A. Milašius. Kodėl Lietuvoje bankai vieni pelningiausių, o piliečiai vieni skurdžiausių

Šią savaitę Lietuvoje nutiko keli tarsi vienas su kitu menkai susiję dalykai. Seimas priėmė darbuotojų teises „lanksčiai“ keičiantį Darbo kodeksą, tą pačią dieną Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas paskelbė, kad Lietuvoje dirbantys bankai vieni pelningiausių Europoje, Statistikos departamentas pranešė, kad pirmą kartą po gana ilgo laiko vidutinis atlyginimas sumažėjo, Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime pažymėjo, jog „neapibrėžtumas jau kelia nerimą“.

Sumokėsime už skandinavus

Tiesa, Lietuvos banko vadovo pareiškimas nebuvo ištartas su pasididžiavimu, o praslydo tarp eilučių dūsaujant, kad skolinimosi būstui tempas toks, jog rinka kaista ir mus gali ištikti dar vienas nekilnojamojo turto burbulo sprogimas. Dar blogiau, mes jo nekontroliuojame, nes užtenka smukti rinkai Skandinavijoje ir tenykščiai bankai, veikiantys pas mus, iš lietuvaičių, paėmusių paskolas, pradės traukti pinigus, kad išspręstų tėvynėje kilusias bėdas.

Įdomu tai, kad mūsuose plušančių bankų pelningumas nesmuktelėjo netgi po visų mėginimų apkarpyti finansinių institucijų apetitus, minimalaus bankinių paslaugų krepšelio įvedimo ir kitų kosmetinių procedūrų, skirtų sumažinti visuomenės ir verslo pasipiktinimą, jų nuomone, neadekvačiais paslaugų įkainiais. Pelningumas vienas geriausių ES nepaisant to, kad paskolų palūkanos rekordinėse žemumose.

Turtingi kaip naftininkai

Galėtume didžiuotis, kad esame išsivystę ir turtingi kaip koks Kuveitas, kur į dykumą bedus kastuvą ištrykšta nafta, nes eilinį kartą iš savo įmonių ir žmonių kišenių ištrauktais milijardais eurų galėsime gelbėti Skandinavijos bankus iš jų šalyse sproginėjančio nekilnojamojo turto ar finansinio burbulo.
Tačiau Europos Komisijos ataskaita, paskelbta prieš kelis mėnesius, mūsų pasididžiavimą maišo su purvu, kuris prilipęs prie įvairaus kalibro ekspertų, politikų ir finansininkų batų. Dar blogiau, skelbiama, kad mes paprasčiausiai ritamės dugnan, nes pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir didėja nuo 2012 m. Ji atsiranda dėl žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo didelio skirtumo, didelių darbo užmokesčio skirtumų, riboto mokesčių sistemos progresyvumo ir minimalios socialinės apsaugos sistemos silpnumo.

Joje priduriama, kad didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui ir gali būti, kad skatina didelę emigraciją. Apie emigraciją mūsų politikai linkę kalbėti daug, įsisavina pinigus kodiniu pavadinimu „grąžink migrantą namo“. Kalbama ir apie pajamų nelygybę, tačiau praktinių žingsnių, kaip ją mažinti, niekas nesiima ir toliau lozungų nežengiama. Šią ataskaitą jau papildo mūsų statistika – vidutinis atlyginimas sumažėjo.

Baudžiavinė sistema

Čia ir ateiname prie ribos, kai reikia atsakyti, kodėl augant bankų ir įmonių pelnams, jie neatsirita iki dirbančiųjų, kurie šiuos pelnus ir uždirba. Kaltinti verslo, kodėl neatsisako dalies pelno ir juo nesidalina su paprastais darbuotojais, neverta. Verslo funkcija uždirbti pinigus. Kuo daugiau, tuo geriau. Taip, girdėjau, atlyginimai statistiškai didėja, tačiau didėja jie ne taip spėriai, kaip brangsta vartotojo krepšelis. Ir jie tikrai ir toliau didės, išskyrus kelias topines profesijas, kur kas lėčiau nei įmonių pelningumas. Viskas dėl vienos paprastos priežasties – mūsų politikų ir didžiosios dalies verslo požiūris į darbuotojus nenutolo nuo baudžiavos laikų, tik dar pasipildė sovietinio mentaliteto priemaišomis. Valstybė konstruojama ne žmogui, kuris paprastai įvardinamas tiesiog kaip „mokestinės bazė“, bet verslui ir valdžiai.

Grįžkime prie Darbo kodekso, kurį sukūrė kairieji, visame likusiame pasaulyje kovojantys už paprasto piliečio teises. Dauguma galios svertų ten numatyti darbdavio arba valstybės pusėje. Žmogus gauna vis mažiau galimybių, kaip dabar madinga sakyti, „naudoti savo derybines galias“ ir be įtampos žvelgti į ateitį. Netgi atostogauti ir ramiai pamastyti apie ateities planus teks mažiau – darbdaviai sutaupys, nes nereikės mokėti už „tuščią laiką“.

Kreivi veidrodžiai

Kaip viskas kinta savo „Facebook“ profilyje vaizdingai pakomentavo Žygimantas Mauricas:

„„Maksimali nedarbo draudimo išmoka sieks 75 proc. vidutinio mėnesio atlyginimo“ – o kodėl ne 69 proc. ar 77 proc.? Ar valdžia nesupranta, kad tokie apribojimai tik dar labiau didins šešėlį/vokelius, nes nebus jokio tikslo mokėti didesnį oficialų atlyginimą nei 75 proc. vidutinio darbo užmokesčio (612 eurų)... Kaip šauksi - taip ir atsilieps! Tad ir toliau Lietuvoje turėsime kreivų veidrodžių karalystę: „Jūs apsimetate, kad mokate išmokas – mes apsimetame, kad jums mokame mokesčius“... Pvz. Estijoje maksimali nedarbo draudimo išmoka yra 1730 eurų (1384 eurai į rankas) t.y. 50 proc. nuo trijų vidutinių darbo užmokesčių.“

Turbūt pats išraiškingiausias kreivų veidrodžių karalystės pavyzdys – per simbolinę mokesčių reformą, kuri turėtų lengvinti mažai uždirbančiųjų dalią, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) padidinimas, kuris guls ne į darbuotojo, bet į mažiausius atlyginimus mokančio darbdavio kišenę. Įmonės pelningumas didės, žmogui, kuris jam sukuria vertę, šeimą išlaikyti nuo to nebus lengviau. Gal netgi sunkiau, nes mokesčių praradimą valstybei reikės kompensuoti įvairiomis rinkliavomis.

Kol kas lietuviai nuo šios sistemos ginasi arba masiškai traukdami gyventi į svečias šalis (kitaip nei estai, kurių valstybėje gyventojų pradėjo daugėti), arba lįsdami į šešėlį. Tačiau realybė tokia, kad kol politikai daugiau laiko skirs diskusijoms, ar reikia uždrausti rūkymą balkonuose, o ne realiam socialinių problemų sprendimui ir atskirų verslo bei interesų grupių atstovavimui, Lietuva ir toliau bus kaip žlunganti įmonė, iš kurios akcininkai siekia ištraukti kuo didesnę naudą ir surinkti paskutinius trupinius, ir visiškai negalvoja apie jos vystymą ar darbuotojų gyvenimo pagerinimą.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.