Atrodytų, kad dabar būtų bergždžios bet kokios pastangos Seime vėl tęsti debatus dėl gėjų teisių, kurie vyko bene visą ankstesnio Seimo kadenciją. Tačiau Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos atstovai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Aušrinė Armonaitė, Simonas Gentvilas ir kai kurie kiti Seimo nariai pademonstravo ryžtą kovoti iki galo. Jų įsitikinimu, Lietuvoje vyksta netoleruotina nesusituokusių porų ir kartu gyvenančių vienos lyties asmenų diskriminacija. Diskriminacijai įveikti liberalių pažiūrų Seimo nariai parengė įstatymo pataisas, kuriomis siekiama įteisinti kartu gyvenančių porų partnerystę, nepriklausomai nuo to, ar tai tos pačios, ar skirtingų lyčių asmenys. Šių pataisų autoriai nusiteikę optimistiškai. Jie mano, kad jų iniciatyvą parems ir kitų frakcijų Seimo nariai.
Žinant apie Seimo valdančioje daugumoje vyraujančias konservatyvias moralines nuostatas, galima būtų galvoti, kad su liberalų iniciatyva nieko neišdegs. Seimo dauguma jų nepalaikys ir šiam klausimui neverta gaišti laiko.
Bet įvyko visai netikėtas dalykas. Konservatyviosios Seimo dalies atstovai pademonstravo, kaip jie patys mano, progresyvią iniciatyvą: užkirsti kelią bendrai gyvenančių skirtingų ir vienos lyties asmenų diskriminacijai, papildant Civilinio kodekso jungtinės veiklos institutą bendro gyvenimo susitarimo institutu, kuris nebūtų laikytinas nei šeima, nei santuoka.
Pastaroji Seimo narių iniciatyva ne tik atgaivina debatus Seime dėl vienos lyties asmenų teisių, bet ir provokuoja šiuos debatus virsti dramatiškais. Dramatiškais todėl, kad vienu metu Seime susikirs dviejų, radikaliai skirtingų projektų autorių požiūriai į esminių žmogaus teisių konstitucinius pagrindus.
Kad aštrūs debatai Seime ir visuomenėje bus neišvengiami, kad klausimų kyla daugiau nei atsakymų, galima spręsti iš Vytauto Mizaro, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus, bendro gyvenimo susitarimo instituto komentaro internetiniame portale Delfyje.
Ką duos ir, apskritai, ar reikalingas susitarimo dėl bendro gyvenimo institutas Civiliniame Kodekse?
Profesorius iš tiesų pateikia ypatingai taiklius kritinius argumentus bendro gyvenimo susitarimo instituto adresu, kuriuos, vargu, ar pavyks projekto autoriams atremti.
V. Mizaras abejoja, ar toks bendro gyvenimo susitarimo institutas išspręs masę konkrečių teisinių klausimų. Ar pvz., šis institutas numato pareigą valstybės pareigūnams pranešti bendro gyvenimo susitarimo nariui apie nelaimingą atsitikimą, į kurį pateko jo partneris, arba pranešti apie tai, kad partneris suimamas ar sulaikomas? O kaip bus su atstovavimo teisėmis? Ar turės teisę vienas iš partnerių atsisakyti duoti parodymus prieš savo partnerį, ar jis turės teisę nepranešti apie savo partnerio padarytą nusikaltimą?
V. Mizaro nuomone, šie ir daugelis kitų klausimų yra paprastai išsprendžiami, kai remiamasi aiškia teisine nuostata, kad bendro gyvenimo partneriai yra šeimos nariai, kuriuos sieja visi šeimos nariams būdingi ryšiai.
Dabar, anot V. Mizaro, bendro gyvenimo susitarimo institutas iš esmės skirtas „tik bendro turto tvarkymo ir naudojimo klausimams aptarti, taip pat turto pasidalinimo klausimams po susitarimo nutraukimo“. Taip pat šis institutas skirtas garantuoti partneriui „teisę susipažinti su kito partnerio sveikatos informacija ir atstovauti jam pagal kodekso asmens sveikatos priežiūros normas“, ką profesorius taip pat laiko abejotinu siūlymu.
V. Mizaras abejoja ir tuo, kad bendro gyvenimo institute siūloma atleisti turtinius reikalus bendrai tvarkančius asmenis nuo paveldimo turto mokesčio. Iš tiesų, ar tokia galimybė nesukurs piktnaudžiavimų bendro gyvenimo sutartimis, siekiant išvengti paveldimo turto mokesčio?
