Ir ateityje ši tema neišnyks. Viena priežastis – tai premjero Sauliaus Skvernelio charakteris. Socdemų pirmininkas G. Paluckas neklydo, nurodydamas, kad premjero retorika yra „persotinta emocijomis“. Skvernelis yra ūmaus būdo, ne perdėm linkęs galvoti apie galimas savo žodžių pasekmes. Balandžio pradžioje jis tiek supyko, kad žadėjo apskųsti bendrapartietį Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką E. Jovaišą Seimo Etikos ir procedūros komisijai. Teikdamas komitetui balsuoti dėl Edukologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų susijungimo, Jovaiša esą galėjo siekti išsaugoti savo buvusią darbovietę. Kol kai kurie frakcijos nariai priešinosi jo pasiūlymams, Skvernelis davė užuominų apie valstiečių skilimą, minėjo, kad jam buvo siūloma sudaryti savo frakciją. Beveik užtikrinta, kad premjeras aštriai reaguos, kai įvykiai nesiklosto taip, kaip jis nori ar buvo numatęs.
Skvernelis turi polinkį sutapatinti Vyriausybę ir Seimą su policijos nuovada, manydamas, kad ir vienur, ir kitur turi galioti griežta drausmė. Praeitą savaitę jis pažymėjo, kad „jei esame koalicija ir sutariame, tai turėtume visais klausimais sutarti. Nėra kertinių klausimų ir nekertinių. Jei Vyriausybe pasitikima ir Vyriausybė teikia įstatymo projektus, jie turėtų būti palaikomi“. Policijos nuovados viršininko žodis yra lemiamas. Bet Seimui susiginčijus su Vyriausybe, Seimas taria galutinį žodį ir gali atmesti Vyriausybės teikiamus įstatymų projektus, ypač, jei jie nebuvo suderinti iš anksto. Net suderintus projektus galima, kartais reikia atmesti, pvz., jei padėtis pakinta, paaiškėja anksčiau nepastebėti projekto trūkumai. Galima iš pareigų pašalinti nedrausmingą policininką, bet nuosaikus nedrausmingumas net puošia politiką, sukelia nepriklausomumo regimybę.
Trintis tarp socdemų ir valstiečių greit neišnyks. Socdemai buvo demoralizuoti ir pasimetę po triuškinančio, beveik precedento neturinčio, pralaimėjimo Seimo rinkimuose, griebėsi gelbėjimosi ratų, iš kurių patraukliausias buvo kvietimas dalyvauti valdančioje koalicijoje. Jie pasirašė itin nepalankią koalicijos sutartį, gavo mažiau ministerijų negu jiems priklausė, darė kitų nuolaidų, atrodė, kad laikysis taip tykiai, kaip pelė po šluota. Pirminis šokas jau praėjo, valstiečiai nebeatrodo nenugalimi. Veikiau jie pakankamai dažnai suklumpa, kad socdemai jau gali rimtai galvoti apie savo buvusio elektoriato atkovojimą. Nėra ir šiuo metu negali būti detalių planų, kaip tai daryti, bet akivaizdu, kad socdemai turi išryškinti savo politinį profilį, ir kad to nepadarys, jei jie bus valstiečių klapčiukais, kaskart klusniai vykdys Karbauskio ir Skvernelio nurodymus.
Nors Paluckas turi lietuvių politikų polinkį per daug ir neatsargiai kalbėti, jis gudriai sulošė savo kortomis nesutarimuose dėl alkoholio ribojimo. Jis teigia, kad partija apskritai palaiko Vyriausybę, bet laikėsi ir laikysis dviejų nuostatų: pirma, nepritars amžiaus didinimui nuo 18 iki 20 metų, antra, priešinsis pastangoms įteisinti vadinamuosius „gardelius“ nemokamuose masiniuose renginiuose ir mugėse. „Gardeliai“ yra vienas kontroversiškiausių ir labiausiai nemėgstamų valstiečių kovos su alkoholiu elementų. Jų palaikymas kenktų socdemų populiarumui. Socdemai supranta, kad jų politinė ateitis didele dalimi priklauso nuo gebėjimo pritraukti daugiau jaunimo. Neabejoju, kad jaunimo dauguma laiko atgrasiomis ir įžeidžiančiomis valstiečių pastangas riboti jų teises, leisti aštuoniolikmečiams tarnauti kariuomenėje, taigi žūti ir žudyti už tėvynę, bet neleidžia jiems spręsti, ar gerti alaus bokalą, ar ne. Jei gali tarnauti kariuomenėje, gali gerti alų. Jei per jaunas gerti alaus, tai per jaunas būti kareiviu.
