Atrodo, šmaikštauti šioje šalyje galima tik premjerui.
Ir tikrai, premjeras S. Skvernelis, pastebi ekspertai, vis dažniau leidžia sau bravūros. Pajuokavimų. Kartais koks vienas kitas juokelis rimta tema gal ir nieko, nuima įtampą. Valdžios žmogų priartina prie visuomenės. O politinį oponentą nukenksmina, pasiuntus jį, pavyzdžiui, ant nusiraminimo kėdutės.
Kartais tie juokeliai būna nelabai vykę. Kaip kad premjero pasisakymas apie policinę valstybę, iki šiol audrinantis jautrios sielos piliečius. Nes gi neramu, ar taip netyčia S. Skverneliui išsprūdo, ar vis dėlto taip jis ir galvoja. Kad policinės valstybės alternatyva yra tik kriminalinė valstybė.
Nors juokaujant galima ir pavojingai prisijuokauti: nesunku pastebėti, kad premjeras vis dažniau leidžiasi šiuo keliu. Ir tai turi turėti priežastį. Nes žmonės juokelius vietoje ir nevietoje mėto ne šiaip sau. Ypač jei anksčiau tokiais įpročiais viešumoje nepasižymėjo. S. Skvernelis – ne toks jau ir naujokas politinėje rinkoje.
Atsainumo šleifas ir kandaus šmaikštuolio įvaizdis, regis, dengia labai rimtą premjero problemą. Netgi ne problemą, iš tikrųjų. Jis dengia dramą.
Kai S. Skvernelis ėjo į rinkimus, jis nekalbėjo apie premjero postą. Tai gali būti susiję ir su šiaip gana iškreipta padėtimi apskritai Lietuvoje, kai politikai ilgai slepia, kad dalyvaus rinkimuose, o, kai galiausiai išdrįsta prisipažinti, vis tiek tai pristato it politika būtų paskutinis darbas, kurį būtų galima dirbti padoriam žmogui. Ir jau tik neklauskite apie postus. Jie jokio posto tai tikrai nenori. Norėti posto yra tiesiog nepadoru ir nekuklu. Nors būtent postas yra įrankis, kuris leidžia pasiekti tikslų. Ir gerų, beje, taip pat.
Bet „valstiečių“ blaškymas aplink premjero pavardę po svaiginančios pergalės Seimo rinkimuose taip pat rodė, kad jie premjero neturėjo. Galbūt mintyse, galbūt fantazijose, bet S. Skvernelis juo būti nesirengė.
Ir toji diena, kai premjeru S. Skvernelį įvardijo R. Karbauskis, buvo jam tikrai ne pati geriausia. Žmogus išėjo iš veido ir kuriam laikui dingo. Jis suprato, kad papuolė į spąstus. Neiti negali, o kur eina, žino geriausiu atveju apgraibom.
Spąstai S. Skvernelį spaudžia jau pusę metų. Spaudimas nemažėja, jis tik auga.
„Taip, turiu mažų vaikų, kurių beveik nebematau, negaliu pakankamai laiko skirti šeimai. Visiškai pasikeitė mano gyvenimas. Jūs manote, lengva, kai negaliu su dukra sėsti ant dviračių ir nuvažiuoti į Vingio parką? Galvojate, aš galiu paskambinti savo seniems draugams ir ramiai su jais nueiti išgerti bokalo alaus?“, – skundžiasi žurnalistams premjeras.
Tai – gilus ir nuoširdus S. Skvernelio skundas, net jei bokalas alaus – akmuo Ramūnui Karbauskiui į širdį. Premjero postas S. Skverneliui yra prievolė, jis – aukojasi. Ant šito politinio aukuro padėtas visas asmeninis premjero gyvenimas ir neatrodo, kad premjeras dėl to būtų labai laimingas.
