J. Litvinaitė. „Darbas jus išlaisvins“. Atsakymas S. Jurkevičiui

Darbas jus išlaisvins – užrašė naciai virš Aušvico centrinio praėjimo vartų. Pasiskaičius Vilniaus Licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus straipsnius, belieka spėlioti, kada toks užrašas bus iškabintas virš Licėjaus vartų (nors, tiesą pasakius, vartų ten nėra – ten žmonės nesuvežti per prievartą, patys ateina – tarytum kviečiami Hamelno smuikininko...)

Darbas išlaisvins – ši frazė kala, tarytum prisukta višta, kas kartą, kai pradedi skaityti pasvarstymus apie prailgintus mokslo metus, tinginiaujančius vaikus, privalomus egzaminus ir kitus mūsų švietimo nusiskundimus ir siekiamybes. Atrodytų, kad mūsų švietimas virsta ta senų laikų drezina (toks mechaninis, rankų jėgą naudojantis įrenginys, skirtas tikrinti geležinkelių bėgius). Man drezinos įvaizdis visada primena propagandinį sovietų filmuką apie krokodilą Geną – iš pradžių drezina važiuodavo Šapokliak – ekscentriška moteriškė. Paskui ją perėmė visas filmuko kolektyvas ir žavesio neliko – vien tik rutina...

Tai va, mūsų švietimas, kaip ta drezina, patupdyta ant bėgių, už drezinos vairo stovi Licėjaus direktorius ir, kad nepamestų drezinos svirties ritmiško ,,pakelk – nuleisk“, kartoja mantrą ,,darbas darbas darbas darbas“ .... Drezina lekia, skrenda ir... apimtas panikos, Licėjaus direktorius šaukia tyruose – prailginkit mokslo metus, sutrumpinkit atostogas – pridėkit dar, pridėkit dar bėgių, bėgių, nes mano drezina tuoj nuskris į nežiniąąąą“.... O ne į šviesų rytojų, kaip mus bandė įtikinti sovietiniai propagandistai, kurių įtakoje brendo ne vieno mūsų, suaugusių, pasaulėžiūra ir retorika: ,,dirbkime ir darbu sukursime šviesų rytojų“ ,,neklausinėkime, o dirbkime. Kam – suprasime po to“. Tokios retorikos persmelktos ir gerbiamo Licėjaus direktoriaus mintys – netikite? Perskaitykite kurią nors iš Didžiojo reformatoriaus Gorbačiovo kalbų....Turintys kalbos pojūtį, ar vien tik atmintį, galite ir neskaityti...

Iš tiesų atsiminiau dvi didžiąsias diktatūras – nacistinę ir sovietinę ne šiaip sau... Diktatūros, ypač mano minėtos totalitarinės, turi ypatybę ilgam laikui paveikti smegenis ir vargšė indorktrinuota mūsų sąmonė dar ilgai funkcionuoja totalitarizmo padiktuotu ritmu: dirbti, neklausinėti, paklusti... Ir vienintelis pasveikimas, išsivadavimas iš to ritmiškai kalamo diktato „dirbti, dirbti dirbti“ yra ... nedirbti. Nes darbas atbukina. Netikite? Paklauskite savęs vakare, eidami namo po darbo viršvalandžių ko nors intelektualaus...

Hannah Arendt, sukonstravusi ne tik totalitarizmo sąvoką, bet ir paaiškinusi visą jo gimimo, įsigalėjimo, sklaidos mechanizmą, nepraleido nepastebėtu ir darbo fenomeno. Prisiminusi Antikos mąstytojus, ypač Aristotelio tekstus, ji žmogaus užsiėmimus suskirstė į darbą – užsiėmimą, skirtą pragyvenimui, biologinės egzistencijos užtikrinimui; darymą – užsiėmimą, skirtą kažką pagaminti, sukurti materialųjį pasaulį; ir veiksmą – veiklą, atliekamą tarp žmonių be daiktų tarpininkavimo. Ir čia tu gali pasirinkti – daryti ar nedaryti, esi laisvas pasirinkti, neturi būtinybės. Pastarąjį užsiėmimą tiek senovės graikai, tiek H. Arendt, laikė vieninteliu vertu laisvo žmogaus užsiėmimu, tikruoju pašaukimu. Darbas ir darymas – tai mūsų gyvenimo baudžiava, mūsų prievarta, kuri yra būtina ir neišvengiama, tačiau nelavinanti, netobulinanti ir neatskleidžianti mūsų tikrųjų galių. Vadinasi, anokia vertybė – tiesiog būtinybė. Ir kuo jos mažiau – tuo geriau, reiškia, lieka daugiau laiko kūrybai, savanoriškai veiklai bendruomenės labui – ką Aristotelis ir laikė aukščiausia žmogiškos būties prasme.