Skvernelis sako susidaręs įspūdį, kad socdemai nori būti išmesti iš koalicijos, nors pripažįsta, kad įspūdis gali būti neteisingas. Neabejotina, kad geriau būti išmestiems iš koalicijos, negu patiems iš jos pasitraukti. Tokiu atveju gali aiškinti, kad buvai pasiryžęs toliau dirbti ir bendradarbiauti, bet dogmatiški, karštakošiai valstiečiai nutraukė bendravimą. Bet socdemai nenori ar neturėtų norėti būti išmesti dabar, ar net kitais metais. Tinkamiausias laikas būtų metai prieš rinkimus.
Dalyvavimas Vyriausybėje jiems suteikia forumų savo nuostatoms aiškinti, pritraukia žiniasklaidos dėmesį, leidžia jiems toliau vaizduotis stabilumą užtikrinančia valdžios partija. Nesutarimai su valstiečiais naudingi. Po kiekvieno valstiečių vadovų pykčio proveržio, reporteriai skuba pas socdemus, su jais daro interviu, suteikia jiems progą išdėstyti partijos pozicijas vienu ar kitu klausimu. Kuo daugiau valstiečiai kritikuoja socdemus, tuo labiau televizorių ekranuose šmėkščioja Paluckas ir kiti socdemų vadovai. Verta paklausti, kaip dažnai žiniasklaida rašo apie partiją „Tvarka ir teisingumas“, išskyrus, kai svarstoma R. Pakso neliečiamybė, ar kad Lietuva iki šiol neįvykdė Europos žmogaus teisių teismo nutarimo leisti Paksui kandidatuoti į Seimą. Dar mažiau rašoma apie Lenkų rinkiminę akciją. Jeigu socdemai nepriklausytų valdančiajai koalicijai, jiems irgi grėstų pavojus tapti nematomais, o tai žiauriausias likimas, kuris gali ištikti politinę partiją.
Socdemams Skvernelio ir Karbauskio retoriniai išpuoliai yra nepakeičiamas nemokomos reklamos šaltinis. Vien savo veikla jie negebėtų pritraukti tokio žiniasklaidos dėmesio. Jeigu valstiečiai pradėtų susitramdyti, socdemams veikiausiai kiltų pagunda išprovokuoti ginčą, ypač su ūmuoju Skverneliu. Bet svarbu nepertempti stygos. Rinkėjams, ypač jaunimui, gali nusibosti nesibaigiančios ir neproduktyvios rietenos. Ir valstiečių kantrybė nėra amžina – jie gali ryžtis išmesti socdemus iš koalicijos ir Vyriausybės anksčiau.
Socdemai gali būti provokatoriai, bet valstiečiai patys lems savo likimą. Jei Karbauskis ir Skvernelis susivaldys ir neįklimps į nereikalingas kontroversijas, jei partija elgsis nuosaikiau ir labiau atsižvelgs į gyventojų norus, viskas gali baigtis gerai. Valstiečiai neišduos savo rėmėjų, jei neįgyvendins visų partijos programos pažadų, nes jų programai pritarė maža rinkėjų dalis. Pirmame ture valstiečiai laimėjo tik 21.53 proc. balsų, rinkimuose dalyvavo tik pusė rinkėjų sąraše įrašytų rinkėjų, tad gal kas dešimtas Lietuvos gyventojas rinko valstiečius. Antrame ture žmonės labiau balsavo prieš konservatorius ir socdemus, o ne už valstiečius. Karbauskis neturėtų to užmiršti.