Ne tik aukštųjų mokyklų bendruomenės, bet ir visa Lietuvos visuomenė turi vilties, kad reformomis aukštojo mokslo studijos ir mokslas nebus žlugdomi, o priešingai, plėtojami.
Šiandien mūsų valstybė gyvuoja, ir gyvuoja todėl, kad svarbiausiuose valstybiniuose postuose dirba profesionalai, kurie nenukrito iš dangaus, kurie savo jaunystės metais krimto mokslo žinias, svajojo apie mokslų atradimus, kompetentingą tarnystę tėvynei ir visa tai daro šiandien.
Taigi tiems, kas rengia Lietuvos mokslo ir studijų pertvarką, tenka iš tiesų istorinė atsakomybė.
Vos tik viešai paskelbus darbo grupės parengtą mokslo ir studijų pertvarkos planą, pasirodė kritiškų nuomonių apie šio plano esminius trūkumus. Ar jie sudomino Vyriausybę, ar esame tikri, kad į kritiką atsižvelgiama, kad Vyriausybė nedarys klaidų?
„Universitetų rektoriai turėtų bendradarbiauti rengiant aukštojo mokslo reformą, o ne raginti universitetų bendruomenes jai priešintis“, – Lietuvos universitetų rektoriams papriekaištavo ministrė J. Petrauskienė.
Premjeras Saulius Skvernelis laidoje „Dėmesio centre“, paklaustas, kaip elgsis Vyriausybė Vytauto Didžiojo universiteto atžvilgiu, kuris nesutinka su siūloma pertvarka ir darys viską, kad nesijungtų, buvo kategoriškas: „Jau ir daro viską. Vyriausybė priiminėja ir toliau priiminės sprendimus, kurie bus susiję su labai aiškiais kriterijais, susijusiais su mokslo kokybe“.
Kaip matome, reforma prasideda nuo konflikto tarp Vyriausybės ir bent dalies aukštojo mokslo institucijų bendruomenių. Konfliktai įsiplieskia ir atskirų universitetų bendruomenių viduje. Vieni nori jungtis prie vieno, kiti prie kito universiteto. Jei universitetų bendruomenės priešinasi, jei kyla konfliktai, tai nebūtinai bendruomenės neteisios, o konfliktai – be rimtų priežasčių. Kažkas reformoje gali būti iš tiesų ne taip.
Žinoma labai puiku, kad Vyriausybės pertvarkos plano taikinys – studijų kokybė. Puiku, kad reformatoriai kelia aukštą tikslą, kad pagal QS agentūros reitingus, mūsų universitetai patektų į 300-tuką.
Kiekybinių reformos principų persvara prieš kokybinius: „numerologinio“ mąstymo diktatūra
Bet ar numatyta pertvarka tokią kokybę duos?
Vargu. Bent jau darbo grupės parengtame mokslo ir studijų institucijų pertvarkos plane, ryškiausias pasirodė ne kokybinis, bet kiekybinis akcentas, ką ekonomistė Rūta Vainienė vienoje radijo laidoje labai taikliai apibūdino numerologiniu mąstymu.
Tai pastebėjo ir šalies vadovė, jos ekscelencija Dalia Grybauskaitė: „Ne nuo to galo pradedame diskusiją – na, koks skirtumas, vienu ar dviem universitetais bus daugiau ar mažiau, visiškai ne ten esmė, o aukštojo mokslo kokybėje“.
„Nors ir pabrėžiamas aukštojo mokslo kokybės siekis, bet, kol kas, matome tik kiekybines reformos intencijas – valdymo ir nekilnojamojo turto klausimai įvardijami vos ne svarbiausiais“, – pažymėjo Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas.