Kokia turėtų būti mūsų mokykla? Su šūkiu darbas išlaisvina? Dar su daktaru Mengele prie jos vartų, kuris atrenka – kas patenka į tą ,,šventą“ įstaigą, kas ne? Kas tinkamas darbui, kas iš karto nurašomas į gyvenimo atliekų duobę? Niekada negalėčiau būti mokyklos, kuri atsirenka ,,tinkamus“ ir ,,netinkamus“ vaikus vadovu, kaip niekada nenorėčiau būti ir daktaru Mengele...

Kokia turėtų būti mokykla? Įstaiga, kurioje vaikai pratinami nuo ryto iki vakaro dirbti, dirbti neklausinėjant, nesipriešinant, konkuruojant vieni su kitais, kurie daugiau, greičiau, stipriau? Mokykla, kurioje kiekviena diena – maratonas, ir jo distancija, kaip mūsuose mėgstama sakyti, baigiasi egzamine? ,,Jūs tiesiojoje link finišo“ – mėgstama frazė per paskutinį skambutį ar šimtadienį – nėra svarbu, svarbu ,,bėkite, dirbkite, neturėkite laiko atsikvėpti, nes jums į nugarą kvėpuoja konkurentai“ ,,būk geriausias arba joks“ ...

O kur aristokratiškos mūsų dienos ir aristokratiška mūsų ramybė, leidžianti džiaugtis kiekviena diena, mėgautis gyvenimu, kurti, pažinti, tyrinėti ir savo kūrybos vaisiais tobulinti aplink esantį pasaulį? Savo kūrybos, įgyjamų galių svertais pakelti kitą, kuris ne taip Dangaus, Gamtos ar Likimo apdovanotas?

Ar mes mokykloje ugdome baudžiauninkus, kurie paskui nepakeldami galvų dirbtų, šitaip džiugindami Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, Pasaulio Banko ir taip toliau, ir taip toliau vadovus? Ar mes mokykloje ugdysime aristokratus – suvokiančius savo, Žmogaus, kaip kuriančio, veikiančio, laisvai pasirenkančio, pašaukimą? Kas yra mūsų mokykla? Vieta, kur turime dirbti, ar vieta, kur turime atsiskleisti?

Visiems savo mokiniams bent kartą per tą laiką, kurį mes kartu būname mokykloje, stengiuosi pasakyti – mielieji, Jūsų dienos mokykloje, jūsų mokyklinis gyvenimas – tai tikras aristokrato gyvenimas. Pasižiūrėkit, Jūs turite suaugusių ,,baudžiauninkų“, kurie dirba tam, kad Jūs be rūpesčių galėtumėte skirti laiko savišvietai, kūrybinių galių plėtrai, pažinimo poreikio tenkinimui, mokymuisi bendrauti, veikti savo ir bendruomenės labui, mokymuisi puošti ir gražinti aplinką – fizinę, socialinę, kultūrinę. Jums nereikia dirbti, nes Jums suaugusių pasaulis dovanoja , kad ir laikiną, bet aristokratų būvį. Paklauskite tėvų, ar jie norėtų, kad Jūs laiką leistumėte parodose, koncertų salėse, konferencijose, savanorystėse, diskusijų klubuose, visuomeninėje veikloje? Tėvai, kurių stuburo ir mąstymo darbas dar neperlaužė tiek, kad jie jau nebedrįsta svajoti apie geresnę būtį savo vaikams ar jau iš viso nebesvajoja, į šį sąrašą, deja, nebepatenka.. (Šitos frazės aš nesakau).

