Nuo pat mažų dienų 1914 m. gimęs I. Juutilainenas žavėjosi knygose aprašytais įvairių šalių aviatorių žygdarbiais. Tai ir paskatino jį pasirinkti nelengvą karo lakūno kelią.

Įsismarkavus Žiemos karui I. Juutilainenas, kaip ir daugelis kitų Suomijos vyrų, stojo ginti tėvynės. Pirmoji jo pergalė – 1939 m. gruodį numuštas sovietų bombonešis DB-3. Iš pradžių I. Juutilainenas skraidė vienmotoriu naikintuvu „Fokker D.XXX“, Tęstinio karo metu persėdo į amerikiečių gamybos „Brewster Buffalo“, o savo šlovingų pergalių seriją užbaigė vokiško „Messerschmitt Bf 109“ kabinoje.

Oficialiai teigiama, kad per visą kovų karjerą 1939–1940 m. ir 1941–1944 m. I. Juutilainenas numušė 94 sovietų lėktuvus. Tačiau iš tiesų jų galėjo būti keliomis dešimtimis daugiau, nes dalis rezultatyvių atakų nebuvo patvirtintos.

Nepaisant nepatvirtintų pergalių I. Juutilainenas vis tiek laikomas rezultatyviausiu Suomijos pilotu ir vienu sėkmingiausių asų per visą pasaulinės karo aviacijos istoriją. Kitas suomis Hansas Windas nuo I. Juutilaineno atsiliko beveik dvidešimčia oro pergalių. Įdomus faktas, kad I. Juutilaineno lėktuvas niekada nebuvo pamuštas, o pats pilotas nepatyrė nė vieno rimtesnio sužeidimo, kuo pasigirti gali nedažnas nuolat oro kautynėse dalyvaujantis lakūnas.

I. Juutilaineno atsiminimai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daugelį savo pergalingų skrydžių I. Juutilainenas aprašo taip, lyg jie būtų įvykę vakar. Knygoje lakūnas pasakoja, kaip ore veikė suomių ir sovietų eskadrilės, aprašo tuomet naudotus abiejų kovojusių pusių lėktuvus, technines jų galimybes. Iš pasakojimų galima susidaryti nuomonę apie naikintuvo piloto taktiką, veikimą grupėje ir vienumoje, priešo puolimo kampą, gebėjimą iš anksto užimti patogią poziciją.

Knygos viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"

Nors savo gausumu Suomijos oro pajėgos gerokai nusileido sovietų aviacijai ir negalėjo suformuoti didžiulių lėktuvų armadų, viską kompensavo geresnis suomių parengimas, profesionalumas, o svarbiausia – motyvacija, troškimas visomis išgalėmis ginti savo šalį. Tai suomių pilotams leisdavo įveikti kur kas gausesnį, bet ne tokį patyrusį ir atkaklų priešą.

I. Juutilainenas – vienas iš nedaugelio suomių karių, dukart apdovanotų Mannerheimo kryžiumi. Jis kovėsi nuožmiai, tačiau visada išliko kilniu riteriu, kuris niekada nepersekiojo iš degančio lėktuvo bandančių išsigelbėti priešo karių.

Pokario metais legendinis karo asas dirbo civilinės aviacijos srityje, Suomijoje jo vardas visada tartas su pagarba. Mirė I. Juutilainenas 1999 m., sulaukęs 85 metų amžiaus.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Neramūs karo debesys jau telkėsi pietryčių danguje. Mūsų eskadrilė skubinai rengėsi kovoms. Spalio 11 d., derybų su Maskva išvakarėse, iš Utės mus pervedė į Imolą. Ten vis kildavome į patrulinius ir žvalgybinius žygius Karelijos sąsmaukoje, rūpestingai žiūrėdami nurodyto atstumo nuo valstybės sienos. Leitenanto Jaakko Vuorelos eskadrilė gavo nurodymą persikelti į Sūr-Merijokio (Suur-Merijoki) aviacijos bazę ir iš ten saugoti Vypurį.