Argi ne taip? Imkime, pavyzdžiui, sumanymą vietoj dabar veikiančių menų akademijų – Vilniaus dailės akademijos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – sukurti vieną junginį. Ką tai duos? Aišku, kad nei dailės aukštoji mokykla, nei muzikos aukštoji mokykla, kaip savarankiški padaliniai, šiame junginyje neišnyks ir negali išnykti. Tai dvi skirtingas menų sritis puoselėjančios institucijos. Filosofiškai tariant, vienai svarbi erdvės, kitai laiko harmonija. Taigi akademijos neišnyks, bet tikrai atsiras antstatas, jungtinė administracija, kuri pakaitomis, priklausomai nuo to, kokio fakulteto atstovai joje dominuos, tikėtina, kad tampys finansų „paklodę“ į savo pusę.
Kitas ypač ryškus numerologinio mąstymo pavyzdys – universitetų pertvarka Kaune. Ten jų skaičių nuspręsta sumažinti, sukuriant iš keturių dabar veikiančių universitetų vieną vienetą, jungtinį Kauno universitetą. Ką tai duos? Kokia čia intelektinių resursų konsolidacija? Ekonomistas Gitanas Nausėda šiuo atveju užduoda logišką klausimą: „Ar teisinga jungti humanitarus su technologais?“
Premjeras S. Skvernelis aiškina, kad vyks ne tik universitetų jungimas (kiekybinis veiksmas), bet ir valstybės finansuojamų programų atranka (kokybinis veiksmas). „Mes prieisime prie tų programų realaus kokybės vertinimo ir tos programos, kurios nesulauks aukšto ar aukščiausio kokybės vertinimo balo, jos tiesiog negalės toliau egzistuoti, mes neteiksime užsakymų į tas programas“, „tie universitetai, kurie sugebės tokiu būdu atitikti kriterijus, o bendruomenė turi labai kategorišką nuomonę, galės likti“.
Iš esmės tą patį sako ir ministrė J. Petrauskienė. „Tam yra trys žingsniai. Pirma, finansavimo sistemos keitimas (t. y. nuostatos, kurios turi būti įtvirtintos Mokslo ir studijų įstatyme). Antra, kokybės užtikrinimo sistemos peržiūra. Tam reikia peržiūrėti studijų programų vertinimą. Ir trečia, siūlymas dėl universitetų tinklo“.
Taigi planas toks. Vyriausybė pradžioje paskaičiuos švietimui ir mokslui galimus skirti išteklius, po to atrinks finansuotinas programas ir tik po to spręs apie universitetų tinklą. Lyg ir logiška. Bet pagrindinis klausimas vis vien išlieka neaiškus: kaip ir kam bus skiriamas finansavimas?
Aukštąsias mokyklas reformuoti sudaryta darbo grupė siūlo finansuoti sutarčių pagrindu. Ministrė J. Petrauskienė šiuo atžvilgiu teigia: „Sutarčių pagrindinis principas yra orientuoti finansavimą ne į priimtų studentų skaičių, kaip yra dabar, bet pereiti prie finansavimo pagal rezultatus“.
Taigi valstybės lėšos įstaigoms būtų skiriamos pagal pasiektus rezultatus: kaip absolventams sekasi įsidarbinti, kaip juos vertina darbdaviai, ar studijos atitinka profesijos standartus, kokie tarptautiniai pasiekimai. Žodžiu, aukštojo mokslo institucijos „produkcija“ turės tenkinti prekinės kokybės kriterijus. Darbdaviai, tai savotiški šios produkcijos pirkėjai. Universiteto bendruomenės darbų kaina išreiškiama tarptautiniais pasiekimais. Valstybinis finansavimas, tai negrąžintinas kreditas, kuris bus teikiamas mokslo ir studijų rinkos dalyviui.
O kaip bus su tomis aukštojo mokslo institucijomis, kurios, sutarties su valstybe pagrindu, gavusios kreditą, neparuoš reikiamos produkcijos? Absolventų įsidarbinimo indeksas bus žemas, publikacijų tarptautiniuose cituojamuose leidiniuose bus mažai, o pati institucija, pagal QS agentūros reitingą ne tik nepateks į 300-tuką, bet liks toli ir už 500-tuko ribų? Kas grąžins kreditą? O gal bus elgiamasi priešingai, pagal principą „kėdės iš vakaro, o pinigai ryte“? Vėl neaišku. Studijų institucijos funkcionavimui finansai reikalingi šiandien, o apie institucijos atitiktį griežtiems mokslo ir studijų rinkos kriterijams galima spręsti tik ateityje.