Laikydamas bendro gyvenimo sutartį jungtinės veiklos sutarties porūšiu, V. Mizaras formuluoja iš tiesų logišką kritinę mintį: „Jeigu norima, kad asmenys dėl kokių nors ketinimų ar poreikių sudarytų sutartis, kuriose susireguliuotų jiems aktualius turtinius klausimus ar su jais susijusius, – pirmyn, ir pagal dabar galiojantį Civilinį kodeksą, yra tokios galimybės“ ir tai garantuoja sutarčių laisvės principas.“
Taigi atsakymas daugiau nei aiškus: kam papildyti Civilinį kodeksą normomis, kurios ten jau yra?
Tai tie klausimai, į kuriuos bendro gyvenimo sutarties projekto autoriams gali tekti atsakinėti. Bet yra ir kitų, netgi sudėtingesnių klausimų, kurie iškyla skaitant V. Mizaro komentarą ir kurie Seime turėtų sukelti aštrias diskusijas.
Ar „šeimos partnerystė“ kaip vertybė turėtų būti įtvirtinta Konstitucijoje?
Nagrinėdami teikiamus du skirtingus projektus, Seimo nariai turėtų susidomėti V. Mizaro svariais pasvarstymais apie tai, kodėl „susitarimas dėl bendro gyvenimo nėra ir negali būti laikomas alternatyva šeimos partnerystei“. Ši profesoriaus mintis, matyt, reiškia, kad susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą turi išstumti liberalų sąjūdžio frakcijos atstovų siūlomas šeimos partnerystės (registruotos partnerystės) projektas.
Nepaisant aiškios užimamos N. Mizaro pozicijos teikiamų projektų atžvilgiu, ypatingai sveikintinos profesoriaus mintys, kurios skatina ne tik eilinį pilietį, bet ir Seimo narius, tiek registruotos partnerystės iniciatorius, tiek ir bendro gyvenimo sutarties (neregistruotos partnerystės) iniciatorius atsižvelgti į šeimos santykių reguliavimą, įtvirtintą Konstitucijoje.
„Daliai visuomenės reikalingas įstatymas, kurio normomis šeimos gyvenimą gyvenančios poroms, nesudariusioms ar negalinčios sudaryti santuokos, būtų pripažįstamas šeimos narių ar analogiškas šeimos nariams statusas“ – pabrėžia V. Mizaras. Taigi „Šeimos partnerystė“ reikalauja ypatingo teisinio statuso, bet koks jis? Kiek jis determinuotas Konstitucijoje?
Tiesiogiai į tokį klausimą N. Mizaras neatsako. Tačiau, kad „šeimos partnerystės institutas“ reikalauja konstitucinio įtvirtinimo, matosi iš kito jo teiginio. Profesorius pabrėžia, kad reikalingas toks įstatymas, kuris „Ne fragmentiškai reguliuotų, kaip kad siūloma, porą ar trejetą klausimų, susijusių su bendro turto tvarkymu ar tam tikromis teisėmis sveikatos priežiūros srityje, o bendrai sureguliuotų alternatyvių santuokai (paryškinta mano - A. S.) sąjungų pagrindu atsirandančius teisinius santykius ir taip užtikrintų tokiose sąjungose gyvenančių porų teisinę padėtį“.
Taigi „šeimos partnerystė“ yra toks institutas, kuris yra alternatyva santuokai. Vadinasi, jeigu santuokos institutas kaip vertybė įtvirtintas Konstitucijoje, tai logiška manyti, kad lygiai taip pat turėtų būti Konstitucijoje įtvirtintas „šeimos partnerystės“ institutas.
Kaip Konstitucija, V. Mizaro požiūriu, įtvirtina registruotos partnerystės institutą?
V. Mizaras neabejoja, kad „šeimos partnerystę“ arba tiesiog registruotą partnerystę mūsų Konstitucija numato. Jis teigia: „Teisė į šeimos gyvenimo teisinę apsaugą yra Konstitucijos saugoma žmogaus prigimtinė teisė, kurios apsaugą turi užtikrinti valstybė, nepriklausomai nuo lyties ir seksualinės orientacijos“.
V. Mizarui nesvarbu, kad Konstitucijos 38 straipsnyje tokio žodžio, kaip „partnerystė“ apskritai nėra. Straipsnio trečiojoje dalyje kalbama tik apie santuoką, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Straipsnio ketvirtojoje dalyje kalbama tik apie santuokos, bet ne apie partnerystės, valstybinę registraciją.
V. Mizaro požiūriu, registruotos ar šeimos partnerystės konstituciniam pateisinimui pakanka kitų Konstitucijos straipsnių. Nors Konstitucijos 38 straipsnyje nekalbama apie partnerystę, bet, V. Mizaro nuomone, pakanka to, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. nutarime plečiamai išaiškino šio straipsnio antrą dalį, pagal kurią valstybė įpareigojama globoti ne tik santuokos pagrindu sukurtas šeimas.