Imoloje tęsėme jau anksčiau pradėtus slėptuvių ir žeminių statybos darbus. Tvarkėme šovinių juostas, ruošėme ginklus. Į oro uostą buvo atvežta ir priešlėktuvinės gynybos pabūklų, tik labai mažai. Vakarais šviesos buvo maskuojamos ir visa perėmė karo jausmas. Dar labiau jį pajutome po aviacijos katastrofos, kai per patrulinį skrydį, nukritęs ant miškingos kalvos netoli oro uosto, žuvo jaunesnysis seržantas A. Jalovaara.

Laikas lėkė labai greitai. Mūsų grupės vadu buvo paskirtas leitenantas Einas Luukkanenas, visų vadinamas Eika, vado pavaduotoju – leitenantas Tatus Huhananttis. Neskaičiuojant vado, Luukkaneno grupei priklausė 7 naikintuvų pilotai, 30 technikų su vadu ir aštuoni naikintuvai „Fokker D. XXI“. Bėgiojome, medžiojome, prausėmės saunoje. Buvome nusiteikę žvaliai, nors žinojome, kas laukia, jei iš tikrųjų kils karas. Kai nuvykome pailsėti į Imatrą, Valstybės viešbutyje, kuriame buvo įrengta Sąsmaukos kariuomenės būstinė, pamatėme štabo karininkus, kupinus tokio ramaus tikėjimo ateitimi, kad patikėjome ir mes.

Glotniai nusiskutome, kad „negyvi gražiau atrodytume“.
Ištrauka iš knygos „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“

Lapkričio 30-osios rytą, prižiūrint prievolininkų statomos žeminės darbus, priėjo grupės vadas ir pasakė, kad prasidėjo karas. 9.25 val. visa grupė jau lėkė Vypurio link, kur, pasak gauto pranešimo, pulkais skrido svetimos šalies lėktuvai. Buvo sunku tuo patikėti!

Vypuryje matėme keletą gaisrų, o mūsų pačių sunkioji priešlėktuvinė artilerija šaudė į atsitraukiančius bombonešius, leidžiančius niaurius juodus dūmus. Lėkėme jiems iš paskos iki Koivisto, paskui jie pasislėpė debesyse. Naikintuvai „Fokker D. XXI“ (FR) buvo per lėti ir mes jų nepavijome. Priešas skrido pussunkiais dvimotoriais bombonešiais „Tupolev SB-2“.

Patruliavome Sąsmaukoje, kol užteko degalų, bet svetimų lėktuvų daugiau nematėme.

Tą vakarą kariškių klubas gyvai šurmuliavo ir, atrodė, niekas nenori važiuoti į Imatrą atgauti jėgų. Glotniai nusiskutome, kad „negyvi gražiau atrodytume“. Mat buvome užsiželdinę ūsus, kuriuos meiliai prižiūrėjome ir vaškuodavome visas papildomų kartojamųjų pratybų savaites. Dabar jau galėjome juos nusiskusti.

Suomių pilotai ieško priešo.
Foto: SA-kuva

Kitądien sėdome į lėktuvus dar neprašvitus. Užvedėme variklius, patikrinome ginklus ir deguonies balionus. Šitaip sau garantavome, kad per didžiausius šalčius lėktuvai pakils. Rūpestingai uždangstytus lėktuvus šildėme elektriniais radiatoriais, be to, degalų bakuose palaikėme tam tikrą temperatūrą, kad bet kada galėtume išskristi. Gerai apmokyta visa aštuonių lėktuvų grupė, išgirdusi pavojaus signalą, į orą pakildavo per keliasdešimt sekundžių.

Prisimenu vieną įdomų nutikimą antrą karo dieną. Vyresnysis seržantas Toivo Uuttus skrisdamas su senu „Bulldog“ (BU) biplanu netoli Muolanjarvio (Muolaanjärvi) buvo užpultas trijų naikintuvų „I-16 Rata“. Prasidėjo savotiškas spektaklis. Uuttus visokiais būdais mėgino pasprukti, bet trys rusų lėktuvai zujo aplinkui kaip paršai. Darinio vadui iššovus, pradėjo tratinti ir kitų dviejų lėktuvų pilotai. Keista taktika, kurią taikant ir norint kokio nors rezultato, reikia būti tikru meistru. Uuttus vieną priešininką numušė, bet ir pačiam kliuvo iš nugaros, todėl nustojo veikti valdymo mechanizmo traukė. Vaikiną ėmė traukti žemyn Sąsmaukos miškas. Vis dėlto paskutinę akimirką iš visų jėgų trūktelėjo vairalazdę, ir lėktuvas traškėdamas nusileido nedidelėje tarpumiškėje. Paskui jis teprisiminė, kad sėdėjo ant kelmo ir rūkė cigaretę. Žemė aplinkui buvo išmušta duobėm, nes priešas mėgino jį pribaigti net ir nukritusį.

