Daug įkvepiančių žodžių ta tema jau spėjo pasakyti prezidentė Dalia Grybauskaitė, Kharkive susitikusi su Ukrainos vadovu Petru Porošenko. Tačiau tik pasidairęs, kaip gyvena žmonės šalies gilumoje, prie „kontaktine linija“ vadinamos sienos su Rusijos remiamų separatistų užgrobtomis teritorijomis, pradedu suprasti koks ilgas ir nelengvas bus šios šalies kelias į Europą.

Lietuvos sėkmės istorija Ukrainai vis dar yra patraukli, net jei mes patys ir nesugebame įtikinti didelės dalies bendrapiliečių, kad tai nėra propagandinis mitas. Aiškiausiai tai supratau kalbėdamasis su žmonėmis, stovinčiais eilėje prie kontrolės posto, Maiorsko perėjoje iš separatistinės „Donecko liaudies respublikos“ į Ukrainą.

Mačiau daug ašarų, liūdesio ir beviltiškumo Lazdijų degalinėje, vadinamoje Raudų siena, kur artimieji atsisveikina su emigruojančiais vaikais, broliais ir seserimis. Bet jie buvo gyvi, turėjo viltį ir troškimą pagerinti savo gyvenimą.

Maiorske buvo kitaip. Neįžvelgiau jokios vilties, kad tie žmonės galėtų ar bent norėtų kažką pakeisti. Suprantu, kad karas gali išvarginti, bet atrodė, kad jie jau mirę, tik dar vaikšto, kalba, vairuoja surūdijusius žiguliukus ir motorolerius, klusniai stovi eilėje ir parodo dokumentus prie kiekvieno kontrolės posto. Jiems jau visiškai nesvarbu, kas kontroliuos teritoriją, kurioje gyvena, kokių spalvų vėliavos bus iškeltos prie kulkų suvarpyto daugiabučio. Svarbiausia, kad naktimis nustotų šaudyti ir mokėtų pensijas.

Avdijivkos gyvenvietėje, kieme prie penkių aukštų daugiabučio namo su didžiule artilerijos sviedinio pramušta skyle, domino žaidžiantys senoliai sako, kad tolumoje pasigirdę šūviai – nepakankama priežastis neužbaigti partijos. Bet labiausiai baisu, kas išaugs iš vaikų, kurie greičiausiai priprato prie karo, pagal garsą atskiria, ar šaudo „Grad“, „Uragan“, pabūklai ar minosvaidžiai. Ir tos mergaitės, kuri, pasak pistoletą prie diržo nuolat nešiojančio Avdijivkos administracijos vadovo, ramiai pasakojo Ukrainos kariams, kaip sprogimas nuplėšė galvą jos mamai.

Vilties kibirkštį pamačiau Maiorsko kontrolės poste sutikto studento akyse, aplankiusio separatistų kontroliuojamoje Gorlovkoje tebegyvenančius tėvus, bet grįžtančio tęsti mokslų Charkovo universitete ir išdidžiai ištarusio: „Aš – Ukrainos pilietis“.

Pamačiau, kokiais duobėtais keliais, jau greitai tapsiančiais visiškai nepravažiuojamais lengvaisiais automobiliais, ukrainiečiai laksto neprisisegę diržų, lenkdami vienas kitą per dar įžiūrimą dvigubą ištisinę liniją, ignoruodami policijos automobilių švyturėlius ir šviesoforų signalus. Į Europą juos galima bus įleisti tik tada, kai išmoks praleisti per perėją einančius pėsčiuosius.

Bet niekur dar neteko sutikti ir tiek daug savo šalies patriotų, pasiryžusių apginti jos laisvę net jeigu dėl to reikės paaukoti gyvybę. Ne už politikus, kalbančius šūkiais, bet nesugebančius pasistengti, kad jų priimtų įstatymų būtų laikomasi. Už savo vaikų galimybę gyventi taip, kaip gyvename mes, europiečiai.

Man išties reikėjo pamatyti Rytų Ukrainą, kad iš naujo patikėčiau Lietuvos sėkmės istorija. Suprasčiau, kad tris ožkas ganantis ant kalno šlaito prie Iziumo gyvenvietės senolis, prisistatęs „septintos kategorijos piemeniu“, beveik nesiskiria nuo bendraamžio iš Seirijų, esančių Lazdijų rajone, tik gauna tris kartus mažesnę pensiją.

Ukrainiečiai nori iš mūsų mokytis ir pakartoti mūsų kelią į Europą. Todėl, padėdami jiems šiame kelyje, padedame ir sau patikėti, kad esame sėkminga šalis, kuria galime didžiuotis.