Todėl jau gerokai po vidurnakčio, išmetęs į kiemą virtuvėje pasislėpusį katiną ir išsivalęs dantis, prieš palinkėdamas žmonai labos nakties, tikrinu telefone pranešimus: o gal staiga Aurelijus Veryga užgėrė, Saulius Skvernelis iš tikrųjų užkišo skuduru Remigijų Žemaitaitį ar bent Rusija užėmė Suvalkų koridorių.
Ryte, vos atsibudęs, kartoju tą patį ritualą, nes juk reikia patikrinti, ar žmonija neišskrido į kosmosą be manęs ir nepaliko šioje planetoje vienui vieno.
Ir vis dėlto tai nutiko. Ketvirtadienio pavakarę klimato kaita dar buvo visuotinai pripažįstama dogma, kurios kvestionuoti nedrįso net ir nuosaikūs acto garintojai ir binto rūkytojai, o penktadienio rytą protrumpiškų pažiūrų mano virtualūs draugai užtvindė naujienų srautą įrašais, pašiepiančiais tirpstančiuos ledynus tyrinėjančius mokslininkus ir elektromobilių pirkėjus.
Kita vertus, Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios buvo yra ir bus laisvojo pasaulio kelrode žvaigžde, prezidentas Donaldas Trumpas, ypač po to, kai įsakė „Tomohawk“ raketomis pamokyti Vladimiro Putino globojamą Basharą al Assadą už žaidimėlius su cheminiu ginklu, iš ekscentriko, laimėjusio rinkimus su Kremliaus hakerių pagalba, jau buvo reabilituotas į superherojus. Ir staiga vienu mostu nubraukė klimato kaitą mažinančius Paryžiaus susitarimus.
Išleidau pusę mėnesio pajamų, kol visas lemputes savo name ir kiemo terasoje pakeičiau į šviesos diodais (LED). Elektros sąnaudos sumažėjo trečdaliu. Galėjo būti daugiau, bet didžiausi elektros rijikai – elektrinis boileris ir viryklė – liko tie patys.
Bet šeštadienio rytą didysis D. Trumpo gerbėjas Audrius Bačiulis klausia: „Įdomu, kas nors dar pamena, nuo ko gelbėjome pasaulį, atsisakydami kaitrinių lempučių?“. Ir suranda šešerių metų senumo naujieną „Atgal prie kaitrinių lempučių“. Joje atpasakojamas „Die Welt“ straipsnis apie tai, kad tuometinis Europos parlamento pramonės komisijos vadovas Herbertas Reulis siekė, jog būtų atšauktas draudimas ateityje Europos Sąjungos šalyse pardavinėti kaitrines elektros lemputes. Nes sužinojo, kad, jei taupioji fluorescencinė lemputė būtų pažeista, iš jos išsilietų dvidešimt kartų daugiau gyvsidabrio, nei leidžia saugumo normos.
Suprantu, kad demaskuoti klimato kaitos dogmą dešiniųjų pažiūrų informaciniuose burbuluose dabar taps gero tono požymiu, bet gražu būtų bent jau neapsijuokti. Nes per tuos šešerius metus gyvsidabrio turinčias fluorescencines lemputes nukonkuravo sparčiai pigusios gerokai už jas taupesnės, saugesnės ir ilgaamžiškesnės LED.
Klimato kaita abejojantiems dešiniųjų pažiūrų bičiuliams turiu dar vieną argumentą, kurį jiems turėtų būti sunkiausia atremti. Visi žinome, kad grėsmę mums keliančios Rusijos ekonomika yra priklausoma nuo energetinių išteklių eksporto. Nafta ir dujos Kremliui buvo ir tebėra ne šiaip preke, bet ir politinės galios įrankiu, leidusiu spausti nuo jo bandančias nusisukti kaimynines šalis. Naftos ir dujų pinigais finansuojamas naujų ginklų kūrimas ir propagandos skleidimas Vakaruose, samdomi teroristai Rytų Ukrainoje ir remiamos ES bei NATO skaldyti užsimojusios politinės jėgos.
Todėl visi tie milijardai dolerių bei eurų, kuriuos išleidžiame atsinaujinančiai energetikai finansuoti, mažiau energijos vartojantiems prietaisams kurti ir elektromobiliams dotuoti, turi prasmę net ir negalvojant apie baltas meškas ant tirpstančių Arkties lyčių.
Pasaulyje, išmokusiame verstis be iškastinio kuro, agresyvusis Kremlius taps romiu iškastruotu padaru, priklausomu nuo Vakarų investicijų. Kiekvieną kartą važiuodamas pro Seirijus, kur ant kalvų sukasi vėjo jėgainės, o pievose spindi sunkiai suskaičiuojama daugybė saulės šviesą elektra verčiančių plokščių, suprantu, kad tai yra tokie pat efektyvūs Rusiją atgrasantys ginklai, kaip Lietuvos kariuomenei perkamos vokiškos haubicos.