Miela pastebėti, kad mums G. Friedmanas numato pakankamai optimistinį scenarijų: JAV artimiausias dešimtmečiais išlaikys savo dominavimą pasaulyje, Kinija bei Rusija sunyks, Vakarų Europa „išeis į pensiją“, savo vietą užleisdama dariniui kažkuo panašiam į naująją Abiejų Tautų Respubliką.

Nepaisant to, kad pastaraisiais dešimtmečiais į geopolitiką žiūrėta prieštaringai, nekelia abejonių faktas, kad fizinės geografijos, ekonomikos, kultūros, religijos ir kitų faktorių reikšmė politikai nepaprastai didelė. XXI amžiaus karas - juk ne globalinė konfrontacija, o veikiau lokalinis konfliktas.

„Žalieji žmogeliukai“, kaip rodo ligšiolinė patirtis, laimės neieško kituose kontinentuose, o puola dažniausiai kaimynines šalis. Pildosi ne liberalios demokratijos utopistų, ne populistų, ekonomistų ir „humanistų“, o veikiau geopolitikos realistų prognozės.

Trečiasis pasaulinis karas artėja ir gal net greičiau, negu mano šiuolaikinės geopolitikos guru.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms karo nereikia. Jos gali likti dominuojančia pasaulio valstybe ne vieną dešimtmetį, jei tik pačios neatsisakys savo vaidmens.

Amerikos nėra kuo pakeisti, bet nemylinčių ir net jos nekenčiančių netrūksta. Tad, visai logiška manyti, kad Amerikos silpninimas ar likvidavimas yra visų jos priešų interesas.

Viena iš nekenčiančių Amerikos – Rusija. Jai laimingo scenarijaus niekas nerašo. Net patys rusai mažai tiki šviesia šalies ateitimi. Vienintelis Rusijos geopolitinis tikslas – vėl tapti didžiąja valstybe - nėra jokia viliojanti perspektyva likusiam pasauliui, kad dėl to jis norėtų keistis.

Rusija - veikiau problema, nei sprendimas, tad, sunku tikėtis, jog ši šalis atras naujų sąjungininkų, norinčių jai tarnauti. Didžiausios Rusijos bėdos netgi ne ekonominės. Jos moralinės: pasimetimas dėl savo likimo, dėl savo identiteto ir dėl pastarųjų dešimtmečių geopolitinių nesėkmių. Belieka pykti ant to viso likusio pasaulio, o pyktis – blogas patarėjas, jis dažnai kelia karus.

Kinijos scenarijai irgi prasti – tai fabrikas, kuris veiks iki kapitalinio remonto, jei fabriko po to iš viso beprireiks. Kinija nelabai nori pakeisti pasaulio, jos fabrikas pastatytas tarnauti dabartinei Pasaulio Tvarkai.

Kinija nori parodyti esanti kažkas daugiau plėsdama savo karinė galią artimoje aplinkoje – fabrikas nori daugiau „sprendžiamosios“ galios. Tai nekeičia Kinijos likimo, bet įtampą didina. Karas gali kilti dėl to, kad fabriko produkcija taps nepaklausi ar nebe pigi.

Rusijai ir Kinijai, pasak specialistų, kritiškiausia gali būti kito dešimtmečio pradžia. Kinija bus bebaigianti išnaudoti privalumus, kuriuos jai davė gausi ir dar pigi darbo jėga. Rusija - pralaiminti ekonominę konkurencija visur, kur tik įmanoma, savo didžiavalstybinius norus galės realizuoti tik fizine jėga.

Praeito šimtmečio pabaigoje logiškai pranašauta, kad gyvensime jau ne Europos, o Azijos amžiuje. Šiandien jau 2017 metai, tačiau Azijos amžius vis neprasideda. Azijos šalys patyrė laimę gaminti prekes ir paslaugas esamai Pasaulio Tvarkos sistemai, bet jos neturi jokios naujos tvarkos idėjos.

Pranašautas ir islamo triumfo žygis, tačiau kol kas tai tik pilietiniai karai musulmoniškose šalyse, pabėgėliai, getai Europos miestuose ir Rugsėjo 11-osios pasekmės... Nieko konkretaus nei drausmės, nei prieraišumo idėjai. XXI amžius netaps nei Lotynų Amerikos, nei Afrikos laimės šimtmečiu. Tai irgi priartina globalųjį konfliktą, nes tas Afrikos ir Lotynų Amerikos pasaulis jaučiasi esąs tuo, kuo jis ir vadinamas – kažkokiu „trečiuoju“.

Taigi žvelgiant globaliai, nors šalys ir deklaruoja paramą dabartinei Pasaulio Tvarkai – demokratijai, rinkos ekonomikai ir teisės viršenybei – ta tvarka dažnai nepasitiki ir net ją niekina. Nepasitiki visomis valdžiomis - pradedant savivalda ir baigiant tarptautinėmis organizacijomis.

Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis. Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti. Kažkada romėnai nors ir nemylėjo barbarų, tiesiog nepakilo ginti imperijos, nes jos nemylėjo. Šiandien mūsų civilizacija, kaip tie Antikos romėnai, gali tapti lengvu „naujųjų barbarų“ grobiu.

Vadinasi, Trečiais pasaulinis karas, iš teorinės galimybės bei rašeivų fantazijos, tampa realybe. Jis – ne branduolinis konfliktas tarp didžiųjų, o hibridinis-teroristinis, civilizacinis-kultūrinis, nuoskaudų ir neišsipildžiusių lūkesčių karas prieš tuos, kurie mano, kad pasaulis sutvarkytas teisingai.

Ar esame karui pasiruošę ir ar galime jo išvengti? Šioje vietoje ne pro šalį prisiminti frazę si vis pacem, para bellum (nori taikos, ruoškis karui), praktiškai reiškiančią, kad priešas vengia pulti stiprų ir gintis pasiruošusį oponentą, o puola silpną tai yra nepasirengusį gintis. Priešas kirs ten, kur nesame pasiruošę. Kitaip tariant, reikia būti pasiruošus amžinam karui, siekiant amžinos taikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad euroatlantinė bendrija yra stipri. Techniškai JAV su savo sąjungininkais ir branduoline galia sugebėtų lengvai nugalėti bet kokį priešą. Logiška.

Tačiau gudrus priešas tokio techninio karo ir nekariaus. Islamo ekstremistai sugebėjo užpulti JAV su ginklais, įsigytais kanceliarinių prekių parduotuvėje, ir užpuolė taip, kad pirmą ir vienintelį kartą teko aktyvuoti visą NATO gynybą.

Ir ta gynyba iki šiol nesunaikino Rugsėjo 11-osios kaltininkų bei ideologų. O jie šiandien tebekariauja prieš mus - kariauja ne prieš karius, o veikiau prieš visuomenės paramą savai civilizacijai.

Gudrumas prieš dogmatinį mąstymą. Labiausiai tikėtina, kad priešas stengsis pakirsti greičiau mūsų moralę ir sugriauti motyvaciją gintis, nei kausis techninėmis priemonėmis. Šiandien jo šansai prieš demoralizuotą bendruomenę, kaip spėjome pamatyti, ne tokie jau blogi.

Matome, kad didžiausia grėsmė mums yra ne NATO (ne)gebėjimas kariauti, o (ne)gebėjimas greitai ir lanksčiai priimti politinį sprendimą tai yra ne mokėjimas šaudyti, o ryžtas įsakyti iššauti.

Didžiausia problema yra ne žmonės mūšio lauke, o pareigūnai štabuose ir politikų kabinetuose, galiausiai, mūsų vertybinės nuostatos. 2 procentai nuo bendrojo vidaus produkto krašto gynybai – tai tik sandėris su valstybe, pasiryžimas aukoti visą šimtą - tai patriotizmas. Priešo noras pasiekti, kad visi, sumokėję 2 procentus, ramiai sumigtų ir niekuo nebesidomėtų.

Europos Sąjunga dar taip neseniai didžiavosi savo „minkštąja galia“, sugebėjimu neva nekarinėmis priemonėmis išspręsti visas problemas. Islamo pasaulis ją nugalėjo dar minkštesne galia – pabėgėliais, prieš kurios Europa bent jau kol kas kapituliuoja. Tai, matyt, ne pabaiga, sulauksime naujų „minkštų“ veiksmų.

Euroatlantinė bendrija išgyvena lyderystės krizę ir tai yra dar viena silpna vieta. Besididžiuodama kolektyviniais sprendimais ji jau mato, kad kolektyvinai sprendimai, užuot veikę kaip komanda, tampa neefektyviu turgumi, iš kurio priešai nesunkiai „iškrapšto“ atskalūnus.

Europos lyderiai remiasi „tvarka ir teisingumu“, kuris jau seniai virto tiesiog biurokratija, suėdančia ne tik netvarką, bet ir bet kokį nestandartinį, dažnai net naujovišką mąstymą.

Sekimas tvarkos raide jau seniai nebėra laisvės ir tvarkos dvasia. O be dvasios - ir sprendimai beveidžiai. Visuomenė, negerbianti savo valdžios ir ja nepasitikinti, niekaip negalės savo bendrijos apginti.

Jei neišspręsime savo politikos moralės ir lyderystės klausimų, Trečiasis pasaulinis karas ateis kur kas greičiau nei G. Friedmano prognozėse. Ir ne Japonijos ar Turkijos karas, o veikiau maištas prieš nusenusią ir savo amžinumu įtikėjusią civilizaciją.