„Čia politikai yra hipokritai. Religija atlieka svarbų vaidmenį, bet labai lengva viską nurašyti religijai. Būtų mažiau išverstaskūrių politikų ir jų apsimetinėjimo, visuomenė būtų saugesnė, būtų daugiau solidarumo ir teisingumo jausmo“, – pasakė vienas imamas.
Nieko nuostabaus, jei bus įžvelgiančių šiame pasisakyme bandymą nusimesti atsakomybę nuo savęs, bet veidmainystė vis dažniau dėmesio centre. Vis dažniau apie ją kalbama. Ir vis dažniau šiuo absoliučiai universaliu reiškiniu aiškinama, kodėl net pažangiausiose visomis prasmėmis valstybėse, su išmaniomis integracinėmis politikomis, su nemažai pinigų socialinei atskirčiai mažinti, lyginant kiek apskritai galėtų tam skirti Lietuva ar Baltijos šalys, kyla tokios sunkiai protu paaiškinamos problemos. Sprogdinasi ir sprogdina tose šalyse gimę ir augę, dar beveik vaikai.
Korupcija suvalgo 11 proc. Lietuvos BVP, o jei šis skaičius jums nieko nesako, piniginė išraiška štai tokia – daugiau nei 4 milijardai eurų. Tai yra milžiniški pinigai, net jei šis matavimas labiau pagrįstas ekspertinėmis įžvalgomis. Didžiausią dalį to, kas galėtų būti panaudota visuomeniniam gėriui, mums visiems, pasiima korumpulai korumpuočiausiose Lietuvos institucijose: sveikatos priežiūros sistemoje, Seime, savivaldybėse. Arba korumpuočiausiose Lietuvos ministerijose: sveikatos apsaugos, krašto apsaugos ir žemės ūkio. Ir nusėda korumpuočiausiuose sektoriuose: farmacijos, statybų ir techninės patikros įmonėse.
Skaičiai kasmet tie patys. Kasmet. Šie skaičiai ir Lietuvos korupcijos lygis iš esmės nesikeičia daug metų, nes kilstelėjimas per vieną ar dvi pozicijas nėra realus pokytis. Galbūt žmonės mažiau moka kyšių policijos pareigūnams, tačiau bet kuris ekspertas jums pasakys – kyšio pareigūnui ar medikui įtaka tuose 4 milijarduose yra gerokai menkesnė nei neskaidraus viešojo pirkimo ar nupirkto įstatymo.
Na, gerai, suskaičiavo ekspertai 4 milijardus iš mūsų pavogtų eurų. Padūsavo. Blogai, labai blogai. Jei nevogtų niekas, tai kaip gyventume! STT užsidėjo paukščiuką, kad dirba, konferencijas rengia, visuomenę apie korupciją šviečia.
O tuo pačiu kiti dūsautojai, tik jau Seime, pasiėmė Valstybės kontrolės išvadas, kuriose juodu ant balto parašyta – 40 milijonų eurų, skirtų e. sveikata sistemai diegti, yra išmesta į balą. Ji neveikia. Ja beveik nesinaudojama. Ir ji dar nėra baigta – iki 2025 m. į šią sistemą reikės įnešti dar jei ne tiek pat, tai mažiausiai 10 milijonų eurų. Tarp kitko, lygiai tiek, kiek ketina sutaupyti dabartinis Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, atėmęs iš pacientų teisę pasirinkti tinkamiausią vaistą iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo.
Valstiečiams svarbiausias klausimas – alkoholio prieinamumo draudimas, apie sisteminės korupcijos apraiškas šiame sektoriuje kalbama tik vienu aspektu – per vaistus. Tiesa, gydytojams ministerija išdalijo atmintines, kaip atskirti „Dovana ar kyšis“. Aukštąjį medicininį išsilavinimą įgijęs asmuo mokomas, kad nelegalios dovanos: pinigai, šokoladas, tortai, šakočiai, alkoholiniai gėrimai, nuolaidos, nuolaidų kuponai, lengvatos įsigyjant paslaugas ar turtą (...) ginklai, narkotikai ir seksualinės paslaugos yra laikomos kyšiu ir DRAUDŽIAMOS.
Taip politikai šiandien sprendžia korupcijos sveikatos apsaugos sistemoje problemą. Primenu, STT irgi prisidėjo – surengė konferenciją apie korupcijos paplitimą Lietuvoje.
Daugiau nei 600 milijonų eurų, kuriuos per dešimt metų, iki 2016–ųjų, valstybė skyrė mokslo ir verslo bendradarbiavimui, investavo į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą taip pat nuėjo ne ten, kur turėjo nueiti ir grandiozinių pastatų išlaikymas guls ant mokesčių mokėtojų pečių. Lyg jiems nėra iki šiol už ką mokėti. Atsakingų nėra.
Valstybės kontrolei, pasikeitus valdžiai, kažkaip keistai parūpo ir „Lietuvos geležinkeliai“, bet visi už juos atsakingi šiuo metu yra net ne opozicijoje, o valdžioje. Valdančiojoje koalicijoje.
Piktnaudžiavimų skaičiai pribloškiantys, bet atsakingų nėra. Taip Valstybės kontrolės auditorių darbas nugula į stalčius kaip eilinė audito ataskaita.
Jei Valstybės kontrolė yra tiesiog atsainiai ignoruojama, tai Viešųjų pirkimų tarnyba ir jos vadovė Diana Vilytė atžagariai tildoma, lyg lįstų į privačią institucijų vadovų kišenę. Atskleidusi „auksinių šaukštų“ skandalą ji, pasirodo, suteršė gerą kariuomenės vardą ir įdavė įrankį Rusijos propagandistams, o paviešinusi, kad Policijos departamentas konkurso sąlygas yra surašęs tiksliai taip, kad atitiktų tą gamintoją, iš kurio jie geidauja įsigyti automobilius, liko viena kovoti su vėjo malūnais. Taisyklės ne visiems vienodos, pasirodo.
„Politikuoja“, – visi kaip vienas sako politikai hipokritai, nes šioje valstybėje juk visi viską žino.