Ten bus visko – pseudogarantijų, ateities vizijų, žiupsnis tikrai teisingų ir logiškų faktų, pundas šyvos kumelės pramanų, neteisingai naudojami statistiniai duomenys ir t.t.
Bet apie ateitį ir poreikius, deja, nežinome visko – pasaulis yra per daug nepastovus ir sudėtingas, kad galėtume patikėti kažkieno prognozių visišku tikslumu. Prognozės kelia abejonių, net kai apie jas kalba rimti futurologai arba milžinišką duomenų kiekį apdorojančios kompanijos.
Tvarkant politinę švietimo darbotvarkę Vilniaus mieste, tenka daryti sprendimus, kurie yra glaudžiai susiję su jaunųjų vilniečių ateitimi. Todėl dažnai vadovaujuosi idėja, kad viešoji švietimo politika turėtų žvelgti į vaikus, kaip į galimybes, o ne žmogiškąjį resursą. Tai yra vienas pagrindinių argumentų už mokyklų įvairovės plėtimą – šanso rinktis ir spręsti suteikimą tiek vaikams, tiek už jų auklėjimą atsakingiems tėvams ar globėjams.
Ateities sėkmę kuria idėjos ir gebėjimas būti išskirtiniu bei galinčiu savo išskirtinumus naudingai taikyti. Tam būtina ir toliau plėsti mokyklų įvairovę. Švietimo sistema turi atliepti į tai ir padėti ateities Lietuvą kursiantiems žmonėms ne svarstant, kokias studijas baigdami jie geriausiai patenkintų dabartinius (!) rinkos poreikius, bet kokius gebėjimus jie gauna ištiso ugdymo proceso metu – nuo pat darželio ar paruošiamosios klasės.
Siekiant šio tikslo, miestuose mokyklos turėtų išnaudoti savo stipriąsias puses ir siūlyti išskirtines išsilavinimo prieigas. Tokių mokyklų Lietuvoje jau turime – nieko nestebina mokyklos, kurios koncentruojasi ties humanitarika, menais ar tiksliaisiais mokslais. Bet tai nėra švietimo sistemos triumfas – didžiausiuose miestuose ir periferinėse mokyklose, kurios, dėka istorijos ir personalo, gali sau tai leisti, reikia dar platesnio mokyklų spektro.
Periferijos mokyklos turėtų siekti pasiūlyti mokiniams ne vien anglų, vokiečių ir rusų kalbas. Didesnis antrosios užsienio kalbos variantų kiekis galėtų paskatinti platesnio visuomenės akiračio kūrimą, pradedant verslo potencialu iki šiol menkiau užkariautose rinkose (prancūzų, italų, ispanų, Šiaurės šalių, lenkų kalbos).
Ne mažiau sveikintinos ir reikalingos būtų pora naujų klasikinių gimnazijų, kuriose būtų mokoma klasikinių (senovės graikų ir lotynų) kalbų, giliau supažindinama su Antikos ir Viduramžių kultūra ir istorija. Iš pažiūros, daugeliui tai skamba bereikalingai ir nepritaikomai nūdien, bet klasikinių kultūrų išmanymas atveria naujas nišas, studijuojant humanitarinius mokslus, bei treniruoja smegenis ne prasčiau nei matematika. Vienoje tokių mokyklų būtų galima turėti ir privalomas logikos pamokas, kurios dar tvirčiau paruoštų universiteto suolui.
Logiką taip pat puikiai ugdo ir programavimas. Gaila, bet šiuo metu standartinėje mokyklos programoje randame tik rezervuotą ir atgyvenusį programavimo mokymą. Manau, kad situaciją pakeis pigių (vos kelias dešimtis eurų kainuojančių) mikro-kompiuterių skyrimas mokiniams. Kompiuterinių technologijų amžiuje mokėti susikalbėti su kompiuteriu paties jo kalbomis yra itin paklausus gebėjimas.
Grįžtant prie politinių aktualijų, šiandienių skandalų fone kai kam kvestionuotinomis tampa katalikiškos gimnazijos su savo vertybiniu paketu, bet tai būtų tikra nedemokratiškumo apraiška. Katalikiškos gimnazijos būtinos tol, kol Lietuvoje yra nemažas kiekis katalikybę išpažįstančių tėvų. Bet tokio tipo gimnazijos privalo išlaikyti aiškų kontaktą su Bažnyčios atstovaujamomis vertybėmis. Esant poreikiui, panašaus tipo mokyklos galėtų būti palaikomos ir kitoms socialinėms grupėms.
Galų gale, Kaune jau ilgokai, nepaisant keleto pavadinimo keitimų, gyvuoja Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus, kurio bendri steigėjai yra Vidaus Reikalų Ministerija ir Kauno miesto savivaldybė. Šiame licėjuje veikia 5-12 klasės, kuriose mokosi fizinio pasirengimo testą praėję moksleiviai. Baigę šią ugdymo įstaigą, jie ne tik būna gavę standartinį viduriniojo ugdymo paketą, bet ir sustiprinto krūvio fizinį pasirengimą, papildomas karybos bei teisės žinias – pastarosioms skiriamos atskiros pamokos. Stengsiuosi, kad šis mokyklos modelis būtų apsvarstytas ir sostinėje.
Reziumuodamas, noriu pažymėti, kad Lietuvoje mokyklos turi stengtis atrasti savo tapatybę ir per tai tolti nuo pilko monolitiškų mokyklų su identiškomis ugdymo programomis vaizdo. Bet dėl to nereikia ir pamesti galvos – saikas yra itin svarbus, ugdant pamaištauti prieš persūdymus mėgstantį jaunimą. Sėkmingoje mokyklinėje sistemoje rasime daug ko ir nors niekada iki galo nežinosime, kas išties bus naudinga po kelių dešimtmečių, turime siekti tapti įvairiapusiškų ir plataus akiračio žmonių visuomene. Tam tikrai nereikia vadovautis Palmiros horoskopais.