Na, o kalbant apie vienos lyties asmenų konstitucinę teisę sukurti šeimą, V. Mizaro įsitikinimu, yra svarbūs Konstitucijos 22, 26 straipsniai, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į pagarbą šeimos gyvenimui).
Panašu, kad, V. Mizaro nuomone, pati didžiausia žmogaus teisė, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, yra žmogaus teisė gyventi taip, kaip jis pats nori, kitais žodžiais, jo orumas, jo valios autonomija.
Neginčytina, kad tokia teisė tikrai įtvirtinta mūrų Konstitucijos 22 straipsnio pirmoje dalyje, kuris nurodo, kad žmogaus privatumas neliečiamas ir 26 straipsnyje, kuriame kalbama, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė negali būti varžoma. Kitais žodžiais, valstybė privalo gerbti žmogaus privatų gyvenimą, jo įsitikinimus, jo pasirinkimo laisvę, su kuo ir kaip gyventi.
Kaip tik remdamasis tokiomis konstitucinėmis nuostatomis, V. Mizaras teigia: „Valstybė, teisės sistemos prasme, turėtų oficialiai pripažinti tai, kad pora gali gyventi šeimos gyvenimą taip, kaip jie patys pasirenka ir susitaria tą daryti.“ Ir tai privatūs asmenys kompetentingi daryti „Nebūtinai sunormindami savo gyvenimo įsipareigojimus, nebūtinai įformindami pagal valstybės ar bažnyčios nustatytą tvarką“.
Pagaliau, siekdamas pagrįsti Konstitucijos nuostatomis vienos lyties asmenų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, V Mizaras remiasi ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Šiuo atžvilgiu jis teigia: „Pabrėžtina, kad iš konstitucinio ir iš galiojančios Lietuvai tarptautinės teisės plaukiančio lygiateisiškumo principo teisinė apsauga turi būti suteikiama ir skirtingos, ir tos pačios lyties poroms, kuriančioms ir gyvenančioms šeimos gyvenimą“.
Į ką Konstitucijoje V. Mizaras neatkreipia deramo dėmesio?
V. Mizaras, kaip galima spręsti iš jo žodžių, yra nenuoseklus savo paties tvirtinimuose. Nors jis pamini visiems Konstitucijos interpretatoriams aiškią tezę, bet kažkodėl savo pasvarstymų šia teze negrindžia. Jis visiškai teisingai sako, kad „Lietuva Konstitucijoje įtvirtinusi prigimtinių žmogaus teisių doktriną, taigi, ji turi pareigą saugoti visas žmogaus teises, kurios saugomos pagal galiojančią vidaus ir tarptautinę teisę, neišskirdama nei vienos iš jų.“
Logiška V. Mizaro paklausti, kai Konstitucija gina visas žmogaus teises, tai ar galima vieną kurią teisę išaukštinti, o kitas sumenkinti ar apskritai ignoruoti?
Šiuo požiūriu, ar nesumenkina V. Mizaras savo samprotavimuose Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į gyvybės apsaugą ir valstybės nesąlygišką pareigą įstatymais saugoti žmogaus gyvybę? Jeigu V. Mizaras būtų teisus, kad svarbiausia žmogaus valios autonomija, jo privatus pasirinkimas, tai tuomet, pagal mūsų Konstituciją, žmogus turėtų teisę ne tik gimti, bet ir mirti anksčiau laiko (teisę į eutanaziją), taip pat neribojamą teisę nutraukti nėštumą ir apskritai, tiek piliečiai, tiek ir valstybė neturėtų imperatyvo išsaugoti lietuvių tautos populiacijos.
Pernelyg sureikšmindamas žmogaus teisę į privatumą, V. Mizaras paprasčiausiai ignoruoja, kad mūsų Konstitucijoje yra įtvirtinta ne kokia nors kita, o krikščioniškų vertybių skalė. Būtent krikščionybė laiko žmogaus gimimą stebuklu, Dievo dovana ir moko, kad visas žmogaus gyvenimas ir valstybės veikla turi būti pašvęsti gyvybės žemėje išsaugojimui.
Tai matosi iš to, kad Konstitucijoje žmogaus gyvybė žmogaus teisių sąraše kaip vertybė paminėta pirmąja, ir dar ypatingu būdu: draudžiančiu bet kokį įstatymą ar veiksmą, kuriais būtų grasinama gyvybei. Ne kitaip yra ir Europos žmogaus teisių konvencijoje. Europos žmogaus teisių teismas byloje Pretti prieš Jungtinę Karalystę išaiškino, kad žmogaus teisių sąraše gyvybė yra pirmoji, nes tokios buvo konvencijos kūrėjų moralinės preferencijos, o be žmogaus gyvybės išskirtinio teisinio statuso nebūtų prasmės kalbėti apie jokias kitas žmogaus teises ir todėl žmogus neturi teisės pasirinkti mirties (eutanazijos).
