Ji atsiranda dėl didelio žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo skirtumo, didelių darbo užmokesčio skirtumų, riboto mokesčių sistemos progresyvumo ir minimalios socialinės apsaugos sistemos silpnumo.
Tuo metu galiojančios mokesčių lengvatos nepakankamai prisideda prie nelygybės ir socialinės atskirties mažinimo – vien diferencijuoto neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) kėlimo nepakanta, kad atotrūkis tarp didžiausias bei mažiausias pajamas gaunančių gyventojų imtų mažėti. Taigi, akivaizdu, kad, kalbant apie mokesčių reformą, reikia ieškoti priemonių, kurios leistų efektyviau spręsti pajamų nelygybės ir socialinės atskirties problemas.
Didelė pajamų nelygybė – ekonominių ir socialinių problemų priežastis
„Eurostat“ duomenimis, 2015 m. Gini indeksas, apibrėžiantis pajamų pasiskirstymą, Lietuvoje sudarė 37,9, ir pagal pajamų nelygybę šalis užėmė pirmą vietą tarp ES narių. 29,3 proc. Lietuvos gyventojų susidūrė su skurdo rizikos arba socialinės atskirties riba, šiuo aspektu mūsų šalis buvo penkta nuo galo tarp ES šalių.
Lietuvoje vis dar nėra susiformavusi stipri vidurinė klasė, o beveik pusė visų dirbančiųjų uždirba 400 – 700 eurų per mėnesį. Didelė ekonominė nelygybė prisideda prie tokių problemų kaip nepasitenkinimas gyvenimu savo šalyje ar emigracija. 2009 m.
„Pew research center“ atliktame Vidurio ir Rytų Europos šalių gyventojų nuomonių tyrime siekta išsiaiškinti, kaip posovietinių šalių gyventojai vertina gyvenimą savo šalyje bei perėjimą prie rinkos ekonomikos ir demokratijos. Tyrimo rezultatai rodo, kad šalyse, kuriose atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų itin ryškus, pasitenkinimas gyvenimu ir demokratizacija gerokai mažesnis nei ten, kur pajamų pasiskirstymas tolygesnis.
Pavyzdžiui, Bulgarijoje, pagal pajamų nelygybę užimančioje trečią vietą ES po Lietuvos ir Rumunijos, net 62 proc. apklaustų gyventojų teigė gyvenantys blogiau nei sovietmečiu. Tuo metu Lenkijoje, kur pajamų nelygybė mažesnė nei ES vidurkis, didesnė gyventojų dalis teigė, jog po socializmo žlugimo jų gyvenimas pagerėjo.
Ne mažiau aktualus ir emigracijos klausimas. Baltijos šalyse, Bulgarijoje, Rumunijoje pastaruosius dešimtmečius matomas spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas, nulemtas ne tik mažo gimstamumo, bet ir didžiulės emigracijos. Nors Vidurio ir Rytų Europos šalys pagal pragyvenimo lygį kol kas atsilieka nuo labiau išsivysčiusių Vakarų Europos šalių, tačiau tose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kur pajamų nelygybė mažesnė, emigracija nėra tokia didelė.
Pavyzdžiui, Baltijos ir Višegrado šalyse vienam gyventojui tenkanti BVP dalis panaši, tačiau pagal pajamų nelygybę Baltijos šalys gerokai lenkia Vidurio Europos valstybes. Nors per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų skaičius nuosekliai mažėjo, Vidurio Europos šalyse (išskyrus Vengriją) gyventojų skaičius ne tik nemažėjo, bet netgi augo. Priežastys, lemiančios skirtingus valstybių demografinius ir migracijos rodiklius, įvairios, tačiau neabejotina, kad didelė pajamų nelygybė, reiškianti sunkią mažiausiai uždirbančių gyventojų ekonominę padėtį, yra viena iš jų.
Milžiniška socialinė atskirtis mažina ir mūsų visuomenės politinį integralumą. Dalis mūsų visuomenės ne tik protestuoja, nuolat ieško naujų „gelbėtojų“, bet ir yra nusivylusi mūsų valstybės idėja ar demokratine santvarka apskritai. Akivaizdu, jog tokios visuomenės dalies būvimą lemia socialinio teisingumo poreikis bei socialiai nejautri neoliberali politika.