Panašu, kad svarstant, kaip atskirti kokybinį reikalavimą atitinkančias programas ir institucijas, kurios bus finansuojamos valstybės lėšomis, numerologinis mąstymas vėl „pakiša koją“. Šiuo atveju numerologija reiškiasi rinkos kategorijomis. Veikiausiai gali nutikti taip, kaip pranašauja VDU profesorius Antanas Kulakauskas: „Nes dabar sugalvota neva „panacėja“, valstybiniai užsakymai, atviros rinkos ekonomikos sąlygomis ir esant biurokratiniam sistemos valdymui, tebus subjektyvus, voliuntaristinis ir, tikriausiai, menką grąžą valstybei teiksiantis mokesčių mokėtojų pinigų leidimo būdas“.
Kokybinių kriterijų požiūriu, ypatingai gali būti kritikuotinas toks Premjero S. Skvernelio požiūris: „Reikalausime labai aiškios kokybės, labai aiškaus programų rentabilumo, nebus palaikoma po 5, 7 ar 12 studentų“. Suprask, kad jeigu programą renkasi mažai studentų, tai ir jos kokybė bloga. Dažnai būna taip, bet ar visada? Menasi, kad į teorinės fizikos programą sovietinių laikų Fizikos fakultete buvo priimami keturi studentai ir tiems keturiems studentams vyko paskaitos, seminarai. Bet šios programos studentų buvo mažai ne todėl, kad programa bloga, o todėl, kad buvo mažai motyvuotų ir, be abejo, gabių studijuoti teorinę fiziką studentų. Teorinę fiziką ir pasirinko, berods, keturi geriausiai stojamuosius egzaminus išlaikę abiturientai. Taigi, ar atsisakysime tų studijų programų, kurios turi fundamentalų pobūdį, ypatingą svarbą valstybei, kurias renkasi patys geriausi abiturientai, bet jų labai mažai? Ar remsimės numerologiniu požiūriu – mažai studentų nėra finansavimo.
Į kokybę orientuotos reformos pradžios vizija
Jei ne nuo to galo reforma pradedama, tai nuo kokio galo ją, ne numerologinę reformą, reikėtų pradėti?
Jeigu jau siekiame mokslo ir studijų kokybės, tai nuo kokybės ir reikėtų pradėti. Šiuo atžvilgiu labai svarbus Ramūno Vilpišausko, TSPMI direktoriaus pastebėjimas: „Bet kalbant apie svarbiausias problemas, neabejotinai viena pagrindinių yra išteklių skyrimas tokioms aukštosioms mokykloms ar jų vykdomoms programoms, kurios veikiau imituoja studijas ir mokslą, kai dėstytojai atpasakoja perskaitytus vadovėlius ir publikuoja referato pobūdžio tekstus menkaverčiuose leidiniuose, kurių nežino ir nevertina kolegos tarptautiniuose mokslininkų tinkluose“.
R. Vilpišausko mintį reformos kontekste matomai reikėtų suprasti taip: atskirkime „grūdus nuo pelų“, atskirkime ne tik perspektyvias studijų programas nuo neperspektyvių programų, bet ir tuos, kurie jau šiandien pasiekė gerus rezultatus moksle bei studijose ir todėl yra labai tikėtina, kad neapvils ateityje, ir skirkime jiems finansavimą. O likę „už borto“ tegul kruta rinkos sąlygomis patys, tik, žinoma, su savo produkcija tenkina valstybės ir rinkos nustatytus reikalavimus.