Bet iš karto atbėgo suomis patrulis ir sušuko: „Rankas aukštyn!“ – „Da, da“, – atsakė Uuttus ir pakėlė letenas. Pistoletas iš didvyrio buvo atimtas, o jis pats nuvestas į vieno dalinio štabą apklausti. Majoras klausinėjo rusiškai ir Uuttus mėgino atsakinėti ta kalba – mat buvo „kalbų žinovas“, gebėjo imituoti net tas, kurių nė nebuvo girdėjęs. Galų gale, paklausus dalinio ir gimimo vietos, viskas išaiškėjo.

Priėmimo pobūdis pasikeitė: Uuttų pavaišino konjaku, cigaru ir automobiliu parvežė į bazę. Kaip to nuotykio prisiminimas Uuttui liko tiktai guzas ant kaktos. Vėl pakilome tik gruodžio 18 dieną. Ligi tol bjaurus, ūkanotas oras nei vienai, nei kitai pusei šito neleido. Mes irzome ir kiekvieną rytą žiūrėdavome, ar sąlygos tinkamos skristi, bet ką žmogus padarys Viešpaties dangui.

O gruodžio 18 d. gavome pranešimą, kad netoli Sarenpės (Saarenpää) įtvirtinimų priešo koreguojantieji „R-5“ lėktuvai apšaudo mūsų įtvirtinimus. Gavome nurodymą juos nuvyti. Dviese su Luukkanenu pakilome į orą. Pasiekę įtvirtinimus gal šimto metrų aukštyje ne sykį mojome lėktuvų sparnais, kad mūsiškiai pamatytų, jog skrenda savi. Priešo lėktuvų nesimatė, nors bombonešiai anksčiau apmėtė sprogmenimis įtvirtinimų teritoriją.

Ant kranto pastebėjau tik tris rusų kareivius. Po ilgos mano kulkosvaidžių serijos jie ten ir pasiliko.
Ištrauka iš knygos „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“

Per paskutinį skrydį virš įtvirtinimų pradėjo šaudyti mūsų zenitiniai. Luukkanenas skrido kaip vedantysis, aš kaip vedamasis kelių dešimčių metrų aukštyje, ir tada pamačiau trasuojamąsias kulkas lekiant į Luukkaneno lėktuvą. Jos pramušė jo degalų baką ir pasipylė benzinas. Luukkanenas pasuko bazės link, o aš lydėjau jį žiūrėdamas, ar jam pavyks pasiekti krantą. Netoli kranto jis pasiuntė man signalą: „Tęsk užduotį vienas.“ Aišku, kad jam buvo pikta!

Luukkanenas pasiekė Kavantsario (Kavantsaari) geležinkelio stotį ir čia pasibaigus degalams avariniu būdu nusileido nelygiame suartame lauke. Lėktuvas kniubo nosimi į žemę.

Aš tęsiau užduotį, bet nieko ypatinga nebuvo matyti, todėl nulėkiau iki Terijokio. Ant kranto pastebėjau tik tris rusų kareivius. Po ilgos mano kulkosvaidžių serijos jie ten ir pasiliko.

Liepsnojantis, sparną praradęs lėktuvas sminga žemyn.
Foto: Leidykla "Briedis"

Grįžtant į mano lėktuvą kaip į kokią antį ėmė tratinti saviškiai. Pleškino, pasikišę buožes po pažastimis. Nežiūrėdami mūsiškiai pliekė į savus ir svetimus. Poškindavo vos pamatę lėktuvą. Man skrendant į bazę, poškėjo be perstojo. Vienas „medžiojo“ stačiomis ir paleidęs šūvį pašokdavo. Jo entuziazmas buvo nepaprastas, bet bent jau savų lėktuvų atžvilgiu – perdėtas.