Mažinti pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį padėtų progresinis gyventojų pajamų mokestis (GPM). Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai yra viena efektyvesnių priemonių spręsti pajamų nelygybės problemą. Apie progresinių mokesčių įvedimą Lietuvoje diskutuojama ne vienerius metus, būta siūlymų, tačiau jie būdavo netinkamai paruošti – dažniausiai didinantys mokestinę naštą viduriniajai klasei, kuri yra dar besiformuojanti. Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje taip pat akcentuojama, kad ateityje bus siekiama „pertvarkyti mokesčių sistemą ir įvesti progresinius mokesčius, kai tam bus palanki visuomenės nuomonė“.
Tačiau progresiniai mokesčiai neturi didinti mokestinės naštos viduriniajai klasei, nes darbo jėgos apmokestinimas ir taip yra vienas didžiausių ES. Europos Komisija nuolat akcentuoja, jog reikia mažinti darbo apmokestinimą, ypač mažai uždirbantiems, o mokesčių naštą perkelti kitiems šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui, pavyzdžiui, labiau apmokestinti turtą ir kapitalą. Šiuo metu mokesčių našta kapitalui yra viena mažiausių ES. Lietuva gyventojų pajamų struktūroje iš kitų ES šalių išsiskiria labai didele turto dalimi, t. y. pajamos iš nekilnojamo, finansinio turto. Būtent tai turėtų būti papildomi biudžeto pajamų šaltiniai.
Kas siūloma?
Atsižvelgiant į visa tai, parengėme ir Seime įregistravome GPM įstatymo pataisas, kuriomis siūlome vietoj dabar galiojančio 15 proc. GPM tarifo nustatyti 12 proc. tarifą pajamoms, neviršijančioms 21600 eurų per metus arba mokestiniu laikotarpiu – 1800 per mėnesį., o pajamų dalis, viršijanti minėtą sumą, būtų apmokestinama 19 proc. tarifu. Tačiau tai nereiškia, kad uždirbantiems daugiau nei 1800 eurų per mėnesį, didėtų mokestinė našta.
Lyginant su dabartine, GPM sistema, realiai mokestinė našta pradėtų didėti tiems, kurie uždirba daugiau nei 3150 eurų per mėnesį neatskaičius mokesčių. Pavyzdžiui, uždirbančiam 5000 eurų, mokestinė našta padidėtų 74 eurais, uždirbančiam 10000 eurų – 274 eurais. Tuo tarpu uždirbantis 2500 eurų per mėnesį, sumokėtų 26 eurais mažiau, uždirbantis 1500 eurų – 45 eurais mažiau nei dabar. Vidutinį darbo užmokestį gaunančiam žmogui mokesčių našta sumažėtų 21,58 eurais.
Svarbu pažymėti ir tai, kad yra siūlomas pajamų slenkstis, kada visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų dydžio, taikomas mažesnis GPM tarifas, o tai daliai, kuri viršija nustatytą slenkstį – didesnis. Tai leidžia išvengti apmokestinimo šuolio dideles pajams gaunantiems žmonėms ir atitinkamai mažina paskatas vengti peržengti laiptelį, nuo kurio taikomas didesnis tarifas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad užsienio valstybių praktikoje diferencijuota pajamų apmokestinimo sistema yra taikoma visoms gyventojų gaunamoms pajamoms, t. y. tiek iš darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykių susijusios veiklos, tiek iš individualios veiklos, o pastovus mokesčio tarifas nepriklausomai nuo gautų pajamų dydžio paprastai yra taikomas pajamoms, kurios yra gaunamos iš kapitalo (turto pardavimo, nuomos ir pan.). Todėl siūloma progresinio GPM sistema apimtų ir besiverčiančius individualia veikla, kurie, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio moka 5 proc. GPM.
Kalbant apie kitų šalių praktiką, verta pažymėti, kad, įgyvendindama mokesčių reformą, nuo 2018 m. progresinius mokesčius ketina įvesti ir Latvija. Tačiau šiuo atveju progresyvumas kuriamas grynai iš apačios – pajamoms iki 45000 eurų per metus (arba iki 3750 eurų per mėnesį), GPM tarifas mažinamas nuo 23 iki 20 proc., o pajamoms, didesnėms nei minėta suma, paliekamas galioti dabartinis 23 proc. tarifas. Taip pat diferencijuojamas pelno mokestis: pelną paskirstant akcininkams (pajamos iš paskirstytojo pelno, įskaitant dividendus), teks mokėti šiuo metu galiojantį ne šiuo metu galiojantį 15, o 20 proc. mokesčio tarifą, tačiau jei pelnas reinvestuojamas, jam taikomas 0 proc. tarifas. Nuo 2018 m. Latvijoje didėja ir minimalioji mėnesinė alga – nuo 380 iki 430 eurų.
