Atrodo, Ramūnas Karbauskis su Sauliumi Skverneliu veda D. Grybauskaitę iš kantrybės. Nors gal jau ir išvedė.
Viena yra purkštauti žinasklaidoje, kad konkurentai ir žiniasklaida trukdo dirbti. Visai kas kita tą patį kone žodis žodin išgirsti iš Seimo tribūnos ir pačios D. Grybauskaitės lūpų. Ir jei lygintumėme prezidentės toną ir nuotaiką iškart po rinkimų ar kai galiausiai buvo suformuota Vyriausybė su jos ketvirtadienį perskaitytu metiniu pranešimu, tai jis skiriasi. Jis labai skiriasi. Ir R. Karbauskio su S. Sverneliu nenaudai, nors jų pavardės jame nenuskambėjo.
Tuo tarpu iš Finansų ir Švietimo ir mokslo ministrės Viliaus Šapokos ir Jurgitos Petrauskienės, net ir skaitant metinį pranešimą ne tarp eilučių, o tai, kas yra parašyta, ji nieko nebesitiki. Štai jums ir pažodžiui: „Neapibrėžtumas ir chaosas pasmerkia reformą jai net neprasidėjus“. O tai, ką siūlo Finansų ministerija, yra „mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems“. Ir galiausiai – viena po kitos neparuoštos reformos, kurios pasiekia visuomenę, o premjeras jomis pridengia savo politinį neįgalumą, jau, anot prezidentės, yra manija, kuri „gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir veiklos imitaciją“.
Visaip galima perskaityti šiuos prezidentės žodžius, bet jei jie nėra signalas Sauliui Skverneliui pagalvoti, ar tikrai šie ministrai yra savo vietose ir negadina jam pačiam popierių, tai kas dar? Net ir už alkoholio ribojimo priemones, kurios sulaukė euforijos valstiečių gretose ir kurioms palaiminimo ėjo į Daukanto aikštę S. Skvernelis su R. Karbauskiu, gavo rimtą niuksą.
Blogiausia, kad tokio daugiau mažiau sisteminio ir nuoseklaus visų sektorių įvertinimo trūksta metų bėgyje. Ne, nėra taip, kad D. Grybauskaitė tyli ir iššauna kartą metuose. Tačiau dažniausiai jos pozicija vienu ar kitu klausimu būna išsakoma per rutininius jos darbotvarkės renginius: su kariškiais, su vaikais, lankantis kokioje kaimo bendruomenėje. Vaizdelis yra maždaug toks. Prezidentė kur nors atvyksta arba iš kur nors išvyksta ir prieina prie būrio žurnalistų. „Prezidente, ką tik premeras pasakė tą ir tą. Gal jūs irgi pasakytumėte aną ir kitą?“ Aišku, ji pasako. Jei suskaičiuoja iki trisdešimties, tai gaunasi tiksliai, aiškiai ir taikliai.
Bet kas iš to?
Toji pati mokesčių refromą ar peržiūra, jau sunku net ir suprasti, yra vienas iš pavyzdžių. Stasys Jakeliūnas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, atvirai dėsto, kad dalį programinių nuostatų, kurios buvo valstiečių žaliųjų rinkimų programoje, ministrui V. Šapokai reikėjo išmesti, nes to nepalaimino Prezidentūra. Esą dėl prezidentės abejonių plane neliko darbuotojo ir darbdavio dalies „Sodros“ įmokų sujungimo.
Pats ministras V. Šapoka aiškina, kad jie patys pagalvojo pagalvojo ir nusprendė, kad taip padarius gali pradėti piktnaudžiauti darbdaviai. Tačiau jis per silpnai jaučiasi poste, kad atvertų visas kortas ir ar jį įtikino Daukanto aikštė ar pateikė ultimatumą? Po Metinio pranešimo tapo aiškiau – D. Grybauskaitės manymu, tai, kas siūloma, nėra reforma ir todėl greičiausiai ji tikėjosi visai ko kito. Ir kai nėra siūloma struktūrinių pokyčių, koks skirtumas, kaip dabar bus su ta „Sodros“ įmoka?
Visi prezidentai elgėsi lygiai taip pat, nes jie mokėjo skaičiuoti, kokios yra jų galimybės, pajėgumai ir kur veda beatodairiška kritika. Lietuvis rinkėjas yra toks – mušamų gaili. Mušamas A. Butkevičius, beje, ir S. Skvernelis lygiai taip pat, sėkmingai auginosi reitingus, nors vienam jie jau subliuško kaip balionas. Kitam šis etapas – dar prieš akis.
Tačiau dar daugiau neapibrėžtumo sukelia tai, jog kiekvienas pasisakymas pradeda polemiką, diskusiją. Ir diskusijoje reikia dalyvauti. Diskusijoje turi ginti savo poziciją. Kai ką nors pasakai garsiai ir savo iniciatyva, o ne suvaidinant, jog klausė žurnalistas, o aš atsakiau, nes mes visi gerbiame žiniasklaidą, tuo pačiu įsitrauki į politinę diskusiją. Ir ši prezidentė, ir visi kiti Lietuvos prezidentai jų vengė ir vengia. Ir dar vengs.
Visų pirma, Daukanto rūmų pajėgumai yra gerokai menkesni nei dviejų didelių mašinų – Seimo ir Vyriausybės, tad greitos reakcijos galimybės visais atvejais yra apribotos. O antra... jei institucijos specifika leidžia veikti už užuolaidos, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus? Man regis, D. Grybauskaitė labai pasimokė iš Darbo kodekso, kai pasiūliusi savo pataisas, ji tapo politiniu rinkiminės kovos taikiniu ir visai nedaug trūko, kad valstiečiai ja būtų pasinaudoję kaip skydu.
O kaipgi po metinio pranešimo? Visai nežinia. Nes R. Karbauskis su S. Skverneliu kritikos nemėgsta ir prezidentės aštrus tonas juos gali vėl sugrąžinti siūbuojančioje valtyje arčiau vienas kito. Nes jei ir mokosi žmonės ko nors Lietuvos politikoje, tai – gudrumo ir kaip padaryti, kad niekas nepastebėtų. Juk politiką ir reformas daro žmonės. Nuo čia ir pradėkim...