Pralėkus nedidelį miškelį ir atsidūrus proskynoje, laukė dar vienas būrelis vyrų, nusitaikiusių į mane. Niaurią dieną kadagynas, rodės, žydi virpančiom liepsnelėm. Mano lėktuve galiausiai paliko trys skylės. Viena kulka prakirto sparną, o dvi prasimušė visai šalia manęs. Aš iškart mečiausi į šoną, parodydamas, kad puolu lauko pakraštin. Tada peršokau per daržinę ir sprukau į miškelį! Pirmą kartą tikrose oro kautynėse dalyvavau gruodžio 19 dieną. Po pavojaus signalo mūsų grupė pakilo, bet aš neiškart užvedžiau variklį, todėl šiek tiek atsilikau nuo visų ir puoliau iš paskos į Sąsmauką. Žygis turėjo būti sėkmingas, nes, pasak radijo pranešimų, dangus nuo priešų buvo juodas. Netoli Antrėjos (Antrea) kaimo per radiją išgirdau puikų pranešimą: nuo Heinjokio kaimo į Antrėjos pusę skrenda trys bombonešiai. Paskridęs pusę minutės ten link, pamačiau atūžiant tris bombonešius „SB-2“.

Tada pirmą kartą su priešu susidūriau danguje. Skridau maždaug penkiais šimtais metrų aukščiau ir bombonešių pilotai manęs nepastebėjo, kol nepasukau jų link. Prisiminęs artilerijos mokymus Kekisalmio (Käkisalmi) stovykloje, nėriau bombonešiams iš paskos. Jie numetė sprogmenų krovinį miške netoli Vuoksos upės ir pasuko atgal. Prilėkiau iš uodegos maždaug per šimtą metrų prie kairiojo vedamojo ir paleidau papliūpą į kulkosvaidininką. Tuomet pasukau už vidurinio lėktuvo ir driokstelėjau į fiuzeliažą. O tada – už trečio lėktuvo uodegos ir paleidau seriją į kulkosvaidžio šaudomąją angą. Bombonešių gynybinė ugnis liovėsi.

Nėriau vedančiajam lėktuvui už uodegos per kelias dešimtis metrų ir paleidau papliūpą į variklius, greta sparnuose buvo degalų bakai, ir jie iškart pradėjo rūkti. Paskui šmurkštelėjau vedamajam už uodegos – ir to varikliai netrukus paėjo dūmais. Trečiam lėktuvui nutiko tas pats. Propeleriai ėmė suktis lėčiau, greitis mažėjo. Sekiau iš paskos iki pat Rauto, bet man nepavyko jų padegti, nors iššaudžiau visus 2200 šovinių. Bet lėktuvai paliko kaip trintuvės! Pažvelgęs iš kelių dešimčių metrų aiškiai mačiau, kad sparnai ir fiuzeliažai suvarpyti skylėm. Galimas daiktas, pašoviau vieno vedamojo pilotą, nes lėktuvas staiga ėmė smigti žemyn. Niekas iš jo neiššoko ir jis, nukritęs stačiai lauke, užsidegė. Kiti lėktuvai traukėsi nuolaidžia trajektorija. Bet kadangi neturėjau nė vieno šaudmens, jau nieko negalėjau padaryti.

Grįžtant mane prie Antrėjos pasitiko devyni priešo bombonešiai. Vos neapsiverkiau, nes neturėjau kuo jų paerzinti. Daugių daugiausia galėjau pulti su pistoletu!

Tai buvo pirmas mano susidūrimas su raudonaisiais ore. Nieko ypatinga – jokio stipresnio jausmo, kad būtų likę atmintyje. Juk kautynėms mus rengė griežtai, o viskas dabar vyko kaip per pratybas.

Gruodžio 21 d. staiga, negavus jokio oro erdvės stebėtojų pranešimo, virš mūsų bazės maždaug šešių tūkstančių metrų aukštyje pasirodė bombonešių dalinys! Visi karštligiškai puolėme į lėktuvus. Jau kylant uosto pakraščiuose ėmė griaudėti bombos. Kas pirmas puls priešą? Aš buvau greičiausias.

