Ironizuoju, bet čia tas atvejis, kai ironijoje slypi dalis tiesos. Ir tai nėra mikroskopinio dydžio tiesa. Emigracijos lokomotyvas yra šalyje išvešėjęs skurdas ir didelė socialinė atskirtis. Dėl to įprasta kaltinti vien tik išimtinai visuomenę ir valstybę. Vargu, ar tai teisinga. Nebrandaus tautiečio išskirtinė savybė yra patologiškas poreikis ištepti tėvų žemę ekskrementais. Paradoksas: Lietuvoje nieko doro nenuveikę, o ir anglijose trečiarūšiais laikomi, taigi, menkavertiškumo sindromo kamuojami tautiečiai, susikūrė kolektyvinę psichozę, kuri išvaduoja juos nuo asmeninės psichozės.

Kolektyvinė psichozė pasireiškia tuo, kad visų savo bėdų šaltiniu ir atpirkimo ožiu dalis emigrantų laiko ubagišką ir suskretusią tėvynę, kurią niekina ir žemina. Tačiau laikai keičiasi, o ir žmogus ne tik duona gyvas. Dabar vis dažniau akcentuojama, kad emigraciją lemia ne tik materialiniai, bet ir moraliniai veiksniai – šalyje vyraujantis neteisingumas, nepagarba žmogui ir elementarios kultūros stoka.

Laikai keičiasi, bet ritualinio užkeikimo vaidmenį vis dėlto atlieka nenuilstamai kartojama mantra apie didelę socialinę atskirtį. Kas, būdamas sveiko proto ir pakaltinamas, gali tai paneigti? Kita vertus, atlyginimų žirklės yra didelės visoje ES. Išimtis nebent Skandinavija. Visuotinės gerovės valstybę, kurioje pagarba žmogaus teisėms įsisavinama su motinos pienu, vikingų palikuonys kūrė šimtmečius. Be didesnių sukrėtimų ir kruvinų kataklizmų, kurių stygiaus Lietuva tikrai nejautė.

Tikroji problema ne ta, kad vieni uždirba n kartų daugiau už kitus, o ta, kad uždirba nepagrįstai. Pavyzdžiui, visokie švogeriai, užimantys šiltas vietas dėl protekcijų, valstybės įmones neefektyviai valdantys ir ES paramą grobstantys veikėjai arba visuomenės sąskaita parazituojantys valdžiažmogiai
Karolis Jovaišas

Klausimas ne tas, ar Lietuvoje didelė atlyginimų ir pajamų nelygybė, o tas, ar jos įmanoma išvengti. Nelygių ir labai skirtingą indėlį į šalies gerovę įnešančių žmonių faktinė lygybė būtų baisi nelygybė ir juodas neteisingumas. Ar normalia laikytume padėtį, kai verslo imperiją ir tūkstančius darbo vietų sukūręs talentingas lyderis, uždirbtų, tarkim, 5 – 6 kartus daugiau negu kiemsargis, bet mažiau negu komunistines lygiavos idėjas skleidžiantis populistas?

Negalima ignoruoti ir to, kad kvalifikuočiausius specialistus, kurie anaiptol nėra serijinės gamybos produktas, įmanoma išlaikyti tik mokant jiems tokius atlyginimus, kurie neturtingoje Lietuvoje išties atrodo stulbinantys ir iškreipiantys pačią teisingumo idėją. Ar įmanoma protinga išeitis? Kadangi tarptautinė darbo rinka yra atvira, konkurencinga, tai mokėdama „socialiai teisingus“ atlyginimus, šalis prarastų tuos žmones, be kurių neįmanomas ekonomikos ir socialinės gerovės augimas.

Tikroji problema ne ta, kad vieni uždirba n kartų daugiau už kitus, o ta, kad uždirba nepagrįstai.

Pavyzdžiui, visokie švogeriai, užimantys šiltas vietas dėl protekcijų, valstybės įmones neefektyviai valdantys ir ES paramą grobstantys veikėjai arba visuomenės sąskaita parazituojantys valdžiažmogiai. Pastarieji dauginasi kaip musės pavasarį, gajūs kaip tarakonai, o korupciją ir vagystes dangsto tariamu patriotizmu, kuris seniai yra įvardytas kaip paskutinė niekšo prieglauda.

Tačiau paklauskime savęs, ar išmintinga dėl visų Lietuvos bėdų keikti tik išimtinai vagių ir švogerių valdžią? Ar patys esame absoliučiai tyri ir švarūs, nepaženklinti jokios prigimtinės nuodėmės? Ne, tuo pasigirti mes negalime. Susitaikymas su vokeliuose mokamais atlyginimais, mokesčių slėpimas, kontrabandinių prekių vartojimas ir išradingas valstybės melžimas tik patvirtina seną tiesą – turime tokią valdžią, kokios esame verti.

Ar patys esame absoliučiai tyri ir švarūs, nepaženklinti jokios prigimtinės nuodėmės? Ne, tuo pasigirti mes negalime. Susitaikymas su vokeliuose mokamais atlyginimais, mokesčių slėpimas, kontrabandinių prekių vartojimas ir išradingas valstybės melžimas tik patvirtina seną tiesą – turime tokią valdžią, kokios esame verti.
Karolis Jovaišas

Socialinis teisingumas – slidus dalykas. Viešame diskurse paprastai kalbama bendromis frazėmis, tačiau išties realios problemos yra ignoruojamos. Lietuvoje niekas nesiryžta nubrėžti takoskyros tarp sunkiai dirbančių, bet vis dėlto nepritekliuje gyvenančių žmonių ir tarp individų, parazituojančių visuomenės sąskaita. Nekalbu apie žmones, dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, fizinės ir psichinės negalios, neturinčius galimybės dirbti ir užsidirbti.