Bet vaikai – kiekvienas mūsų vaikas nusipelno būti aristokratu – net ir tas, kurio stotas nearistokratiškas (tada man prieš akis iškyla nuostabaus prancūzų menininko aristokrato Henri de Toulouse Lautrec paveikslas), net ir tas, kurio ,,genai“ ,,baudžiauninko“ – tada man prieš akis iškyla Motiejaus Valančiaus portretas; net ir tas, kuris šiandien – pamestinukas, apleistas, purvinas, utėlėtas ir visų pamirštas – negi neskaitėte Oliverio Tvisto ir neverkėte, matydami tą kenčiantį vaiką ir nesidžiaugėte, kai jis, pagaliau, surado gražius ir švarius namus? Juk tada patikėjome, kad iš juodžiausio vargo pakeltas vaikas gali virsti aristokratu.... Kodėl dabar tuo nebetikite?

Mokykloje neturime dirbti. Nė vienas. Nei mokytojas, nei mokiniai. Mokykloje turime būti. Būti pilnąja, filosofine šio žodžio prasme. Jei leistumėme savo indoktrinuotai sąmonei truputį atsikvėpti ir pripažintume, kad pasaulis sukasi, viskas kinta, mainosi, galėtumėme pamatyti šimtus alternatyvų darbui.

Mokykla turėtų būti vieta, kur vaikas išmoksta būti laisvu, pasitikinčiu. Kur pajunta, ką reiškia būti vertinamu, pripažįstamu laisvų ir lygiaverčių žmonių bendruomenėje.

Mokykla turtėtų būti vieta, kur vietoj darbo būtų mokymasis. Kad po mokyklos vaikas eitų namo ne nualintas ir tuščiu, atbukintu žvilgsniu, o užsidegęs dar kažką prasmingo nuveikti ar nekantraujantis tai, ko išmoko, panaudoti sprendžiant savo kasdienio gyvenimo problemas ar kuriant būties pilnatvę.
Mokykla turėtų būti vieta, kur vaikas mokosi bendrauti. Pagarbiai, atsakingai, kilniai. Čia turėtų suklusti tie, kurie mėgsta kartoti ,,teisių per daug, pareigų nežino....“. Mielieji, nei teisių nebūna per daug, nei laisvės nebūna per daug. Drįstu manyti, kad laisvė ir teisė – yra absoliutaus Gėrio atspindžiai šioje niūrioje tikrovėje. Ir kuo gėrio daugiau, tuo geriau... Tik savivalės, piktnaudžiavimo ir mužikiškumo pas mus yra per daug. Mokyklos paskirtis – mažinti šias Takiojo Blogio nešamas nuosėdas. Mokykla turi mokyti kilnumo, pagarbos kiekvienam. Ir jei mokytojai ima painioti vaiko savivalę ir nepagarbą kitam kaip teisių ar laisvių perteklių, reiškia, mokytojams taip pat dar yra erdvės pasimokyti...

Mokykla turėtų būti vieta, kur vaikas iš negalinčio tampa įgalintu. Kaip tvarkyti savo gyvenimą, kaip pasinaudoti mokslo siūlomais problemų sprendimo būdais, žiniomis, kaip praplėsti savo patirtį, žinojimą, galimybes. Ir tokiam buvimui mokykloje nereikia dirbti, tokiam buvimui reikia mokytis – įgyti galėjimą tam, kam neturėjai prieš pradėdamas mokytis...

Kodėl to mūsų mokyklose nevyksta? Gal dėl to, kad mes netikime, kad mūsų vaikai yra aristokratai? Mums sunku juos pripažinti vertybe, prakilnia būtimi? Gal dėl to, kad mes patys esam įpratinti, esame verčiami dirbti ir nežinome, kad galima kitaip? Gal dėl to, kad mūsų smegenys nuolat indoktrinuojamos darbo, kaip didžiulės vertybės, sampratomis?