Legendinis padangių asas Eino Ilmaris Juutilainenas
Foto: SA-kuva

Tuo metu buvo pakilusios ir kitos mūsų grupės, bet to bombonešių dalinio jos nepuolė.

Dar mums nepasiekus Enso, šešių tūkstančių metrų aukštyje susirėmiau su ta bombonešių grupe. Prilėkęs prie jų per šūvio atstumą pamačiau, kad veikia tik vienas mano kulkosvaidis. Vis dėlto vieną lėktuvą pašoviau, iš jo ėmė veržtis dūmai, o tuo metu priartėjo ir kiti mūsų grupės lėktuvai, tad visi puolėme malti juos į miltus.

Nemačiau, kas galiausiai nutiko apgadintam lėktuvui, bet jis vargais negalais judėjo pirmyn, visą laiką žiūrėdamas rikiuotės. Priešas griežtai laikėsi drausmės – per karus tai ne kartą patyrėme. Ir tas bombonešių dalinys buvo gerai apmokytas, nes, vienam lėktuvui sulėtinus greitį, visi kiti prisitaikė prie jo. Galima sakyti, kad ta devynių bombonešių grupė pademonstravo aukštąjį pilotažą, išvengdama susidūrimo, nors mūsų naikintuvai be atvangos šmaižė aplinkui. Buvo malonu stebėti gražius jų veiksmus.

Karo pradžioje priešo bombonešiai antskrydžius vykdė nedengiami naikintuvų. Vėliau bombonešius visada lydėdavo jų spiečius. Oro erdvės kontrolės centras dažnai siųsdavo pranešimus, kad, pavyzdžiui, prie Antrėjos artėja šimto bombonešių dalinys su šimto naikintuvų eskortu. Jų puolimui atremti išsiųsdavo dvi poras naikintuvų „Fokker“. Vienas mėgindavo tramdyti naikintuvus, o kitas puldavo bombonešius. Daugiau nieko padaryti negalėjome. Naikintuvų turėjome per mažai ir, priešo daliniams puolant iš visų pusių, stengdavomės atsimušti poros lėktuvų pajėgomis.

Gruodžio 23 d. mūsų sausumos kariuomenė rengė intensyvius žvalgomuosius antskrydžius Sumos (Summa) ruože. Gavome užduotį maždaug per valandą – nuo dešimtos iki vienuoliktos – išvalyti erdvę. Užduotį turėjo vykdyti visi mūsų disponuojami lėktuvai, tad susitelkė aštuoniolika naikintuvų „Fokker“.

Vis dėlto tą valandą neatlaikė mano persekiojamo lėktuvo kulkosvaidininko nervai. Jis permetė kulkosvaidį į kitą šaudomosios angos pusę, kad galėtų apšaudyti mano lėktuvą už jo krypties vairo, ir pradėjo tratint kaip pasiutęs.
Ištrauka iš knygos „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“

Valandėlę paskraidžiojome virš Sumos, trikdydami nervingai šaudančią priešo priešlėktuvinę gynybą, o tada kairėje pastebėjau iš rytų pusės atskrendant vienišą koreguojamąjį lėktuvą „R-5“. Nustačiau laikmatį tą minutę, kai jį puolėm. Nuo atakos pradžios praėjus penkiasdešimt penkioms sekundėms, mes jau ieškojome naujo taikinio. Skrisdami vora į Leipesuo (Leipäsuo) pašovėme koreguojamąjį lėktuvą, o leitenantai Huhananttis ir Luukkanenas spėjo driokstelėti dar sykį. Rodės, didžiuliai gniaužtai suspaudė lėktuvą ir kaip liepsnojantį deglą bloškė ant balto žibančio Leipesuo kaimo sniego. Įspūdingas kraujo spalvos liepsnų apimtas dūmų stulpas šovė į dangų, o mes tęsėme užduotį.

Virš Muolanjarvio ežero keturių tūkstančių metrų aukštyje pamatėme tris bombonešius skrendant Vypurio pusėn. Ir vėl rungdamiesi, kuris pirmas, puolėm „žymėtis“ savo grobio dalies.

