Ir apskritai palikit jūs mano kuklų asmenį ramybėj, kai skaitysit šitą straipsnį, jau nebebūsiu Lietuvoj – laukėt laukėt ir sulaukėt, vis stenėjot, „tai kada į Ameriką, tai kada į Ameriką“, tai ir išvažiavau į savo ilgalaikę komandiruotę į ten, kur pigus benzinas.

Dvi blogos naujienos jums: rašysiu iš ten ne mažiau, bet daugiau. Čia buvo pirmoji. Restoranų apžvalgų prisidariau atsargai visam kelionės laikui iš anksto, taip kad ir nuo jų nepabėgsite. Čia jau tokia labiau kulinarinė naujiena buvo tiems, kam rūpi.

Bet dabar pakalbėkime apie mūsų visų fantastišką domėjimąsi smulkmenomis. Alkoholis lauke ar patalpoje? Nuo 20 ar nuo 18? Rūkyti balkone ar rūsyje? Vyžos ar naginės? Vasarinės padangos ar palikti žiemines? Gatvių ir kelių remontas – kiek centimetrų galima nuvogti? Ir nebelieka jėgų nei noro domėtis niekuo daugiau.

Tai didžiausias priekaištas valdantiesiems: kai valdžios daugumoje yra kurmiai, tai jie pamažu visų kitų gyvenimą pavertė kurmių urvelio smulkiu cypavimu, kai niekas nemato toliau, nei per sprindį nuo savęs.

Tuo tarpu Britanijoje, žinokite, įvyko rinkimai su šokiruojančiais rezultatais. Rinkimus kai kurie neišmanėliai jau pavadino „priešlaikiniais“, parodydami kurmio žinias: Britanijoje nėra rašytinės konstitucijos ir griežtos rinkimų datos. Rinkimų datą skelbia valdančiosios partijos galva.

Rinkimus, jeigu žinote, paskelbė ministrė pirmininkė Theresa May, norėdama sustiprinti konservatorių valdžią po referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Ji galvojo, kad kita partija, leiboristai, yra tokioje silpnoje pozicijoje, kad dabar pats laikas susirinkti daugiau vietų parlamente ir gauti stipresnį mandatą.

Tiesą sakant, aš būčiau lošęs lygiai taip pat. Leiboristų lyderis Jeremy Corbynas yra turbūt komiškiausias iš britų politikų per kelis dešimtmečius nuo to laiko, kai suįžūlėję profsąjungų lyderiai vaikė Britanijos politikus kaip šunyčius. Panašus į pavargusį Kalėdų senelį arba į tvarkingai apkirptą Vytautą Šustauską, leiboristų lyderis yra groteskiškas priminimas, koks gali būti britų socializmas – pasisakantis už geležinkelių ir privatizuotų elektros ir vandentiekio įmonių nacionalizavimą, vienpusišką Britanijos branduolinį nusiginklavimą ir beveik už vėliavų su kūju ir pjautuvu iškėlimą virš Bakingamo rūmų.
Lietuvių (kaip ir lenkų, kaip ir rumunų) Anglijoje reikia tol, kol britai stato naujus namus, perka gatavą supakuotą maistą brangiose parduotuvėse, valgo sumuštinius su vištiena ir kario padažu ir remontuoja senų namų stogus. Tačiau šalis dabar važiuoja rogutėmis nuo plikšala užkloto kalno ir nežino, kaip stabdyti.

Kas galės balsuoti už partiją, kuriai vadovauja šis žmogus, geriausiu atveju primenantis paklaikusį universiteto profesorių, kurio negali atleisti, nes tokia jo darbo sutartis?

Taip galvojo ir ministrė pirmininkė, ir paskelbė rinkimus, ir gavo rezultatą. Britų rinkėjai, žinomi avantiūristai ir lošėjai, dar kartą parodė pomėgį duoti šansą nevykėliams ir nuskriaustiesiems. Arba tiesiog daugelis buvo pikti dėl „Brexit“, dėl kurio niršo lygiai pusė šalies.

Kas dabar? Parlamente balsai pasidalino praktiškai per pusę, ir konservatoriai nebeturi daugumos, kuri leistų jiems patiems priiminėti sprendimus ir daryti pokyčius, kurių jie nori.

Blogiausia, kad dabar pats sprendimų laikas. Dabar reikia derėtis dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, o kaip derėtis vyriausybei, kuri vos galės funkcionuoti?

Ką tai reiškia dešimtiems tūkstančių mūsų tautiečių, kurie dirba, gyvena ir augina vaikus Britanijoje?

Nieko gero. Aš jums patarčiau vynioti meškeres, nešti muilą, parduoti namus (tiems, kas turi), ir galvoti apie kitą šalį, jei nenorit grįžti į Lietuvą (nors Lietuvoje yra gerai, bet ne visiems taip atrodo).

