Tiesa, neoliberalių ideologinių klišių, kad ir apie „išlaikytinius” ar „pašalpinius” vis dar pasitaiko. Tačiau, tikėtina, kad pagaliau visuomenės dauguma jau supranta su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuva ir jos žmonės.
Ir vaiko pinigai gali būti ta maža paspirtimi ir žingsneliu pirmyn, siekiant gerovės Lietuvos visiems.
Gedimino Kirkilo iškeltą idėją apie vaiko pinigus greitai pasigavo ir koalicijos partneriai valstiečiai – žalieji, įtraukę juos į mokesčių reformos gaires. Tiesa, valstiečiai – žalieji siūlo gerokai sumažintus vaiko pinigus.
„Tačiau būtina užtikrinti, kad ši parama bus reikšminga pagalba šeimoms, o ne mažareikšmiai kišenpinigiai“, - sako naujasis LSDP primininkas Gintautas Paluckas, pabrėždamas, kad solidūs vaiko pinigai (100 ar daugiau eurų už vaiką) turi būti skiriami visoms šeimoms nepriklausomai nuo pajamų dydžio ir nuo to, kelintas vaikas šeimoje.
Mums reikia visuomenę matyti ir suvokti žymiai plačiau jau šiandien. Juk suteikdami tokią paramą vaikui, gal galėsime ir iš piktnaudžiaujančių tėvų daugiau atsakomybės, daugiau pagarbos atžalai paprašyti. Gal tai bus, kad ir maža, bet paskata ar galimybė kažkam ištrūkti iš skurdo ar žalingų įpročių rato. Juolab, tokia parama, nėra pašalpa, kurios reikia eiti ir nusižeminus prašyti. Kita vertus, jei taip vertiname darbą, ar auginti vaikus nėra svarbiausias, sunkiausias ir atsakingiausias darbas, toks būtinas visuomenei ir valstybei būti?
Štai kodėl vaiko pinigai yra teisinga idėja. Ar didelė problema, jei mes visi - Lietuvos žmonės - savo mokamais mokesčiais prisidėtumėme prie tėvų, auginančių tėvų gerovės?
Žinoma, būtina investuoti ir į šveitimo, sveikatos apsaugos ir kitas socialines sritis, bet visuma ir yra gerovės valstybės pagrindas. Ir, sutikite, tai žymiai geresnė investicija nei kokio nors žvyrkelio asfaltavimas, nes tuoj jais nebus kam važiuoti.
Šimtus kartų apverkta Lietuvos emigracija nesustos, jei ir toliau ją stabdysime šūkiais ir nacionaliniais susitarimais, nugulančiais į stalčių strategijas. Juolab, emigracijos nesustabdysime, kurdami valstybę tik pasiturintiems, o kitiems palikdami tik pasirinkimo teisę tarnauti už centus ar emigruoti į didesnės lygybės šalis.
Investicinio klimato gerinimas ir verslumo skatinimas yra gerai, bet tai, jokiu būdu, negali užgožti kitų valstybės ir visuomenės poreikių ir galimybių ribojimo. Metas pradėti kalbėti apie investicijas į ateities Lietuvą, nes jokios technologijos, jokie išradimai nebus reikalingi, jei šioje šalyje neliks žmonių.
Netrukus, emigracija ir žemas gimstamumas virs gilia demografine krize. Jau dabar mažėja jaunimo, o ir tas likęs žvalgosi į vakarų pusę. Štai, kad ir žvelgiant į tyrimus, matyt, kad artėja universitetų tuštėjimo metas. Ir ne tik universitetų. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje 2021 metais abiturientų bus 28% mažiau nei buvo 2015 metais.
O kur garantijos, kad ir jie neatidėlios turėti vaikų? Tikėtina, Lietuvoje jau labai greitai turėsime visuomenę, kurioje vyraus pagyvenę žmonės su mažomis pensijomis, brangiomis ir prastomis socialinėmis paslaugomis.
Būtent todėl, Lietuva privalo atsikratyti kelis dešimtmečius vyravusios politikos – kiekvienas už save. Turi vaiką – turi problemą, kurią pats ir išsispręsk. Lietuva privalo tapti draugiškesne valstybe šeimoms.
Ir tai pasakytina, ne tik apie vaiko pinigus, bet ir apie pirmąjį būstą, galimybes derinti darbą ir šeimos poreikius, plėtoti vakarietiška požiūrį į švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinę politiką.
Žinoma, žmonės vaikų susilaukia ne dėl pinigų. Bet juos atideda, turėdami jų nepakankamai ir būdami nesaugūs. Be to, prisiminkime, kada Lietuvoje buvo didžiausias gimstamumo šuolis ir kas yra tie, taip su šypsena vis pavadinami, Vilijos Blinkevičiūtės vaikai?