Kaip dirba žmogus, kuris sako, jog pagrindinis darbas, kurį jis atlieka nuo ryto iki vakaro, yra prievolė ir aukojimasis? Kad jį poste laiko pažadas rinkėjams, kitiems bendražygiams, kuriuos jis pasikvietė, ir atsakomybė? Taip ir dirba, kaip sunkų darbą ir įsivaizduoja, kad, jei pradėjo nuo taško A, kažkur vis tiek bus taškas B. Ir taip galbūt priartės prie kurio nors tolimesnio taško. Bet kai jungas sunkus ir visa, ką tu darai, yra aukojimasis, nori nenori dairaisi į šalikeles ir galvoji, kaip čia tą jungą nusimetus. Nes juk žmogiška yra tikėtis aukojimąsi užbaigti ir pradėti normalų gyvenimą. Juolab S. Skvernelis niekada neatrodė panašus į mazochistą.
Aišku, gali būti ir kitas S. Skvernelio tikslas. Gal taip skųsdamasis S. Skvernelis norėjo kaip tik sukelti gailestį: „Žiūrėkite, žmonės, aš tiek dėl jūsų aukojuosi.“ Ir taip pelnyti simpatijų. Gal?
„Aš niekada neslėpiau savo ir „valstiečių“ ideologinių skirtumų. Tai – požiūris į žmogaus teises, kalbos reikalus ir kitus dalykus. Net ir kai kuriais klausimais nesutardami mes galime sėkmingai dirbti kartu, bet šiandien tai nėra ta politinė jėga, kurios nariu aš norėčiau būti“, – sako premjeras apie „valstiečius“ ir jų lyderį R. Karbauskį.
S. Skvernelis nežino, ką jis daro su įrankiu, jam įduotu į rankas, – premjero postu. Sunku žinoti, kai ateini į politiką, į valdžią ir į vieną svarbiausių pozicijų ne su komanda, o su atsitiktiniais žmonėmis, kuriuos draugėn suvedė gudrus viešųjų ryšių konsultantas. Kai nėra ideologinių rėmų, krypties, apie ką viskas. Kai Seime frakcijoje, kurioje dirba žmonės, visai kitaip galvojantys nei premjeras, yra daugiau priešų nei bendražygių.
Teoriškai pirmosiomis dienomis viskas neatrodė taip blogai, kaip yra dabar. Na, taip, visi laukia ministrų pavardžių, tuomet – konkrečių jų programų. Bet kai surinkti į Vyriausybę žmonės pradėjo dirbti, S. Skvernelis suprato, kad kiekvieną ministrą reikia vedžioti už rankos. Jie galbūt pajėgūs parašyti protingą programą, bet ją įgyvendinti yra kas kita. Tai – politinė kova. Kiekviena reforma visame pasaulyje yra politinė kova, bet tai daro politikai, o ne funkcionieriai, specialistai, tik ir laukiantys, kada gi pagaliau pasibaigs šitas lažas ir jie vėl galės ramiai savo kabinetuky dėlioti skaičiukus į lenteles.
Net jei premjeras būtų labiau „vežantis“, aistringesnis, jis negali nudirbti atskiro ministro darbų. Negali vienu metu kovoti dėl protingų alkoholio ribojimo priemonių su verslininkais ir su R. Karbauskiu, negali nuspręsti dėl teisingiausios vaistų kompensavimo tvarkos. Negali įvesti tiesioginio valdymo savo mėgstamiausioje Vidaus reikalų ministerijoje, kur sėdi žmogus, bijantis neduokdie pasirodyti kietesniu šios srities ministru, nei pats S. Skvernelis – juk tada ne tik kritikuos viešai, bet išvis išmes lauk.
Kaip išsisukti iš tokios keblios padėties? Juokeliais. Bravūra. Kai nepavyksta šitai, tuomet paieškai kaltų tarp visų, kurie tau nepritaria. Pasakai, kad tu – padorus, tik visi kiti – ne, nes jie nepadeda tau dirbti. Kai tuo tarpu didžiausia kova vyksta tarp pačių valstiečių ir, jei švietimo reforma neįvyks, S. Skvernelis negalės apkaltinti nei socialdemokratų, nei konservatorių.
Kurį laiką šitokiu keliu eiti galima, bet vis tiek pabaiga yra viena. Kai premjero darbas – lažas, toks ir rezultatas. Tiesa, Daukanto aikštėje su draugais bokalo alaus taip pat neišlenksi ir asmeninio gyvenimo nepadaugės.
Tai apie ką premjero skundai?