Tačiau šiurkšti klaida ignoruoti faktą, kad daugelis žmonių paprasčiausiai nenori ir nesugeba dirbti arba neturi pakankamos kvalifikacijos ar profesinių įgūdžių atlikti tam tikrus darbus. Savo ruožtu darbų, kuriuos gebėtų dirbti, jie nenori dirbti ir nedirba. Šias gyvenimo grimasas tie, kurie pilna burna valgo ir geria už valstybės paramą, pateisina išoriškai protingais ir racionaliais motyvais.

Vienas įtakingiausių socialinės elgsenos dėsnių šiuolaikinėje politikoje laikomas Charles‘o Murray‘aus suformuluotas nenumatytų paskatų dėsnis. Šis dėsnis sako: padėdami žmonėms, turintiems problemų, tokių kaip skurdas, benamystė ar priklausomybė nuo alkoholio bei narkotikų ir ypač duodami jiems pinigų, mes faktiškai mokame už jų turimas problemas ir skatiname, kad jie išliktų skurdžiais, benamiais, alkoholikais arba narkomanais.

Lietuvoje niekas nesiryžta nubrėžti takoskyros tarp sunkiai dirbančių, bet vis dėlto nepritekliuje gyvenančių žmonių ir tarp individų, parazituojančių visuomenės sąskaita.
Karolis Jovaišas

Minėtą dėsnį ignoruoja ne tik populistai, kurie bučiuoja rankas visuomenės išlaikytiniams, bet ir garbūs ekonomistai. Tačiau, kas gali paneigti, kad Lietuvoje pilna individų, kurie keikia viską ir visus, reikalauja visko vis daugiau ir atnašauja alkoholiui ir narkotikams, ištvirkavimui ir paleistuvystei? Kas gali paneigti, kad nieko bendra su socialiniu teisingumu neturi padėtis, kai visuomenės sąskaita parazituojantys žmonės gauna ne mažiau pajamų už sunkiai dirbančius?

Tie, kurie sovietmečiu buvo baudžiamąja tvarka persekiojami už veltėdžiavimą, dabar gauna įvairias socialines pašalpas bei išmokas. Rūsti tikrovė ta, kad gavę šias išmokas, alkoholiu piktnaudžiaujantys visuomenės išlaikytiniai skuba tenkinti ne būtiniausius poreikius, o girtauti ir lėbauti. Minėta problema pasiekė tokį mastą, jog svarstoma galimybė pinigines išmokas pakeisti maisto produktais, kurių taip lengvai nepragersi.

Lietuvos visuomenėje, kaip ir bet kurioje kitoje, natūraliai susiklostė asocialių asmenų sluoksnis, kuris reprodukuoja pats save. Tai reiškia, kad joks biudžeto lėšų paskirstymas ir perskirstymas, joks socialinių pašalpų ir išmokų didinimas, joks palaimintojo Aurelijaus inicijuotas alkoholio pardavimo apribojimas negali pakeisti tokios padėties. Šiuos individus visiškai tenkina išlaikytinių padėtis, tačiau netenkina ir niekada netenkins jų išlaikymui skiriamos socialinės paramos dydis.

Visiškai nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie sąžiningai dirba, dorai gyvena ir, nepaisant to, gyvena žemiau skurdo ribos. Vis dėlto terminas „socialinė atskirtis“ viešojoje erdvėje turėtų būti vartojamas daug atsakingiau, o visuomenės sąskaita parazituojantys ir iš jos besityčiojantys individai neturėtų būti laikomi vargšais.
Karolis Jovaišas

Yra ir kita kategorija visuomenės išlaikytinių, kuriems naudinga būti tokiais. Tai asmenys, kurie dirba vadinamajame šešėlyje, tačiau darbo santykių oficialiai neįformina, o jeigu ir įformina, tai rodo niekingai mažą sumą, gaudami pagrindinį atlyginimą vokeliuose. Pagal oficialią statistiką tokie visuomenę sėkmingai melžiantys asmenys gyvena žemiau skurdo ribos, o realią jų turtinę padėtį atspindi tai, kad savo personą iš taško A į tašką B, jie perkelia geresniais automobiliais negu statistinis lietuvis.

Visiškai nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie sąžiningai dirba, dorai gyvena ir, nepaisant to, gyvena žemiau skurdo ribos. Gink Dieve, tokia kvailystė niekada nesusisuktų lizdo mano galvoje. Vis dėlto terminas „socialinė atskirtis“ viešojoje erdvėje turėtų būti vartojamas daug atsakingiau, o visuomenės sąskaita parazituojantys ir iš jos besityčiojantys individai neturėtų būti laikomi vargšais.

Kadangi kai kuriuos žmones visiškai tenkina išlaikytinių vaidmuo, visuomenėje vyksta blogiausias iš įmanomų ir praktiškai nekontroliuojamas procesas. Jo esmė ta, kad visuomenės sąskaita parazituojantys individai dauginasi. Jų vaikai, perėmę šeimoje vyraujančias tradicijas, savo nenatūralią būklę laiko natūralia – nedirba jų tėvai, nejaučia jokio poreikio dirbti ir jie. Todėl išlaikytinių sluoksnis veikiau yra linkęs pūstis negu trauktis.

Baigdamas pabrėšiu, laikas atskirti grūdus nuo pelų. Laikas atskirti sąžiningus žmones, kurie nepaisant visų pastangų, neturi galimybės užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumo verto gyvenimo nuo visuomenės sąskaita parazituojančių individų. Pastarieji ciniškai melžia visuomenę, o visokius graudžius verkšlenimus dėl socialinės atskirties vartoja kaip pretekstą keikti Lietuvą ir kartu nubraukti šykščią ilgesio ašarą dėl kracho ištiktos raudonosios imperijos.