu nesuduriančių žmonių, iš vienos pusės juos galima sėkmingai išnaudoti. Iš kitos pusės, Lietuvoje niekaip nesusikuria normali rinka, kurioje galėtų veikti ne tik monopolininkai, bet ir palyginti smulkūs verslai ar savarankiškai dirbantys. Tiesiog kai palyginti mažai mokių klientų, tenka susitaikyti ir imti ne tokį uždarbį, kurio manai esąs vertas, o tokį, kokį kas nors pasiūlo.
Jei iš papildomo uždarbio lietuviai, aukodami savo laiką ir šeimą, per mėnesį uždirba iki 50 eurų ne vienam kyla klausimas – ar verta tuo užsiimti. Ar geriau spjauti į viską ir už tuos pačius 50 eurų per išpardavimą įsigyti bilietą į Didžiąją Britaniją, kol dar ten priima migrantus. Draskytis dėl pinigų, kurių verkiant reikia, tačiau kurie nesprendžia jokių šeimos problemų – vaikų mokslo, gerbūvio pagerinimo, laisvalaikio – nori nedaugelis. Joks tautinis verslumas čia nepadės. Būtent čia valdžios užduotis subalansuoti apmokestinimą, kad visa valstybė nesilaikytų ant skurdžiausio sluoksnio ir kiek įmanoma prievarta didinti atlyginimus. Kitaip ekonominis pakilimas ir toliau guls ne į šeimos, bet korporacijų biudžetus.
Už statistikos
Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pirmąjį ketvirtį šalies nefinansinių įmonių pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas sudarė 16,9 mlrd. EUR, įmonių ikimokestinis pelnas – 894 mln. EUR.
Nors buvo pakeista metodika ir sulyginti pelno su 2016 m. pirmu ketvirčiu negalima, Tada įmonių ikimokestinis pelnas sudarė daugiau nei 1 mlrd. EUR ir buvo 31,2 proc. didesnis už pelną, gautą 2015 m. pirmąjį ketvirtį. Atlyginimai savo ruožtu lyginamuoju laikotarpiu didėjo 6,9 proc.
Kol niekas nekinta, žmonės patys renkasi kelią. Prieš kelias dienas „Facebook“ pamačiau seno bičiulio, penketą metų Lietuvoje rengusio įvairiausius seminarus ir iš to gyvenusio, skelbimą:
“Važiuoju ten, kur dar yra lietuvių, turinčių pinigų. Liepą savaitę būsiu Norvegijoje. Rugpjūtį būsiu Didžiojoje Britanijoje. Registruojamės.“
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.