K. Ameliuškinas. 72 milijardai už chamizmą

Neseni Rusijos ambasadoriaus Aleksandro Udalcovo komentarai dar kartą pademonstravo, kad rytinė Lietuvos kaimynė nenusiteikusi kokiam nors lygiaverčiam pokalbiui, ir kad tikėtis sąžiningo dialogo apie istorinius XX amžiaus įvykius, bent jau prie dabartinės valdžios, neverta.

Įsidėmėtina, kad okupacijos žalos klausimą šį kartą iškėlė ne Lietuvos, o Rusijos pusė. Ir tai man, kaip Rusijos piliečiui, kelia vieną paprastą klausimą: kodėl? Ar oficialioji Rusija apskritai nesigėdija kalbėti iš tokių pozicijų?

Kaip žinome, Rusijos ambasadoriai Lietuvoje neduoda interviu tiesioginiame eteryje, Lietuvos žiniasklaidoje juos pamatyti galima itin retai. Jie kalba tik tada, kai patys to užsinori, suderinę klausimus (ir nušlifavę savo atsakymus kabinete) su pačių pasirinktų leidinių atstovais, duoda tuos interviu tik „savo“ žiniasklaidai, kuri padarys tai, ką reikia, ir kalba tai, ką nori pasakyti Kremlius.

Ambasadorius – priklausomas žmogus, jis skelbia oficialią, nes asmeninę, poziciją. Čia reikia pažymėti, kad neseniai ir Latvijoje Rusijos ambasadorius „tvykstelėjo“ savo imperiniu kandumu. Kam visa tai? Kodėl ponas A. Udalcovas iškėlė šį klausimą? Kam visa ši užgaulių kalbų virtinė Baltijos šalyse? Apskritai, jums ne gėda?

Iš tikrųjų atsakyti į tai sunku, nors ir atrodo, kad viskas guli paviršiuje. Imperinis patosas ir žiūrėjimas į mažas šalis iš aukšto ir toliau išlieka pagrindine priežastimi, kodėl Rusija palei visą savo sienų perimetrą praktiškai neturi draugų. Ir tai turėtų liūdinti kiekvieną Rusijos pilietį.

Galbūt kai kurios šalys, tiksliau, režimai šiose šalyse yra lojalūs Kremliui, tačiau visa tai netvaru. Kaip galima draugauti su kažkuo, kai tas kažkas neigia savo praeities nusikaltimus ir tyli apie savo toli gražu ne visada teisėtus dabarties veiksmus?

Kai nėra atviros diskusijos apie istoriją – nėra normalių santykių. Ko gero, vienintelė išimtis šia prasme – tai Suomija. Ten su Rusija nesiginčija, ir nieko iš jos nereikalauja, ten yra Lenino muziejus ir išsaugotas Rusijos monarchų atminimas. Nepaisant to, vidinis suomių naratyvas apie tai, kas Rusija jiems buvo praeityje, kuo yra dabar, ir kas užpuolė Suomiją 1939 metais, labai aiškus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras nustebęs, kad ambasadoriaus interviu pasirodė likus mažiau nei savaitei iki Lietuvoje minimos Gedulo ir vilties dienos, kai šalyje prisimenamas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Rusijos ambasadoriaus įvardinta Lietuvos „skolos“ už okupaciją suma, juo labiau, Lietuvos valstybei (net veikiau ne valstybei, o tautai) svarbios atminimo dienos išvakarėse, eilinį kartą parodo, kad žmogus ir jo gyvenimas šiuolaikinėje Rusijoje jokios vertės neturi, kaip tai buvo ir Sovietų Sąjungos laikais. Pozicija „mes pastatėme jums gamyklas“, turint omenyje tai, kad nė žodžiu neužsimenama apie ištremtų ir represijas patyrusių lietuvių skaičių, byloja apie tai, kad dabartinė Rusijos valstybė užėmusi sovietines pozicijas. Kodėl?