O gal dėl paprastesnių dalykų – nepagarbos tarpusavyje (direktorius, kuriam nuolat vaidenasi per mažai dirbantys mokytojai ir mokiniai; mokytojai, kuriems nuolat atrodo, kad mokiniai per mažai dirba; tėvai, kurie baiminasi, kad jų vaikas per mažai dirba, dėl to niekur neįstos ir dėl to jiems reikės daugiau dirbti, kad išlaikyti tą niekam tikusį vaiką..)... Konkurencija, į kurią patys save stumiame, manydami, kad reitingai ir egzaminų rezultatai – svarbiausi dalykai pasaulyje? Nepasitikėjimas vieni kitais, manant, kad aplinkui vien tik sąmokslas, kurio tikslas – mumis pasinaudoti ir nustumti į istorijos šiukšlyną?
Ar tiesiog – kūrybos stoka? Nežinome, kaip sukurti veiklas tuose prailgintuose mokslo metuose, nežinome, kaip sukurti veiklas pamokų metu, kad vaikai ne dirbtų, o iš tiesų, mokytųsi... Nežinome, kaip padaryti, kad mokymasis būtų tarytum tyrinėjimas, atradimai, paieškos. Nežinome, kaip padaryti, kad vaikai nedemonstruotų mums visų mūsų suaugusių pasaulio ydų ir trūkumų per savo nederamą mažam aristokratui elgesį.... Iš nežinojimo pykstame, baudžiame, nusiviliame.... Maždaug pavasariop imame nekęsti ir vaikų, ir savo, mokytojo, pašaukimo...

Pačių aristokratiškumo stoka? Baudžiauninko sąmonė, kurią reprodukuojame savo vaikams? Gal Licėjaus direktorius ir mano, kad jo, kaip daug dirbančio žmogaus, gyvenimas yra didysis tobulai realizuoto gyvenimo pavyzdys? Aukščiausioji būties prasmė? Maždaug, matot, dirbau, žmogum pavirtau, esu direktorius, mane per TV parodo, radijas pašnekina... Bet ar tikrai, tai realizuotas ir išpildytas gyvenimas? Labiau, nei žmogaus, kuris kuria ne savo ,,vardą“, bet daugina gėrį? Kokia laimė būti vienos mokyklos, klestinčios mokyklos, direktoriumi, jei šimtai mokyklų vargsta? Gal didysis aristokratiškumas ir kūryba būtų kas 5 metai dirbti vis kitoje mokykloje (na, gerai, kas 10) ir ją pakelti iki Licėjaus lygio? Žiūrėk, per vieną profesinę karjerą sukuri keturias geriausias Lietuvos mokyklas... Vieną Vilniuje, kitą, pavyzdžiui, Šalčininkuose, trečią – Naujojoje Akmenėje... Ketvirtos nesugalvoju, gal Ignalinos rajone, Didžiasalyje?

Vis dėl to, nenoriu būti suprasta kaip tiesiog, siekianti paprieštarauti ar sukritikuoti – štai, kokie mes ar tas bėdulis Licėjaus direktorius. Labiau – siekdama pristabdyti mūsų karštus ginčus ,,Tu už darbą ar už kūrybą?“. Nes nėra ko čia ginčytis. Tiesiog – noriu, kad pamatytumėme, jog gyvename labai įdomiame, švietimo virsmo, laikotarpyje. Turime dar vieną didelę galimybę perkonstruoti mūsų sistemą. Turime progą čia ir dabar pakeisti savo prioritetus. Kaita vyksta. Nepriklausomai nuo mūsų norų – gimsta naujos kartos, jos gyvena visuomenėje, kuri nebėra totalitarinė. Totalitarinės ideologijos draiskalai dar pinasi apie kojas ir trukdo mums šokti džiaugsmingą laisvės ir kūrybos šokį. Bet jie labiau trukdo mums, suaugusiems, ir žymiai mažiau pinasi vaikams. Todėl jie tiesiog nebeleidžia mums elgtis su jais , kaip su baudžiauninkais. Jie jaučiasi vis labiau asmenybėmis. Sveikintinas pokytis – džiaukimės tuo ir stiprinkime tai. Bet nesiekime perlaužti jų taip, kad padarytumėme panašius į save – arba įžūliai demagogiškus, arba nuolankiai dirbančius....

Ir dar kartą – aš ne prieš prailgintus metus. Apskritai, manau, kad mokykla, kaip ir bažnyčios, iš viso turi veikti visus metus. Manau, kad tą aiškiai sako ir ŠMM, jei tik atidžiai perskaitytume ar išgirstume, ką sako. Ir daugelis išgirstame ir patikime – atvira, išplėstų galimybių mokykla yra gerai. Ir tada užduodame klausimą – ką veiksime prailgintoje mokykloje? O čia jau atsakymas, manyčiau, ne iš ŠMM turi ateiti. O iš mūsų visų – ką veiksime savo mokyklose su savo vaikais ir savo dienomis?