Priartėjęs prie dešiniojo vedamojo lėktuvo, pradėjau šaudyti penkiasdešimties metrų atstumu ir kairysis priešininko variklis plykstelėjo ugnimi. Iki tol bombonešių dalinys itin veiksmingai dengėsi nuo ugnies, nes visi lėktuvai šaudė vienas kitam iš už uodegų. Vis dėlto tą valandą neatlaikė mano persekiojamo lėktuvo kulkosvaidininko nervai. Jis permetė kulkosvaidį į kitą šaudomosios angos pusę, kad galėtų apšaudyti mano lėktuvą už jo krypties vairo, ir pradėjo tratint kaip pasiutęs. Žiūrėjome vienas į kitą. Išblyškęs jo veidas degė ryžtu, akys žibėjo pro apsauginius akinius. Buvau ne daugiau kaip už poros dešimčių metrų nuo uodegos. Trasuojamosios kulkos lėkė į mane kaip iš gausybės rago. Neilgai šaudysi, pagalvojau aš!

Driokstelėjau į fiuzeliažą iš keturių kulkosvaidžių. Jis toliau skrido kaip niekur nieko, nors buvau tikras, kad kliudžiau. Persimečiau prie kito variklio, akies krašteliu stebėdamas kulkosvaidininką, o mano lėktuvas barškėjo traškėjo, be paliovos aplinkui trasuojant kulkoms. Paleidęs seriją padegiau ir antrą variklį.

Artėdamas prie žemės ir supratęs, kad paklius į mūsų nelaisvę, jis paleido kulką sau į galvą!
Ištrauka iš knygos „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“

Abipus fiuzeliažo iki uodegos nudriko ilgi liepsnų liežuviai, bet vyrukas pyškino pro liepsnas ir dūmus. Staiga lėktuvas ėmė smigti vertikaliai ir pagaliau iš jo iššoko kulkosvaidininkas. Pilotas ir šturmanas su lėktuvu nukrito į Karhusuo. Šaulys leidosi žemyn susigūžęs ir tik nusileidęs apie tūkstantį metrų išskleidė parašiutą.

Seržantai majorai Yrjö Turkka, kurį vadinome Papa, ir Viktoras Pyötsiä, arba Vikis, tuo metu plūkėsi su kitais bombonešiais ir jų taikiniai apimti ugnies beveik kartu su mano pašautu lėktuvu paskutinįkart nusileido ant žemės. Kautynės truko keletą minučių. Kairiojo vedamojo lėktuvo, kurį įveikė Pyötsiä, kulkosvaidininkas taip pat iššoko su parašiutu. Vėliau sužinojome, kad jis turėjo majoro laipsnį. Artėdamas prie žemės ir supratęs, kad paklius į mūsų nelaisvę, jis paleido kulką sau į galvą!

Pasižiūrėjęs į dešinę, pastebėjau artėjant ne vieną dešimtį lėktuvų. Tai buvo ne mūsų „Fokeriai“, o „I-16 Rata“ tipo priešo naikintuvai.

Kilo baisi velniava. Mūsų buvo penki naikintuvai, o jų – po penkis prieš kiekvieną mūsų. Jie ėmė smaugti ispaniškuoju žiedu – žinoma kovos taktika, raudonųjų pilotų ištobulinta Ispanijos pilietiniame kare. Priešai sudarė virš mūsų glaudų žiedą, todėl bet kuris iš jų galėjo pulti mus iš uodegos. Nieko kita neliko, kaip spausti visu pajėgumu ir traukti į save vairalazdę, sukiojant galvą lyg ant lanksto. Reikėjo dairytis į visas puses, žiūrint, kuris kibs į sprandą, tada gintis, o paskui vėl viskas iš naujo.

Per tą chaosą pastebėjau, kad vienas naikintuvas „I-16“ išniro man priešais. Ką tik buvau nuo kito išnešęs kailį, tad pamaniau, jog laikas atiduoti skolą. Iškėliau nosį, bet tą akimirką mano variklis pradėjo pupsėti ir užgeso! Skubiai nukreipiau lėktuvą žemyn ir atsidūriau prie medžių viršūnių. „Fokerio“ pikiravimosi savybės daug geresnės nei „I-16“. Pikiruodamas vertikaliai jis lekia tolygiu 515 kilometrų per valandą greičiu.

