Tai sukėlė tam tikrų abejonių, ne dėl tikslo, o dėl būdų, kuriais norima to tikslo siekti. Tikslas, kad abu vaiko tėvai būtų kuo labiau įtraukti į vaiko auklėjimą pirmaisiais jo gyvenimo metais yra labai teisingas, juk šeima – tai vyro ir moters sudaryta sąjunga, kurios pagrindinis tikslas sudaryti palankią aplinką atsirasti ir augti vaikams. Juk ne veltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas. Tačiau apie viską iš eilės.
Pagrindinis neigiamas šios iniciatyvos aspektas yra prievarta. Būtent, tai yra pati banaliausia prievarta. Ir dar ne paprasta, o grupinė, susidedanti iš keleto pakopų. Visų pirma Europos sąjunga prievartauja valstybes nares nuleisdama iš viršaus direktyvą. Tai nepagarba savarankiškų šalių suverenitetui ir prisideda prie žalingos direktyvų tendencijos. Beje, šią direktyvą mums nuleis Europos komisija – nedemokratiškais pagrindais sukurta institucija, kurios niekas nereitingavo, niekas nerinko demokratiniuose rinkimuose, o tiesiog „nuleido“ ant visų europiečių galvos.
Dar iš dalies galima būtų suprasti, jei tai spręstų Europos Parlamentas, kuris nors ir nelabai sąžiningomis proporcijomis (diskriminuojant mažas šalis dėl jų gyventojų skaičiaus), bet yra renkama, demokratinė institucija. Taigi dėdės ir tetos iš EK išprievartauja šalis nares. O šalių vyriausybės prievartauja šeimas. Šeima praranda savo teisę planuoti, dalintis pareigomis ir spręsti apie savo gyvenimą patys. Juk puikiai žinome, kad žmonės skirtingais gyvenimo etapais uždirba skirtingai. Vienoje šeimoje daugiau uždirba vyrai, kitoje žmonos. Todėl dažna šeima gerai pasiskaičiuoja kada ir kuris iš tėvų išeina vaiko priežiūros atostogų ir lieka su vaiku. Ir tikrai ne visada tame galima įžvelgti moterų diskriminaciją.
Aišku yra vienas svarbus aspektas, kurį sąlygoją lyties fiziologinės ypatybės, juk nuo gamtos nepabėgsim. Visi žino, kad sveikiausia ir palankiausia kūdikio sveikatai yra maitintis motinos pienu, kuo ilgiau – tuo geriau. Tai užtikrina augančio vaikučio imunitetą ligoms, padeda jam kokybiškai vystytis.
Vyrai gali būti labai atsidavę šeimai, dėmesingi ir puikiai susitvarkantys su kasdieniniais buitiniais rūpesčiais, bet būkime atviri – žmogaus pieno duoti kūdikiui jie negali ir negalės, nes jų krūtinė tam nepritaikyta, kad ir kiek prieš tai mitinguotų kovingosios feministės.
Taigi labai logiška, kad šeima pasirenka, kad pirmus keletą mėnesių su kūdikiu lieka mama. Tačiau yra ir išimčių, juk tėvelis gali vaiką keletą kartų atvežti mamai į darbą, kur jis gali reguliariai būti pamaitintas. Beje, visoje jau metus besitęsiančioje diskusijoje dėl naujojo Darbo kodekso kažkodėl neteko girdėti nei vieno besipiktinančio esminiam darbo sąlygų maitinančioms motinoms pabloginimu. Galime priminti, kad dabar galiojančio DK 278 straipsnio 8 dalis skelbia: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“
Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Bet šis straipsnis ne apie tai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad prievarta neturėtų būti taikoma nei ES, nei šalių narių socialinėje šeimos politikoje. Ji žaloja psichologiškai ir dažnai nepasiteisina ekonomiškai.
Alternatyva, kuri pasiteisintų.
Tiek sociologai, tiek istorikai patvirtins, kad daug efektyvesnių rezultatų galima pasiekti suteikiant žmogui, arba šiuo atveju šeimai, pasirinkimą tarp dviejų variantų, kai tas variantas, kurio tikisi valdžia būtų kažkuo palankesnis, nei alternatyvus. Žmogus yra racionalus sutvėrimas ir dažnai jo pasirinkimą sąlygoja objektyvios aplinkybės, išskyrus nebent politinius sprendimus, kai reikia pasirinkti už ką balsuoti rinkimuose. Tokiais atvejais dažnai išsijungia ir atmintis, ir sveikas protas, o sprendimai priimami intuityviai ir neracionaliai. Bet šiame straipsnyje nesigilinsime į šį klausimą.
