Atgaivintas jau 2012 ir 2014 metais svarstytas siūlymas drausti rūkyti balkonuose, kuris buvo atmestas, nes būtų be galo sudėtinga jį įgyvendinti.
Teisėsaugos institucijos nerodo didesnio entuziazmo naujausiam pasiūlymui. Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis pasakė, kad daug kas priklausys nuo konkretaus įstatymo formulavimo, ar rūkantysis „yra viena koja balkone, viena koja namie, ar sėdi namuose, o langas atidarytas - reikėtų matyti visą kontekstą.“ Panašių klausimų kyla dėl kitų draudimų.
Ar bausime rūkorių, kuris nepastebi, kad prie jo artėja nepilnametis ar nėščia moteris, ar nemato, kad ji nėščia, ar jei jis pasišalina tik devynis metrus, o ne dešimt. R. Matonis pasakė, kad jei pataisos bus priimtos, jos bus vykdomos. Sunku įsivaizduoti kaip tai būtų daroma, nes dabartinių draudimų nepaisoma. Nesu matęs, kad policija gatvėje sustabdytų jaunuolius ir tikrintų, ar jiems yra bent 18 metų. Ir gerai, kad to nedaro.
Nuoseklumas reikalautų, kad sveikatos sergėtojai praplėstų draudimų tinklą. Antsvoris ir nutukimas akivaizdžiai kenkia sveikatai. Dėl nutukimo vis daugiau vaikų serga ligomis, kuriomis anksčiau sirgdavo tik suaugusieji, pvz., arterine hipertenzija, dideliu cholesterolio kiekiu kraujyje, 2 tipo cukriniu diabetu, kepenų suriebėjimu. Be to, nutukę vaikai dažnai lieka nutukę, kai jie suauga, tad visą gyvenimą kenčia nuo klaidingų sprendimų jaunystėje.
Aš pusiau juokais siūlau drausti nepilnamečiams pirkti traškučius. Bet jei siekiame apsaugoti jaunimą nuo alkoholio ir rūkalų, kodėl nemėginama jų apsaugoti nuo kitų kenksmingų produktų? Verta prisiminti, kad Niujorko miesto meras M. Bloombergas paskelbė įsaką, draudžiantį pardavinėti saldžiuosius gėrimus didesniuose negu šešiolikos uncijų, apytikriai puslitrio talpos buteliuose. Teismai nustatė, kad meras viršijo savo įgaliojimus, nors neatmetė galimybės, kad miesto taryba galėtų priimti tokį nutarimą.
Draudimai rūkyti viešose vietose dažnai teisinami tuo, kad rūkoriai kenkia kitiems, kurie priversti kvėpuoti jų dūmus. Esą jei jie nori save žudyti, tegul tai daro, bet negalima jiems leisti kelti kitų žmonių sveikatai pavojų. Tuo tai skiriasi nuo traškučių, kurie kenkia tik tiems, kurie juos valgo. Galima ginčytis dėl šio teiginio. Nutukęs žmogus turi daugiau sveikatos problemų, jo gydymas brangiau kainuoja, o šias, didesnes, išlaidas padengia valstybinis sveikatos draudimas, t.y. faktiškai visi, kurie dirba. Todėl kartais siūloma, kad tie, kurie geria alkoholį, rūko, persivalgo, turėtų mokėti daugiau negu eiliniai piliečiai už sveikatos draudimą.
Valstiečiai nėra nuoseklūs. Jei jie nori apsaugoti žmones nuo kenksmingų medžiagų ore, tai rūkalai yra antraeilis taikinys. Nepilnamečiams, nėščioms moterims, ir visiems gyventojams gerokai labiau kenkia automobilių ir sunkvežimių išmetami teršalai, nei cigarečių dūmai.
Kiekvienas pravažiuojantis automobilis teršia gamtą ir kenkia sveikatai labiau, negu pats uoliausias rūkorius. Galima išvengti rūkorių, juos pamačius pereinant į kitą gatves pusę, bet negalima išvengti transporto priemonių teršalų, išskyrus, jei užsidarai savo bute, uždarai visus langus ir neeini laukan. Be to, rūkalai, skirtingai nuo automobilių išmetamų teršalų, neturi reikšmingesnio vaidmens, skatinant globalinį šilimą.
Automobiliai yra sudėtinė modernaus gyvenimo dalis, negalima jų drausti, jei nenorima grįžti į 19 amžių, ir į laikus, kai kelionė iš Vilniaus į Kauną užtrukdavo dieną ar daugiau. Antra vertus, kai kurie žmones perdėm pripratę prie automobilių, jais važiuoja į parduotuvę, net jei ji yra tik už pusės kilometro. Įmanoma riboti jų naudojimą, tad ir neigiamą poveikį piliečių ir pasaulio sveikatai.
Viena galimybė - tai privatiems asmenims įvesti vadinamąją „cap and trade“ sistemą, tai yra nustatyti viršutinę ribą, kiek degalų kiekvienas asmuo gali sunaudoti per metus, bet leisti jam iš kitų nupirkti jų nesunaudotą kvotą. Tarkime, kad kiekvienam piliečiui leidžiama sunaudoti tūkstantį litrų degalų. Savo kvotą suvartojęs pilietis galėtų iš kaimyno, kuris sunaudoja tik penkis šimtus litrų, nupirkti likusią jo kvotos dalį.
Dabartiniame kompiuterizuotame pasaulyje neturėtų būti itin sudėtinga įdiegti teršalų kvotų pardavimo rinką, kaip ir nustatyti, kiek degalų suvartojama. Metų pradžioje ir metų pabaigoje reikėtų patikrinti automobilio odometrą, ir, atsižvelgus į variklio savybes, apskaičiuoti kiek degalų suvartota.
Už savo ir iš kitų nupirktos kvotos viršijimą būtų mokamos progresinės baudos – už mažą perviršį kukli bauda, už stambų perviršį, tarkime penkis kartus didesnį nei norma, baudos galėtų būti drakoniškai didelės, tokios, kad ir turtingiesiems jos būtų skaudžios. Savaime suprantama, kad reikėtų atsižvelgti į žmogaus profesiją, suteikti lengvatas ir išimtis toms, kurios reikalauja daug važinėti. Reikėtų protingai taikyti ir kitokias išlygas.
Šitokia tvarka turėtų įvairių privalumų. Žmonės daugiau vaikščiotų tad būtų sveikesni. Sumažėjus transporto srautui, mažiau reikėtų išleisti kelių, kitų infrastruktūros objektų bei pastatų remontui. Sumažėtų degalus ryjančių visureigių skaičius, baudomis skatinant savininkus rūpintis bendra gerove.
Nebus ribojimų nei traškučiams, nei degalams. Valstiečiai toliau imituos rūpinimąsi piliečių sveikata, įstatymais draus ir baus tuos, kurie negyvena taip, kaip, jų nuomone, dera. Ne vienas, bevažiuodamas savo visureigiu, smerks gatve einantį rūkorių.