Tas pasakytina apie Seimo daugumą, kuri siekia tauraus ir kilnaus tikslo – sumažinti destruktyvų alkoholio poveikį fizinei ir dvasinei visuomenės sveikatai. Idiliją trikdo viena „smulkmena“ – šio tikslo valdantieji siekia išimtinai draudimais, įskaitant tuos, kurių autoriai verti Šnobelio premijos.

Klausimas ne tas, kad tokie draudimai kai kur galioja, o tas, kad „valstiečiai“ selektyviai atsirinko labiausiai prieštaringus ir drakoniškus draudimus.

Antialkoholinės kampanijos priemonės yra tarsi vaistai, kurių protinga dozė gydo, o perteklinė virsta nuodais. Visuomet egzistuoja raudona linija, kurią peržengti nevalia, nes tai duoda rezultatus, priešingus lauktiesiems. Istorija pateikia daugybę pavyzdžių, kurie patvirtina šiuos teiginius. Vadinamasis Sausas įstatymas (1919 – 1933 m.), užuot išblaivinęs Jungtines Valstijas, davė galingą impulsą pogrindinei prekybai svaigalais, lėmė mafijos iškilimą, jos suaugimą su policija ir korupcijos išvešėjimą.

Dėl neapgalvotų priemonių, drastiškai suvaržančių prekybą alkoholiu ir jo įperkamumą, situacija gali radikaliai pasikeisti. Į blogąją pusę, savaime suprantama.
Karolis Jovaišas

Apie krachui iš anksto pasmerktą Michailo Gorbačiovo antialkoholinę kampaniją apskritai nebūtų verta kalbėti. Tiesa, jeigu ne viena esminė aplinkybė – dėl absurdo ribas dažnai peržengiančių alkoholio įsigijimo suvaržymų smarkiai padidėjo ne tik surogatinių svaigalų gamyba, bet ir iš butelio buvo išleistas narkotikų vartojimo džinas. Rezultatas pribloškiantis – draudimai pagimdė didesnį blogį, nei tas, kurio siekta išvengti.

Jūsų ekscelencija, didelė klaida būtų ignoruoti istorijos pamokas ir manyti, kad Seimo priimti draudimai yra protingi ir negali sukelti neprognozuojamų padarinių. Taip nėra. Pavyzdžiui, vienas iš antialkoholinės kampanijos švyturių, į kurį lygiuojasi Seimo karžygiai, siekiantys nukirsti galvą alkoholizmo hidrai, yra Suomija. Viskas būtų puiku, jeigu ne riebus ir raudonas spuogas ant nosies– pasirodo summa summarum suomiai išgeria netgi šiek tiek daugiau alkoholio negu lietuviai.

Žinoma, čia kyla duomenų šaltinio patikimumo problema ir klausimas, ar šie duomenys nėra nurašyti nuo kokios nors Iljičiaus lemputės. Informuoju: tokių statistinių duomenų šaltinis – solidus leidinys – „Alkoholis Europos Sąjungoje. Vartojimas, žala ir politikos priemonės“ (2014 m.). Kalbant teisiškai, galioja prezumpcija, kad šie duomenys, pagal kuriuos statistinis lietuvis išgeria 13,02 l gryno alkoholio yra teisingi, kol kitais ir labiau patikimais duomenimis nėra įrodyta priešingai.
Tiesa, viešoje erdvėje nestigo gero žodžio nevertų bandymų, kurių varomoji jėga – patologiškas noras ištepti Lietuvą purvais. Juolab, kad paskelbus lietuvius absoliučiais pasaulio alkoholizmo čempionais, vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Pirma, susireikšmina pats blaivybės riteris, padaręs stulbinantį ir visuomenę šokiruojantį atradimą. Antra, šis atradimas leidžia veikti pagal principą „ekstremali situacija pateisina ekstremalias priemones“.

Žmonių užimtumas, motyvacija dirbti ir užsidirbti, taip pat gerai išplėtota laisvalaikio praleidimo infrastruktūra, o ne draudimai – štai kas gali būti laikoma tikruoju antialkoholinės kampanijos pagrindu. Ypač tas pasakytina kalbant apie šalies ateitį – jaunimą, kuriam neapgalvoti draudimai daro pragaištingą žalą.
Karolis Jovaišas

Dėsninga, kad blaivybės šalininkai remiasi fantasmagoriškais PSO duomenimis apie 18 l gryno spirito, kurį esą išgeria statistinis lietuvis, tuo pranokdamas netgi čempionų čempionus – rusus. Šie duomenys, kuriuos sąžinės naštos neapsunkinti asmenys ištraukia tarsi fokusininkas triušį iš cilindro – tai atgrasaus melo forma. Kai koks ES komisaras svaičioja, esą Lietuva maukia daugiau svaigalų negu pažangą padariusi Rusija, jį galima suprasti, nes jis neturi imuniteto įžūliam ir ciniškam faktų klastojimui.

Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys, dažnai nutraukia nuo Vakarų Europos akių šydą, trukdantį įžiūrėti fantasmagorišką rusų melą. Tačiau tai nereiškia, kad siekdami kilnaus tikslo – išvaduoti tautą iš svaigalų vergijos, mes galima pateisinti savo pačių melą ir demagogiją. Juolab, kad Lietuva padarė didžiulę, tačiau blaivybės šalininkų ignoruojamą pažangą – šalyje praktiškai išnyko visų formų prekyba nelegaliais svaigalais. Šią prekybą išnaikino ne policija, o legaliai prieinamas ir realiai įperkamas alkoholis.

Tačiau dėl neapgalvotų priemonių, drastiškai suvaržančių prekybą alkoholiu ir jo įperkamumą, situacija gali radikaliai pasikeisti. Į blogąją pusę, savaime suprantama. Dabartiniu metu gero tono ženklu laikomos kalbos apie tragiškai prasigėrusį Lietuvos kaimą. Iš dalies jis toks ir yra – prasigėręs. Tai nenuostabu, nes Lietuvos visuomenė yra paženklinta prigimtinės nuodėmės tos visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo.

Kita vertus, galima drąsiai teigti, kad niekada tiek mažai svaigalų nuo pat sovietų okupacijos ir aneksijos pradžios nevartojo kita kategorija kaimo žmonių. Turiu omenyje socialiai atsakingus žmones, kurie dirba žemę ir kurių dėka žemės ūkio produkcijos našumas pasiekė tokį lygį, kokio neprasigėrę, aukštos moralės ir didingų idealų vedami kolchozai nė nesapnavo.

Žmonių užimtumas, motyvacija dirbti ir užsidirbti, taip pat gerai išplėtota laisvalaikio praleidimo infrastruktūra, o ne draudimai – štai kas gali būti laikoma tikruoju antialkoholinės kampanijos pagrindu. Ypač tas pasakytina kalbant apie šalies ateitį – jaunimą, kuriam neapgalvoti draudimai daro pragaištingą žalą. Juolab, kad jis ne visada paiso netgi protingų ir neišvengiamai būtinų draudimų.

Gyvenimo pavasaryje žmogus yra linkęs išsidūkti ir išmėginti ekstremalius pojūčius, todėl nepagrįstų draudimų iniciatoriams jaunuolis visada pasirengęs parodyti didįjį pirštą.
Karolis Jovaišas

Iškalbingas pavyzdys – narkotikai. Jų vartojimas – tabu, bausmės už vartojimą – drakoniškos, narkotikų reklama – nulinė, o antireklama – galinga. Nepaisant to, kas antras trečias jaunuolis laikas nuo laiko, ypač linksmindamasis vakarėliuose, retai apsieina, neužtraukęs bent jau „žolės“. Ir gerai, jeigu tik tuo apsiriboja. Apskritai narkotikų vartojimas, nors ir gajus, vis dėlto Lietuvoje dar nepasiekė Vakarų lygio.

Nenoriu teigti, kad draudimai gerti išgydys jaunuolius nuo provincialaus ribotumo ir nepagrįstos „žolės“ ar baltųjų miltelių baimės. Veikiau suveiks kiti faktoriai. Gyvenimo pavasaryje žmogus yra linkęs išsidūkti ir išmėginti ekstremalius pojūčius, todėl nepagrįstų draudimų iniciatoriams jaunuolis visada pasirengęs parodyti didįjį pirštą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad susikurti šeimą, turėti vaikų, jau nekalbant apie galimybę mirti už tėvynę, jis gali metais dviem anksčiau, o pakelti taurę – ne.

Griežtai kalbant, draudimų iniciatoriams jaunimas parodys tai, ko jie visiškai nusipelnė ir tai jokia bėda. Blogiau, jeigu sąmoningą gyvenimą jaunuolis bus priverstas pradėti nuo draudimų apėjimo, melo ir nepagarbos įstatymui. Akivaizdu, kad tai nėra gera savarankiško kelio pradžia.

Gerb. Prezidente, praktiškai kiekvienas žmogus socializacijos ir brandos metu išmoksta jausti skirtumą tarp tų įstatymais numatytų taisyklių, kurių griežtai laikytis nebūtina ir tų, kurios iš tikrųjų yra reikšmingos. Nors įstatymų leidėjas linkęs apsidrausti ir nustatyti tokius draudimus, kuriuos sunku pavadinti protingais, bet vis dėlto yra ribos, kurias peržengti nederėtų. Leiskite išreikšti viltį, kad Jūs vetuosite tuos draudimus, kurie verti išimtinai Šnobelio premijos.