Priminsime, kad pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, gimus vaikui, šeima turi pasirinkimą ar vienas iš tėvų išeina vienerių ar dvejų metų vaiko priežiūros atostogų (pasirenkant vienerių metų atostogas gaunama išmoka siekia 100 procentų prieš tai gauto atlyginimo vidurkio, o pasirinkus dvejų metų vaiko priežiūros atostogas pirmais metais gaunama išmoka siekia 70 procentų prieš tai gauto atlyginimo vidurkio, o antrais metais – 40 proc.).
Jei valstybė pasiūlytų trečią variantą – kad vaiko priežiūros atostogas abiems gimdytojams dalinantis lygiomis dalimis (po 1 metus motinai ir tėvui) gaunama išmoka abu metus siektų 100 procentų prieš tai gauto atlyginimo vidurkio, šeimoms atsirastų ekonominis stimulas vaiko priežiūra dalintis lygiomis dalimis.
Tokiu atveju nebūtų prievartos aspekto, o rezultatas tikrai neturėtų būti prastesnis. Tuo pačiu tai būtų nemaža parama šeimoms, kurios norėtų susilaukti daugiau vaikų, bet bijo, kad bus sunku juos išmaitinti. Juk niekam nėra paslaptis, kad dažna statistinė jauna lietuvių šeima gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir ne tik, kad neturi sukaupę kažkokių santaupų, bet dar yra ir slegiama būsto paskolos keletui dešimtmečių. Todėl tokią šeimą labai skaudžiai paveikia antrus vaiko auginimo metus 60 procentų sumažėję vieno šeimos nario pajamos. Alternatyvos dalis šeimų neturi, nes į lopšelius vaikai priimami tik nuo pusantrų metų, o ir gauti vietą darželyje kai kuriuose šalies miestuose prilygsta galimybei laimėti loterijoje. Taigi, šiuo atveju būtų ne tik puoselėjama taip ES institucijų globojama lyčių lygybė, bet ir gerinama vaikus auginančių šeimų socialinė padėtis, tuo pačiu sudarant sąlygas gerėti demografinei situacijai šalyje.
Skeptikams, kurie pradės sakyti, kad tėvams, kurie vaiko priežiūros atostogų metu „rotuojasi“ dvejus metus kompensuoti 100 proc. jų turėto darbo užmokesčio vidurkį yra per didelė prabanga valstybės biudžetui, norėtųsi pasiūlyti pasitikrinti prioritetus. Lietuvos valstybei ir mūsų tautai šiuo metu didžiausią grėsmę kelia ne agresyvus kaimynas iš Rytų, ne išplitusi korupcija ar teisingumo stoka. Ne, tai ne BVP augimo sumažėjimas ir ne Sodros skola. Ir net ne švietimo institucijų reitingai ar savižudybių ir alkoholizmo statistika.
Didžiausias iššūkis mūsų šaliai tai demografija, tai lietuvių tautos nykimas, nes juk visai nesvarbu, kad mūsų šalis turės stiprią ir gerai apginkluotą kariuomenę, kad mūsų keliai bus lygūs kaip stiklas, kad bus pažabota korupcija, alkoholizmas ir savižudybės, bet jei po 100 metų čia nebegyvens lietuvių tauta, tai mes gyvename ir dirbame beprasmiškai. Tautos išlikimas turėtų būti vienintelis ir pagrindinis prioritetas, kuriam reikia skirti tiek valstybės lėšų kiek reikia, o ne tiek, kiek lieka. Vaikus auginanti, tvarkinga šeima turi nuolat jausti valstybės paramą ir dėmesį, nes ji atlieka esminį darbą prioritetiniam tikslui – tautos ir valstybės išlikimui.
Dar iš senovės istorijos žinome, kad valdžia paveikti visuomenę gali dviem pagrindiniais būdais - botagu arba pyragu. Kartais atrodo, kad botagu lengviau ir paprasčiau, bet tik išmintinga valdžia supranta, kad rezultatas pasiektas pyragu yra ilgaamžiškesnis ir daug kartų efektyvesnis.