Ir ne tik už laisvę, bet ir už savo orumą, nes siūlomais alkoholio ribojimais valdžia aiškiai sako, kad visas mūsų jaunimas, visi kas turi pinigų nuvažiuoti į festivalį ar nusipirkti taurę vyno kavinėje - yra alkoholikai.
Todėl tie, kurie įsižeidė, kuriuos papiktino iš aukšto į juos žiūrinčios valdančiųjų akys ir smerkimas išėjo kultūringai pasakyti, kad jie ne ligoniai, ne alkoholikai ir gydyti reikia ne juos. "Vynas:13 procentų alkoholio, 87 procentai - kultūros", skelbiama viename iš aukštai virš minios plevėsuojančių plakatų. Būtent. Tiesiai į dešimtuką. Juk į kavinę atėjusio žmogaus tikslas nėra prisigerti ir pusgirčiam voliotis ant žemės. Toks žmogus dirba, moka mokesčius, yra atsakingas pilietis. Jam vyno taurė - kultūros dalykas, prie kurios jis ir elgiasi KULTŪRINGAI.
Tikrieji alkoholikai į kavines, terasas, M. Mikutavičiaus, Jazzu ar kitų atlikėjų koncertus neina, alkoholio ten neperka. Jų portretas yra visai kitoks. Jie gyvena iš pašalpų, dažniausiai regionuose, perka pigiausią ir stipriausią alkoholį, reklamos jų neveikia, skonis jiems nerūpi, mėgautis vienu bokalu jie nemoka ir mokėti 4 eurus už taurę jie nenori.
Tačiau ponams, kurie susėdę savo patogiose ir brangiose kėdutėse, atrodo visai kitaip. Į regionų pusę net nežiūrima, nes svarbiausia išblaivinti negeriančius. Taip, teisingai - šiuo metu valdžia bando blaivinti tuos, kurie yra šviesaus ir aiškaus proto, turi darbą, pajamas, kuria ateities planus, bando įgyti išsilavinimą ir retkarčiais atsipalaiduoja.
Bet atsipalaiduoti negalima, nes taurė vyno, anot mūsų parlamentarų, didžiausias alkoholizmas. Tad nusprendė uždrausti, apriboti ir atimti. Baisu pagalvoti, kas bus toliau. Šiandien jie nusprendė uždrausti lauko terasoje su taure vyno pasidžiaugti saule, gal jau rytoj nuspręs, kokius saldainius turime valgyti, kokių daržovių turime atsisakyti ir kokius batus turime avėti?
Tačiau, jei nors vienas iš tų parlamentarų bent kartą būtų nuvažiavęs ten, kur egzistuoja tikroji problema, gal šiandien kalbėtų visai kitaip. Mūsų valstybėje egzistuoja alkoholizmas, tačiau jis veši ten, kur nė vienas ponas su savo prabangiu kostiumu ir lakuotais batais žengti nenori. Regionai turi tikrai didelių problemų ir būtent čia reikia kreipti visas jėgas kovai su šia yda. Jeigu gerbiamieji valdžios atstovai kalbėtųsi su merais, su tais, kurie arčiausiai problemų, žinotų, kaip atrodo tikrasis alkoholikas ir kokios pagalbos, kokių įstatymų ir kokių priemonių kovai su šia liga reikia.
Tad nulipkite nuo savo brangaus sosto ir tiesiog važiuokite apsidairyti. Gal festivalyje ir rasite vieną kitą nuo taurelės įraudusį žmogų, tačiau prie kaimo parduotuvės ar kieme ant žolynėlio pamatysite tikrąjį alkoholiko portretą. Pamatysite tą, kuriam reikia JŪSŲ pagalbos, kuriam jau neberūpi gyvenimas, kuriam nesvarbūs nei vaikai, nei šeima, kuriam nerūpi kam kliuvo jo apgirtusio smūgis, ant kieno kūno paliko mėlynę, nes jam terūpi viena - niekada neišsiblaivyti. Būtent tokiam žmogui reikia padėti, o ne piktinti festivalyje pasilinksminti norinčio jaunimo.
O dabar, atrodo, kad valdantieji tenori užsidėti sau pliusiuką. Esą "žiūrėkit žmonės, dirbam, stengiamės, blaivinam tautą". Bet gal pirmiausia reikėtų išsiblaivyti jiems patiems, nes per užsiblaususias akis jau nebesupranta, kad vietoje bilieto į koncertą, alkoholikas verčiau įsigys dešimt plastikinių pigaus vyno butelių.
Pasisakau prieš alkoholizmą ir už protingus ir pamatuotus sprendimus. Darbo partijos LR Seimo nariai šiuo klausimu taip pat turi labai aiškią ir tvirtą nuostatą, kad ne tokiomis priemonėmis su šia liga reikia kovoti.