Britanija iš keistokos (su karaliene, princais ir eismu kairiąja kelio puse), bet galingos šalies, ketvirtosios pagal dydį pasaulio ekonomikos ir tarptautinio bankų centro pamažu ridensis prie trečiojo pasaulio valstybės, kuri vis dar bus populiari mados ir menų srityje, kurs daug geros muzikos ir dizaino, bet to nepakaks valstybei su 60 milijonų gyventojų.

Lietuvių (kaip ir lenkų, kaip ir rumunų) Anglijoje reikia tol, kol britai stato naujus namus, perka gatavą supakuotą maistą brangiose parduotuvėse, valgo sumuštinius su vištiena ir kario padažu ir remontuoja senų namų stogus. Tačiau šalis dabar važiuoja rogutėmis nuo plikšala užkloto kalno ir nežino, kaip stabdyti.

Anglai kuo toliau, tuo labiau tingi ir nemoka dirbti, ir kalba tik apie tai, kaip turi kuo daugiau ilsėtis ir klausytis savo jausmų, o darbdavys turi visų pirma tarnauti darbuotojams ir nesirūpinti verslo rezultatais.

Britanija tampa amžino nedarbingumo, ankstyvos pensijos, darbo arbitražų ir kompensacijų kultūros šalimi – ta pati valstybė, kuri kažkada buvo pramoninės revoliucijos lopšys, didžiausia pasaulio imperija ir techninės pažangos centras. Todėl ir reikia vis daugiau svetimšalių, nes patys anglai tingi kramtyti, ką atsikandę.

Imigracijos krizė (ir aš net nekalbu apie imigrantus iš Europos Sąjungos šalių, kurių daug, bet kurie yra legalūs) nebuvo valdoma anksčiau, o dabar tik gilėja. Niekas taip ir neišsprendė reikalų su vis labiau augančiu radikalių musulmonų skaičiumi – auga naujos mečetės, jose propaguojamas šventasis karas su Vakarais, teroro išpuoliai vienas po kito, o sprendimo niekas neturi, visi tik kartoja, kad Islamas – taikos religija, ir kad radikali beprotybė nėra „tikrasis Islamas“.

Labai panašu į tas kalbas prieš tris dešimtmečius, kad, girdi, tikrasis socializmas yra visai kitoks, komunizmas gali veikti normaliai, tik niekada jo normaliai nenaudojo, ir panašiai. Taip, tikrai, kurgi ne. Ir Kalašnikovo automatas gali būti naudingas konservams atidarinėti, tik jį visi kažkodėl naudoja žmonėms šaudyti.

Aš klausiu lietuvių, kurie dabar gyvena ten: ar jūs tikrai norite gyventi šalyje, kuriai tuoj reikės tarptautinių patarėjų ir gelbėtojų, kaip kokiam Somaliui. Manote, kad to niekada nebus? Jau yra buvę. Šalis jau yra buvusi priversta XX amžiaus viduryje su kepure rankoje prašyti užsienio paskolų ir vos ne dešimtmetį po karo gyventi su maisto kortelėmis, kai kiekvienas gyventojas galėjo pirkti tik savo normą sviesto, duonos ir cukraus. Nesakau, kad vėl taip bus, bet nieko neįmanomo nėra.

Ir kai anglai bus dar labiau pasimetę, susipainioję (norime ar nenorime būti Europos Sąjungoje?), pikti ir pavargę, tikrai nuo to nepradės labiau rūpintis rytų europiečiais, tarp jų – ir lietuviais.

Atvirkščiai, mūsų tautiečiai kuo toliau, tuo labiau bus visiems rakštis ir priminimas, kad būtent nuo tos Europos Sąjungos plėtros ir nuo lenkų santechnikų, ir nuo lietuvių žemės ūkio darbininkų, kurie atvažiavo pas juos, ir tada po kurio laiko viskas pradėjo griūti.

Ne lietuvių kaltė, kad Britanija yra tokioje padėtyje, kurioje yra.

Britanija yra savo pačios tinginystės, trumparegiškumo ir neryžtingumo auka, bet lietuviai kartu su kitais žmonėmis iš Rytų Europos bus už tai baudžiami – tik todėl, kad atsirado netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Tai labai neteisinga, bet taip yra.

Žinoma, jūs patys galite elgtis, kaip jums atrodo. Bet rinkimų rezultatus – neįtikėtinus, keistus ir vedančius į nežinią – sugalvojau ne aš. Tik patariu: su šita šalimi laikas atsisveikinti. Gerumo laikas Anglijoje praėjo. Dabar bus tik sunkiau. Po saule yra kitų vietų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (918)