Per penkerius metus stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius sumažėjo trečdaliu. Numatoma, kad 2020 m. į aukštąjį išsilavinimą pretenduos tik apie 16,8 tūkst. abiturientų, tai yra net 55 proc. mažiau nei 2011 metais.
Darbdavių netenkina diplomuotų specialistų kokybė. Dėstytojai ir mokslininkai gauna mažus atlyginimus ir dėstymo krūvis Lietuvoje vienas didžiausių. Lietuvos studijos ir mokslas dažnai pralaimi tarptautinėje konkurencinėje kovoje. Turime daugybę smulkių, besidubliuojančių studijų programų ir mokslo grupių, kurioms sunku pasiekti gerų rezultatų veikiant išskaidytomis pajėgomis. Menkas mokslo ir verslo bendradarbiavimas pasireiškia menka inovatyvia veikla. Šiuo metu dalies aukštųjų mokyklų sąnaudos ūkiui ir administravimui artėja prie 30 proc. nuo bendro finansavimo.
Tokią situaciją būtina keisti, jei norime, kad mūsų jaunimas Lietuvoje įgytų aukščiausio lygio išsilavinimą; kad baigusieji universitetus, dirbtų aukštojo mokslo reikalaujančius darbus; kad talentingi dėstytojai ir mokslininkai ateitį sietų su Lietuva, galėtų čia realizuoti savo kūrybinį potencialą ir gyventi oriai; kad mūsų universitetai patektų tarp geriausiųjų ir būtų patrauklūs tiek Lietuvos, tiek užsienio jaunimui.
Stiprus aukštasis mokslas yra labai svarbus valstybės raidos pagrindas. Esame Europos akademinės bendruomenės, mokslinių tyrimų erdvės nariai ir valstybė, keldama tikslus aukštajam mokslui, turi motyvuoti ir skatinti kurti kokybės siekiančią sistemą. Pagrindiniai aukštojo mokslo pertvarkos naudos gavėjai – studentai ir akademinė bendruomenė. Jie yra didžiausia vertybė ir jiems turime sudaryti geriausias sąlygas.
Aukštojo mokslo pertvarka nevyksta, jei nėra visų jos dalyvių ir dalininkų įsitraukimo. Vyriausybė ir Seimas pateikia viziją, kokių pokyčių siekti ir kaip stiprinti studijų ir mokslo kokybę. Ją įgyvendinant labai svarbus akademinės bendruomenės ir visų suinteresuotų šalių įsitraukimas. Tad dialogas su visais aukštojo mokslo dalininkais vyksta ir vyks.
Šiuo metu Seime svarstomas universitetų tinklo pertvarka – tik vienas iš žingsnių siekiant aukšto lygio mokslo ir studijų Lietuvoje. Paruošėme visą mokslo ir studijų kokybės paketą. Pertvarkysime studijų ir mokslo finansavimą. Jau nuo kitų metų planuojame įvesti nemokamas bakalauro studijas. Planuose – efektyvesnė socialinė parama studentams, kad jie atsidėtų mokslams, o ne rūpintųsi pragyvenimu dirbdami nekvalifikuotus darbus. Valstybė aukštąsias mokyklas finansuos sutarčių pagrindu: valstybės lėšos bus skiriamos pagal pasiektus rezultatus. Taip pat sprendžiamos neefektyvaus aukštųjų mokyklų turto valdymo problemos.
Keisime mokslo ir studijų kokybės vertinimo sistemą. Bus vertinamas ne studijų procesas, kaip dabar, o jo rezultatas: kaip absolventams sekasi įsidarbinti, kaip vertina darbdaviai, ar studijos atitinka profesijos standartus. Keičiama aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo ir mokslinių tyrimų vertinimo tvarka.
Svarbu užtikrinti dėstytojų, mokslininkų atlyginimų didinimą ir geresnes darbo sąlygas, kad dėstytojams nereikėtų dirbti po kelias darbovietes, bandant surinkti normalų darbo krūvį. Aukštosios mokyklos disponuoja nereikalinga infrastruktūra, kuri vertinama apie 50 mln. eurų. Aukštojo mokslo sistemos reforma leis šias lėšas reinvestuoti į mokslo ir studijų kokybę. Bus investuojama į infrastruktūros atnaujinimą, apie 30 proc. didinami atlyginimai dėstytojams. Numatoma atlyginimams kelti vieneriems metams skirti 22,5 mln. eurų. Dar 100 mln. eurų tikslingai skiriama stažuotėms ir moksliniams tyrimams.