Bet kaip tai padaryti nesukeliant mokslo ir studijų institucijų bendruomenių pasipriešinimo? Pirma, kas svarbu, mokslo ir studijų bendruomenės šiuo metu puikiai supranta, kad reforma neišvengiama. Antra, puikiai supranta, kad pribrendo laikas, kai reikia siekti kuo aukščiausių profesionalumo standartų ir kažkas yra geresnis, o kažkas blogesnis.
Kaip atskirti geresnius nuo blogesnių be nereikalingo erzelio, objektyviai ir nešališkai? Turime puikią patirtį. Kažkada valstybiniai egzaminai abiturientams vyko mokyklose. Atestatų vidurkiai priklausė nuo pačios mokyklos pedagogų ir vadovybės ir neatspindėjo realių abiturientų gebėjimų. Įvedėme valstybinį egzaminą ir tapo aišku, kas iš tiesų dešimtukininkas, o kas penketukininkas.
Taigi pagal šitą patirtį įveskime atranką ir į aukštojo mokslo institucijos profesoriaus, docento ar asistento pareigas.
Galima paprieštarauti, kad visa tai jau yra. Aukštosios mokyklos skelbia viešus konkursus, kuriuose gali dalyvauti visi, kas tenkina keliamus reikalavimus. Taip turėtų būti, bet realybėje taip nėra arba dažnai taip nėra. Konkursą dažniausiai laimi aukštosios mokyklos vadovybės favoritas, atrankos komisijos kandidatų į pareigas mokslinių publikacijų paprastai neskaito ir nesidomi, kuris geresnis mokslininkas, tiesiog paklūsta biurokratų valiai.
Būtų visai kitaip, jei atranką vykdytų ne aukštosios mokyklos Senato sudaryta komisija, o Švietimo ir mokslo ministerijos sudaryta kompetentinga, nešališka Valstybinė komisija, kuri taip, kaip ir abitūros egzaminų valstybinė komisija, negalės spręsti, kas geresnis pagal akių spalvą, ūgį ar asmenines preferencijas, o turės perskaityti kandidatų mokslines publikacijas ir pagal jas bei, žinoma, pagal pedagoginio darbo rezultatus, spręsti, kas vertas užimti profesoriaus, docento ar asistento vietą.
Kalbant apie pedagogų ir mokslininkų atranką, paprastai pamirštama svarbiausia mokslinio darbo aplinkybė. Mokslinė produkcija negimsta tarsi namo mūras, per kelias dienas. Reikia laiko, reikia perskaityti daug literatūros, kuri Lietuvoje nelengvai prieinama ir dažnai nemažai kainuoja. Pagaliau, reikia galvoje bręstančias idėjas aptarti diskusijose, paskaitose. Žodžiu, geros knygos parašymui kelių metų tikrai mažai. Ją galima rašyti ir dešimtmetį. Šiuo požiūriu niekas nekalba apie pernelyg trumpą konkursą laimėjusio mokslininko kadenciją – tik 5 metai. Patirtis rodo, kad ji galėtų trukti ir 10 metų.
Mokslo ir studijų centrų nustatymo žingsnis
R. Vilpišauskas praktiškai apčiuopia ir kitą ne numerologinės, o kokybinės reformos kryptį. Jis pabrėžia: „Tad esminis iššūkis yra išsaugoti tas geros praktikos „salas“, kurios kai kuriuose universitetuose yra nemažos jau dabar, ir sukurti sąlygas bei paskatas prie jų jungtis dėstytojams ir tyrėjams iš tų organizacijų, kuriose jie sudaro mažumą ir kurios veikiausiai jau nebeturi perspektyvų reikšmingai pakeisti organizuojamų studijų kokybės bei judėti link brandesnės mokslinės veiklos“. Kuo šios mintys svarbios? Svarbios tuo, kad jau dabar galime nuspręsti, kokios aukštosios mokyklos turi perspektyvą, kuriose aukštosiose mokyklose galimi valstybės remiami mokslo centrai.
