Galima pasidžiaugti, kad nūdienos Lietuva, ačiū Dievui, jų dar nedomina. Bet mes jau primiršome tokius politinio teroro aktus, kaip, pvz., Bražuolės tilto susprogdinimas, J. Abromavičiaus nužudymas, kuriuos įvykdė lietuviškieji „džichadistai“, taip ir išvengę teisinės atsakomybės. Kodėl? Juk spaudoje buvo išvardinti tiek šių ir kitų politinio teroro aktų galimi užsakovai ir jų vykdytojai. Tuometiniai VSD vadovai irgi tvirtino, kad visi jie nustatyti. Natūralu buvo tikėtis, kad Generalinė prokuratūra išanalizuos pateiktus faktus, ir perduos politinio teroro aktų vykdytojus ir jo užsakovus teismui. Bet to neįvyko. Bylos taip ir liko prokuratūros seifuose, nes tuometiniai generaliniai prokurorai kruopščiai vykdė politikų užsakymus ir buvo vadinami „kišeniniais“,
Norint neleisti prokurorų pravardžiuoti „kišeniniais“ ir apsaugoti prokurorus nuo politikų nurodymų kokius procesinius sprendimus prokurorai turėtų priimti, dar 2002 metai buvo pakeistas Konstitucijos 118 straipsnis. Dabar jis skamba taip:
„118 straipsnis
(...) Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.(...)“
Prokuratūros įstatymo 4 str. detaliau aprašytas prokurorų nepriklausomumo principas:
„4 straipsnis. Prokuratūros pareigūnų nepriklausomumas
1. Prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo.
2. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei jų pareigūnams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams, visuomenės informacijos priemonėms draudžiama kištis į prokuratūros darbą tiriant bylas bei vykdant kitas prokuratūros funkcijas.“
Tai reiškia, kad net pirmieji Valstybės asmenys, nekalbant apie visus kitus fizinius bei juridinius negali davinėti nurodymų ar reikšti pageidavimų kaip turėtų būti sprendžiama konkreti byla.
Kitose demokratinėse valstybėse prokuratūra pavaldi Vyriausybei ar teismams. Šių valstybių parlamentai tirti rezonansinėms byloms, kurių veikėjai yra žymūs politikai, skiria specialius prokurorus suteikdami jiems ypatingus įgaliojimus, kurie garantuoja jų nepriklausomybę nuo politikų kėslų.
Lietuvoje prokuratūra (o kartu ir visi prokurorai) padaryta nepriklausoma nuo kitų valdžių ir jų atstovų institucija O tai reiškia, kad kiekvienas prokuroras turi tokį patį statusą, kaip ir specialieji prokurorai kitose demokratinėse valstybėse.
Ko dar trūksta Lietuvos prokurorams, jei įstatymas jau padarė juos nepriklausomais? Ogi tik noro būti nepriklausomais ne tik de jure, bet ir de facto. Prokurorų nepriklausomybę de jure užtikrina Konstitucijos 118straipsnis ir Prokuratūros įstatymo 4 straipsnis. O nepriklausomybę de facto gali užsitikrinti tik pats prokuroras ir tam reikia tik tvirto politinio stuburo ir žmogiškojo orumo. Jam reikia būti asmenybe, o ne politikų pastumdėliu. Jei tokių savybių prokuroras neturi, tai jis nevertas vadintis prokuroru. Daug įtakos žemesniems prokurorams turi ir Generalinio prokuroro laikysena.
Jei Generalinis eina pas Respublikos prezidentę su iškelta galva, kaip ir dera nepriklausomam prokurorui, ir vizito metu atsisako teikti informaciją apie kurios nors bylos procesinius sprendimus, tai tokia generalinio elgsena yra įkvepiančiu pavyzdžiu žemesniems prokurorams. Jei generalinis eina į prezidentūrą nuleidęs iš baimės akis ir pamaldžiai klausosi Respublikos prezidentės nurodymų, kaip reikėtų spręsti kurią nors konkrečią bylą, tai toks pavyzdys neskatina žemesniųjų prokurorų nepriklausomybės. Ir mes nesulauksime prokurorų faktinės nepriklausomybės tol, kol patys prokurorai nenorės būti nepriklausomais. Jei tarybinais laikais jie pagrįstai drebėdavo LKP sekretorių priimamuosiuose, nes nenorėjo būti pašalinti iš darbo, tai ko jie bijo dabar, kada atleisti prokurorą dėl jo priimtų procesinių sprendimų nebeįmanoma?
Dabar, kai politinio teroro aktų vykdytojai duoda interviu spaudai pateikdami politinio teroro aktų užsakovų ir vykdytojų pavardes, tai nepriklausomai Generalinei prokuratūrai lieka du keliai.
Lengviausias iš jų, bet ne pats geriausias, –tai nekreipti jokio dėmesio į spaudos publikacijas. Nuėjus šiuo keliu liktų neaišku, ar spauda pateikia tikrus faktus, ar kokias nors paskalas, kurios teršia garbingų politikų dorą vardą. Kas nors galėtų galvoti ir taip, kad Generalinė prokuratūra žino visus atsakymus, bet nenori jų skelbti, nes pasakius A reikės sakyti ir B. O tai gali skaudžiai atsiliepti žinomiems politikams.
Tokiu keliu nuėjusi prokuratūra dar kartą įrodytų visuomenei, kad ji nesiskaito su Konstitucijos 118 str. ir Prokuratūros įstatymo 4 str. ir nėra nuo politikų nepriklausoma institucija, kuri vykdo įstatyme numatytas funkcijas neatsižvelgdama į politikų pavardes ir jų visuomeninį svorį. Ir kuo tada dabartinis nepriklausomas generalinis skirtųsi nuo ano „kišeninio“?
Norėdama išvengti tokios dviprasmybės Generalinė prokuratūra ir turėtų ištirti visą publikacijose skelbiamą medžiagą ir priimti vieną iš dviejų galimų sprendimą, Jei įtarimai konkretiems asmenims pasitvirtintų, tai perduoti bylą teismui. Jei pasirodytų, kad straipsnyje pateikti įtarimai yra laužti iš piršto, tai prokuratūra turėtų apie tai pranešti visuomenei ir, gal būt, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl garbingų politikų šmeižto. Ir ne prokuratūros, o teismo prerogatyva atsižvelgti į kaltinamųjų asmenų praeities nuopelnus Lietuvai.
Prokuratūros veiklos pagrindas turėtų būti toks: prieš įstatymą visi lygūs ir negali būti lygesnių. Todėl prokuratūra privalo nekreipti dėmesio į įtariamųjų pavardes bei nuopelnus, o tik vykdyti įstatymą. Ar taip pasielgs Generalinė prokuratūra pamatysime netrukus.