Teisė į privatumą Konstitucijoje paminėta paskesniame straipsnyje ir tai reiškia, kad teisė į privatumą integruoja pareigą saugoti savo ir kito gyvybę ir, reikia manyti, skirta ne kam kitam, o tam, kad privačiame gyvenime būtų kuriama, globojama nauja gyvybė.
V. Mizaras nėra dėmesingas ir dar vienai konstitucinio reguliavimo taisyklei. Konstitucija paprastai gina tokias vertybes, kurias preziumuoja kaip neliečiamas. Nei Konstitucijos 38 straipsnyje, nei kituose straipsniuose nėra paminėta partnerystė (skirtingų lyčių ar vienos lyties) kaip neliečiama vertybė. Ir tol, kol Konstitucijos tekste aiškiai nėra tai suformuluota, tol visi bandymai ordinarinio įstatymo priėmimo keliu įvedinėti mūsų teisinėje sistemoje naujas vertybes, yra abejotini.
Abejotinas, kaip V. Mizaras teigia, yra siekis steigti bendro gyvenimo susitarimo institutą, kurio teisinės galimybės jos autoriai net nesivargina pagrįsti aiškiomis Konstitucijos nuostatomis.
Abejotinas yra ir siekis Civilinio Kodekso papildymo keliu įvesti registruotos partnerystės institutą prieš tai nepapildžius atitinkamomis nuostatomis Konstitucijos. Pastarojo projekto autoriai taip pat nesivargina aiškinamajame rašte nurodyti, kaip tokia iniciatyva remiasi konstituciniu santuokos ir šeimos reguliavimo institutu.
Kodėl mums visiems geriau plėsti šeimos instituto sampratą pradedant nuo Konstitucijos papildymo?
Jeigu kalbėsime apie santuokos neįregistravusius ir kartu gyvenančias skirtingų lyčių poras, tai jų teisinio statusą klausimą tikrai būtina spręsti, ypač tuo atveju, kai tokios poros susilaukia vaikų. Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad valstybė privalo globoti ir nesantuokines šeimas. Beje ankstesnės kadencijos Seimas ėmėsi iniciatyvos Konstitucijos lygiu praplėsti šeimos sąvoką, pripažįstant, kad ji gali kili nebūtinai santuokos keliu, bet ir iš motinystės ar tėvystės. Nežinia, kodėl Seimas sustojo pusiaukelėje, ko pabūgo, kodėl nežengė Konstitucinio Teismo nubrėžtu, iš esmės pažangiu, keliu?
Jeigu kalbėsime apie vienos lyties asmenų registruotą partnerystę, tai tokioms poroms už viską svarbiau yra jų teisinio statuso viešas pripažinimas. O kaip galima viešai pripažinti, nedeklaruojant Konstitucijoje?
Žinoma, nereikia pamiršti, kad vienos lyties asmenų santuokų pripažinimas reikalauja ne tik Konstitucijos 38 straipsnio papildymo. Toks žingsnis taip pat reikalauja ir kitokios nei krikščioniška vertybių skalės įdiegimą mūsų Konstitucijoje. Ir toks žingsnis, be abejo, reikalauja įvertinti, kiek visuomenės dorovinės nuostatos yra pakitę, kiek mūsų teisinėje sistemoje yra priimtinas naujas ar keli iš kitų vakarų šalių atkeliaujantys moraliniai kodai.
Krikščioniškame moraliniame kode vertybių skalė pakankamai aiški. Svarbiausia žmogaus būtis čia, dabar ir istorijoje. Iš čia pareigos ginti gyvą žmogų ir rūpintis būsimų kartų atėjimu į pasaulį.
Sudėtingiau su modernių liberalų siūlomu moraliniu kodu. Jei klasikiniams liberalams mąstytojams, tokiems, kaip J. Locke ar I. Kantas Šventasis raštas buvo moralinis autoritetas, tai šiuolaikiniams liberalams išorinių autoritetų kaip ir nėra. Aukščiausias autoritetas esu aš sau pačiam. Man svarbu mano egzistencija čia ir dabar, o ne kažkieno egzistencija kitur ir kitu laiku.
Mūsų laikmetis kaip tik yra klasikinių vertybių perkainojimo laikmetis. Tai vyksta Europoje, tai vyksta ir Lietuvoje.