Siekiant nustatyti geros praktikos „salas“ (mokslo centrus), visų pirma reikėtų pastebėti, kad jų dislokacija priklauso nuo mokslo šakos ir vienas lengviau įvardinti, kitas sudėtingiau. Gamtos (matematikos, fizikos, chemijos, biologijos) ir fundamentaliųjų mokslų srityje mokslo centrai, pašaliečio akimis, veikiausiai yra Vilniaus universitete. Vilniaus universitetas taip pat išsiskiria filologijos, istorijos (čia pasižymi ir Klaipėdos universitetas) mokslų pasiekimais.
Atskirų technologijų srityje nemažos „salos“ yra Gedimino technikos universitete, Kauno technologiniame universitete, Klaipėdos universitete. Kaip šituos technologijų centrus išsaugoti, administruoti, jungti, nejungti ir turėtų nuspręsti politikai, sąlytyje su universitetų bendruomenėmis, o ypač, su vedančiais specialistais.
Atskira kalba turėtų eiti apie socialinių mokslų profesijas ir socialinius mokslus (ekonomiką, teisę, vadybą) bei kai kuriuos humanitarinius mokslus, tokius kaip filosofija, psichologija. Tai mokslai ir profesijos, kurie aptarnauja valstybę ir valstybės valdymą. Čia labai svarbi konkurencija. Visiškai teisus akademikas Vytautas Nekrošius, sakydamas, kad „Kita vertus, yra pavojinga, kai dingsta konkurencija – viena teisės mokykla nulems valstybės teisinės sistemos vystymosi raidą, tos pačios institucijos absolventai užims pagrindines teisines pozicijas teisėsaugos institucijose, išnyks kritinis mokslinis diskursas. Tai veda į diktatą, vienintelės „teisingiausios“ nuomonės primetimą“.
Taigi paminėtų socialinių ir humanitarinių mokslų srityse tikslinga būtų galvoti apie, viena vertus, valstybės remiamų kelių mokslo centrų egzistavimą ir, kita vertus, apie stiprų valstybės remiamą socialinių ir humanitarinių mokslų universitetą. Kur jis būtų, Kaune ar Vilniuje, tai jau politinio sprendimo reikalas. Tokio stipraus socialinių ir humanitarinių mokslų universiteto poreikis itin svarbus dar dėl vienos priežasties. Teisė, ekonomika ir vadyba turi bendras šaknis. Tai žmogaus socialinės būties principai, apie kuriuos kalba įvairios filosofinės disciplinos. Studijuojant, pavyzdžiui, verslo teisę ar ekonomiką svarbus tarpdisciplininis pažinimas, svarbu žinoti, kokie moraliniai principai versle veikia, kaip veikia ir tam svarbus specialus kursas – verslo teisės filosofija. Tai jau filosofinio tyrinėjimo objektas. Nereikia aiškinti moralės principų reikšmės teisei, kuri yra teisės filosofijos objektas.
Kalbant apie universitetų jungimą programų konsolidavimo pagrindu, galima reformatorių paklausti, kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos sporto universitetą ir Aleksandro Stulginskio universitetą planuojama jungti prie Kauno technologijos universiteto? Argi šie universitetai nėra labiau susiję su sveikata, žmogaus ar gyvūno sveikata, žodžiu, su tuo, kuo rūpinasi Kauno sveikatos mokslų universitetas?
Žinoma, siūlomas reformų kelias labai primena „karališkų manufaktūrų“ kūrimą viduramžiais, kai valstybė griežtai globojo amatus, turėjo visišką monopoliją jų administravime. Kad to nenutiktų, pakartosiu jau išsakytą mintį. Nereikia dirbtinai naikinti tų universitetų ir kitų studijų įstaigų ar programų, kurios nepatenka į valstybės finansavimo erdvę, bet yra ambicijų toliau jas palaikyti. Jei gyvuos ne valstybės sąskaita ir duos gerą studijų kokybę bei mokslinę produkciją, argi kam nors bus blogai? Nuvilios dalį abiturientų nuo pagrindinių universitetų, irgi nėra blogai, nes sumažės valstybės išlaidos.