Žinoma, lieka norėti geresnių santykių – kurių iš esmės nėra – tarp Lietuvos ir Rusijos. Ir dėl to sunku kaltinti Lietuvą, nenorinčią žaisti vien pagal Rusijos sąlygas. Tai taikytina visam spektrui – nuo politikos iki kultūros. Tiesą sakant, ne visada aiškus Lietuvos oficialių asmenų pareiškimų tonas, tačiau šiuo atveju Rusija eilinį kartą demonstruoja savo orientalistinį požiūrį į savo kaimynus, kaip kažką nesavarankiško, kad jų istorinę atmintį galima imti ir įžeisti, spjauti į ją, sumindžioti užkietėjusiu kerzu. Įdomu, kaip susiklostė paties ambasadoriaus A. Udalcovo šeimos istorija XX amžiuje?

Eilinį kartą mano šalis elgiasi chamiškai, ir kaip paskui įrodyti lietuviams draugams, kad Rusija – ne tai, ką jie girdi iš jos oficialaus atstovo? Kai didelė, stambi valstybė bando tyčiotis iš savo nedidelio kaimyno – tai, mažų mažiausiai, liūdna, o, jeigu sąžiningai, paprasčiausiai niekšiška, tai katastrofa. Katastrofa tiesiogiai pačiai Rusijai.

Vienas momentas itin iškalbingas. Dabar Karelijoje vyksta garsaus tyrėjo Jurijaus Dmitrijevo teismas. Jis užsiėmė Didžiojo teroro metais Sovietų Sąjungoje represijas patyrusių asmenų atminimo atkūrimu, vadovavo „Memorial“ Karelijos skyriui (ši organizacija Rusijoje pripažinta užsienio agentu). Jis nuo pernai metų gruodžio laikomas tardymo izoliatoriuje. Šis žmogus, išskirtinai tik savo iniciatyva, remdamasis tik savo entuziazmu, jau daug metų užsiima masinių sušaudymų vietų paieška Karelijos teritorijoje, per kurią vyko kaliniai, kur buvo statomas Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas. Jis daro tai be jokios finansinės naudos sau.

J. Dmitrijevo pastangomis sukurtos atminimo vietos, vienoje jų – Sandarmoche – kasmet susirenka aukų artimieji iš visos Rusijos, atvyksta kitų šalių – Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų valstybių – atstovai. Tokių žmonių kaip J. Dmitrijevas dėka yra gyvas ne tik žuvusiųjų atminimas, bet ir prisimenamas Stalino naikinimo mašinos žiaurumas. Tačiau, kaip matome, dabartinei Rusijos valdžiai to nereikia. Priešingu atveju, kaip paaiškinti tai, kad represijų atminimo sergėtojas yra už grotų, kai tuo metu šalyje važinėja autobusai su Stalino atvaizdu?

Štai toks Rusijoje atminimas apie Stalino represijas. Šis atminimas uždarytas tardymo izoliatoriuje. Ko gero, nėra čia ką pridurti. Bet mes juk jums pastatėme gamyklas… O Lietuvoje kas nors to prašė?

Pasak viešai prieinamų duomenų, Rusijos ambasadorius kažkada gavo apdovanojimą „Už didelį indėlį į Rusijos Federacijos užsienio politikos realizavimą, ilgametį nepriekaištingą diplomatinį darbą“. Ko gero, nėra čia ką pridurti. Žinoma, jis – įspūdingą stažą turintis diplomatas, atnešęs daug naudos savo valstybei. Tačiau jam taip pat gerai sekasi realizuoti ir chamišką istorinę politiką.

Panašaus pobūdžio ambasadoriaus pareiškimai byloja tik viena – Rusijos vadovybė nelaiko Lietuvos pilnateise nepriklausoma valstybe, kurią, įskaitant ir jos istorinę atmintį, reikia gerbti.
Kaip man kartą pažymėjo vienas rusų politologas, kai pokalbis pakrypo apie tai, kaip šiuo metu Rusija vertinama už jos ribų, pirmiausia, su ja besiribojančiose valstybėse: mes patys dėl to kalti. Ko gero, taip ir yra.

Mes, Rusijos piliečiai, kenčiame savo pačių šalies chamizmą ir nieko nedarome (su retomis išimtimis), kad Rusijos vadovams būtų pasakyta: taip nebus. Jeigu jie, kalbėdami užsienyje, neigia savo praeities nusikaltimus, vadinasi, jie neigia savo nusikaltimus ir prieš visų tų Rusijos piliečių, kuriuos palietė ši beprotiška kruvinai raudona naikinimo mašina, gimines ir artimuosius. Tylime, o J. Dmitrijevas sėdi tardymo izoliatoriuje. Yra klausimų?