Mėginant Lietuvai siūlomą progresinių mokesčių modelį su Latvijos, aukštos kvalifikacijos darbuotojui „į rankas“ mokamo atlyginimo požiūriu Lietuva išliktų konkurencingesnė. Pavyzdžiui, uždirbančiajam 3800 eurų Latvijoje būtų taikomas 23 proc. GPM, taip pat darbuotojui tenkanti 10,5 proc. socialinio draudimo įmokos dalis. Taigi, darbuotojas „į rankas“ gautų 2525 eurus. Lietuvoje šiuo metu taikomas 15 proc. GPM, darbuotojui tenkanti socialinio draudimo įmokos dalis yra 3 proc., privalomojo sveikatos draudimo įmoka, kuri nėra sujungta su GPM, – 6 proc. Todėl čia tiek uždirbantis darbuotojas „į rankas“ gautų 2888 eurus. Įgyvendinus siūlomą progresinių mokesčių modelį, 3800 eurų „popieriuje“ uždirbantis darbuotojas „į rankas“ gautų 2862 eurus. Tačiau lyginant pagal darbo vietos kainą darbdaviui, visos tiek uždirbančio darbuotojo darbo vietos kaina Lietuvoje būtų 4984,84 eurai, Latvijoje – 4696,42 eurai. Bet tai lemia darbdaviui tenkančių socialinio draudimo įmokų dalių skirtumai: Lietuvoje tai yra 31,18 proc., Latvijoje – 23,59 proc.
Panaši dviejų lygių progresinių mokesčių sistema galioja ir kitose Europos šalyse. 2013 m. prie tokios sistemos perėjo Slovakija („Eurostat“ duomenimis, pajamų nelygybė šioje šalyje yra viena mažiausių ES). Pajamoms iki 35022 eurų per metus šioje šalyje taikomas 19 proc., o jų dalis, viršijanti minėtą sumą, apmokestinama 25 proc. GPM tarifu.
Lenkijoje pajamoms iki 85528 zlotų (apie 7332,91 eurų) per metus taikomas 18 proc., o šį slenkstį viršijančiai pajamų daliai – 32 proc. GPM tarifas. Airijoje galioja 20 ir 40 proc. GPM tarifai, pajamų slenkstis – 33800 eurų per metus.
Tuo tarpu vienodo GPM tarifo sistema (tokia, kaip dabar Lietuvoje) Europoje dar galioja Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Estijoje. Išskyrus Estiją, nė vienos šių šalių turbūt nelabai būtų galima apibūdinti kaip labai ekonomiškai sėkmingos valstybės. Lyginant su Vakarų Europos šalimis, jos pasižymi didesne socialine atskirtimi, bet ir žemesniu ekonominiu išsivystymu, o pagal emigracijos mastus pirmauja Europoje.
Taigi, siūloma progresinių mokesčių sistema būtų ne tik mažinama pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis, bet ir stiprinama vidurinioji klasė, nes didžiajai daliai dirbančiųjų mokestinė našta sumažėtų. O tai reiškia, kad būtų skatinamas vartojimas, ir tai būtų stimulas šalies ekonomikos, ypač paslaugų sektoriaus, augimui, nes mažas ar vidutines pajamas gaunantys gyventojai kasdieniams reikmėms išleidžia mažesnę dalį savo pajamų nei dideles pajamas gaunantieji.
Ekonominės nelygybės mažinimas yra vienas svarbiausių Lietuvos prioritetų, reikalauti ilgalaikės, nuoseklios ir kryptingos politikos įgyvendinimo. Progresinių mokesčių įvedimas būtų vienas pirmųjų realių žingsnių, siekiant iš esmės koreguoti šalies ekonomikos politiką ir suteikti jai daugiau socialinio teisingumo. Šalia to būtina svarstyti ir kitas priemones, užtikrinsiančias tolygesnį mokestinės naštos paskirstymą, tarp darbo ir kapitalo ir pastoviu mokesčio tarifu labiau apmokestinant pajamas būtent iš kapitalo.