Aukštosios mokyklos ne uždaromos. Jos jungiamos, stiprinamos. Ši pertvarka – tai siekis sustiprinti aukštąsias mokyklas, sutelkiant turimus pajėgumus. Universitetai nėra dėžės, kurių stogus sujungus, gauname kokybę. Ir puikiuose universitetuose yra silpnų studijų programų, kaip ir silpnuose universitetuose yra stiprių. Todėl kalbėkime apie potencialo sutelkimą, kalbėkime apie tai, vardan ko kas jungiasi, ir formuokime principus, kurie vestų į kokybę.
Yra keturios esminės mokslo ir studijų kokybės prielaidos.
Pirma, tai studijoms pasirengę ir motyvuoti studentai – todėl šiemet keliama priėmimo į aukštąsias mokyklas kartelė.
Antra, tai stiprūs, kompetentingi ir motyvuoti dėstytojai bei tyrėjai. Dabar dėstytojų krūvis gerokai didesnis nei kitų ES šalių, o atlyginimai 4 kartus mažesni už ES vidurkį. Mokslininkų karjerą renkasi labai maža dalis jaunimo, todėl ateityje galime nebeturėti jiems pamainos.
Trečia, tai kokybiškas mokslo ir studijų turinys. Studijų programos šiandien išskaidytos ir išsmulkintos. Turime virš 1800 aukštojo mokslo studijų programų, kas trečioje jų studijuoja iki 10 studentų. Tai neužtikrina nei kokybės, nei efektyvumo. Telkdami jas, turime užtikrinti ir didesnę kokybę, ir platų pasirinkimą studentams, to ir reikalauja šiuolaikinis pasaulis. Studijų programas būtina telkti, pripažinkime, juk negali skirtingose aukštosiose mokyklose viename mieste konkuruoti 23 analogiškos studijų programos.
Ketvirta, geros studijų ir mokslo sąlygos – mokslo infrastruktūra, fakultetai, bendrabučiai. Esame nemažai investavę į mokslinių tyrimų infrastruktūrą, naujos mokslinės įrangos galimybes galime išnaudoti tik aktyviai bendradarbiaudami su kitų šalių mokslininkais. Universitetai administravimui išleidžia didžiules sumas, lėšų naudojimo neefektyvumą yra pabrėžę daugelis ekspertų.
Diskusijos apie pertvarką būtent ir prasidėjo nuo pačių aukštųjų mokyklų bendruomenių ir dalininkų siūlymų, kaip pertvarkyti finansavimą, kokybės užtikrinimo sistemą ir aukštųjų mokyklų tinklą. Nė vienas iš šių instrumentų atskirai siekiamo efekto nesugeneruotų. Turime istorinę progą didžiuliams kokybiniams aukštojo mokslo pokyčiams. Laikas tam atėjo. Delsti nebegalime, akademinės bendruomenės, jaunimas turi matyti aiškų planą. Mūsų žingsnius atidžiai stebi ir Europos Komisija, ir EBPO.
Galime ir toliau turėti didelę ir silpną sistemą ir leisti universitetams kovoti dėl išgyvenimo. Kai kam tai seksis geriau, kai kam - prasčiau, kai kam - ir puikiai. Arba visgi, atsakingai žiūrėdami į valstybės, regiono, verslo, darbdavių, studentų poreikius, galime sutarti, kad žengiame kartu tuos svarbius pertvarkos žingsnius.
Seime duodamas startas procesui, kurio metu dėl konkrečių žingsnių dar bus tariamasi su bendruomenėmis. Bet valstybės, visų dalininkų, visuomenės interesas negali būti nustumtas į šoną. Šiuo metu už iššūkius, tenkančius aukštajam mokslui, abejojimą mokslo ir studijų kokybe, turime atsakomybę prisiimti visi. Ne universitetų skaičius kuria aukštojo mokslo kokybę. Šalis, kiekvienas jos pilietis, dalyvaudamas aukštajame moksle, laimi, turėdamas stiprias aukštojo mokslo institucijas. Tai didžiulė šalies stiprybė.
Siekime klestinčio, o ne reanimuojamo aukštojo mokslo! Išsilavinusi visuomenė – pati didžiausia vertybė, kurią turi Lietuva.