Niekaip neužvedžiau variklio, todėl nukreipiau lėktuvą į sniego nuklotą lauką upės pakrantėje prie Heinjokio bažnytkaimio. Lėktuvas buvo su slidėmis, tad avariniu būdu nusileidau sėkmingai. Apžiūrėjęs jį pamačiau, kad išsimušusi karbiuratoriaus traukimo svirtis. Medžio gabaliukas, kuriuo buvau parėmęs svirtį, buvo iškritęs. Nuo tol pririšdavau tą medžio gabaliuką virvele.

Palikęs lėktuvą lauke, patraukiau pagalbos į vieną namą netoliese. Durys buvo atdaros, viduje šilta, bet nė gyvos dvasios. Pašūkčiojau, bet niekas neišėjo pasitikti, nieko nebuvo girdėti. Čia pat mačiau kitą trobesį, tad patraukiau jo link. Atvėręs duris, išvydau būrį žmonių: senų vyrų, moterų ir vaikų, kurie persigandę stebeilijo į mano apdarą. Piloto drabužiai buvo be jokių skiriamųjų ženklų, tad jie nesuprato, kokios aš tautybės.

Virš Suomijos pamuštas sovietų karo lėktuvas
Foto: SA-kuva

„Trastuit, – pasakiau juokais, bet žmonių veidai sustingo iš siaubo ir iškart pridūriau: – Laba diena, šeimininkai. Nesibaiminkit. Buvau priverstas čia nusileisti ir jei kas nors padės man užvesti variklį, galbūt pats vienas iš čia pakilsiu.“

Žinojau, kad temperatūra stabilizuosis ir galėsiu variklį užvesti. Visi drauge nuėjome prie mano lėktuvo. Mus pasitiko senyvo amžiaus žvejai – visi su kokiu nors ginklu rankose. Vyrai priklausė užnugario apsaugos gvardijai. Vienas jų matydamas mane moterų ir senukų apsupty priėjo, pliaukštelėjo per petį ir tarė: „Puikiai, puikiai padirbėta, pasiutvaiki.“

Viena močiutė manęs paprašė: „Gerasis žmogau, nekilk į dangų, jie tikrai jus ten užmuš.“
Ištrauka iš knygos „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“

Vyrai buvo matę oro mūšį ir krintančius degančius bombonešius. „Tau, sūnau, tikrai pasisekė“, – tęsė vyras. „Kodėl“, – pasmalsavau. „Mačiau, kaip nutūpei pakrantėje. Taikiausi į tave pro podėlio langą, iš penkiasdešimties metrų ketinau paleist kulką į galvą. Aš – senas ruonių medžiotojas, būčiau net į akį pataikęs. Bet paskui pagalvojau, kad lėktuve galbūt yra ir daugiau vyrų, jie pradės tratinti kulkosvaidžiu, todėl nešoviau ir leidausi ieškoti pagalbos.“

Lėktuvas kūpsojo maždaug už šimto metrų nuo namo, priešais langus švietė dideliausia mėlyna svastika. Matyt, apsaugos gvardijos niekas nemokė lėktuvų skiriamųjų ženklų! Jie manė, jog tai priešo bombonešis, nežinia ko nusileidęs kaip tik jų upės pakrantėje.

Užvedėme variklį. Viena močiutė manęs paprašė: „Gerasis žmogau, nekilk į dangų, jie tikrai jus ten užmuš.“

Taigi sugrįžau į bazę Imoloje. Vienas iš mūsų pilotų, Penttis Tillis, pasibaigus degalams irgi buvo nutūpęs vienoje mūsų bazių avariniu būdu. Prisipylęs ten degalų jis sugrįžo į savo bazę. Vėliau grupei teko triūsti visu pajėgumu. Kovos vyko nuo aušros iki sutemų. Prisipili degalų, pasirūpini nikelinių ir vėl kyli.

Visą Žiemos karą šitaip diena iš dienos, vakarais pasidžiaugiant sveiku kailiu. Papratome vakarais eiti į sauną, o rytą kilti į dangų.