Viena iš tokių vadinčiau „Pirmiau skųsti, vėliau aiškintis“. Galbūt kiek sutirštinta, tačiau iš esmės tokį algoritmą siūlo Projektą užregistravę Seimo nariai. Projektas esminės kritikos sulaukė įvairiais aspektais, bet ši nuostata yra ne tik nelogiška savaime, bet priimta atvertų naują tarpusavio santykių aiškinimosi ir visuomenės sugyvenimo modelį. Tiksliau, naują tiems, kurie pamiršo sovietmetį.
Projektas numato, kad bet kas, – privatus ar juridinis asmuo, įskaitant nevyriausybines organizacijas ir žiniasklaidą – žinantis apie GALIMĄ vaiko teisių pažeidimą, tačiau neinformuojantis apie tai vaiko teisių apsaugos tarnybos ir/ar policijos, bus suprantamas kaip bendrininkas. O bendrininkavimas Lietuvoje – nusikaltimas.
Įstatymų leidyboje velnias slypi detalėse. Šį kartą reikšminga detalė – žodis „galimą“, taigi, galbūt, įvykusį, o gal ir ne, vaiko teisių pažeidimą. Tokia formuluotė visiems sukurtų prievolę pranešti apie kiekvieną gandą, susijusį su galimu vaiko teisių pažeidimu. Supraskite teisingai: kalbama ne apie smurtą, apie kurį ir dabar privaloma informuoti, bet ir apie GALIMĄ tokių teisių, kaip išreikšti nuomonę, naudotis viešąja informacija, dalyvauti renginiuose ir t. t. (vaiko teisių spektras – platus) pažeidimą.
Kitaip sakant, jeigu viena kaimynė išgirs gandą, kad kita kaimynė tikrina savo pradinukų vaikų susirašinėjimą, nors jie turi teisę į susirašinėjimo slaptumą, arba patiekia jiems pietums žuvį, nors vaikai išreiškė nuomonę, kad jos valgyti nenori, ji turėtų pareigą informuoti apie tai atsakingas institucijas. Ir visai nesvarbu, kad jos išgirsta istorija gali būti gandas – skundžiama šeima sulauks tarnybų dėmesio ir iš to kylančių pasekmių. Iš šios hipotetinės situacijos turėtų būti akivaizdu, prie kokių absurdų gali nuvesti skundai apie GALIMĄ pažeidimą. Ypač, jei į kaimynų ginčus įsivels nevyriausybinių organizacijų aktyvistai ir tūkstančiai Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų.
Gandų galią patirti galime jau dabar. Nuo tada, kai viešumoje pasirodė informacija apie Projektą, tarnybas ir politikus vis dažniau pasiekia informacija apie nepagrįstus anoniminius skundus, kuriuos tarnybos ir/ar policija privalo tikrinti. O įstatymas dar net nepriimtas, todėl neabejotina, kad jį priėmus tokį, koks užregistruotas, nepagrįstų anoniminių skundų tik daugės.
Tam, kad išvengtume nepagrįstų skundų, reikia atsisakyti juos skatinančios kategorijos „galimas pažeidimas“ ir įpareigoti žmones pranešti apie pažeidimus, kuriuos jie žino vykstančius. Juk taip yra su visais kitais nusikaltimais: pranešame ne tada, kai „atrodo“, bet kai manome, kad žinome ir galime tai pagrįsti. Net ir šio Projekto autoriai siūlo pareigą informuoti apie žinomą smurtą, o ne galimą smurtą, tačiau kažkodėl teisių pažeidimui tokio reikalavimo nenumato.
Lygiai nepagrįsta yra ir nuostatos dalis, kad, nepranešę apie galimą pažeidimą, asmenys automatiškai taptų bendrininkais. Bendrininkavimas – Baudžiamajame kodekse (BK) apibrėžta sąvoka, ir visi įstatymai turėtų būti nuoseklūs. Ką apie Projekto nuostatą, paverčiančią visus gandų nenešiotojus bendrininkais, sako teisininkai?
Seimo Teisės departamentas siūlo įpareigoti pranešti apie manomai žinomą smurtą ar teisių pažeidimą, o ne jų galimybę, nes kitaip „teisinei sistemai gresia paskęsti dirbtiniuose skunduose“. Taip pat departamentas teigia, kad automatinis pavertimas bendrininkais galimai prieštarautų Konstitucijai, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas ir nepripažįstamas teismo. Departamento ir Lietuvos teisės instituto išaiškinimu, tokia nuostata neatitinka ir BK, kur nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras, tarpusavyje susitarusių, asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą. Juk nepranešdamas tarnyboms apie gandą, tu ne tyčia susitari nuslėpti nusikaltimą, bet tiesiog nežinai, ar jis vyksta. Nuostatos nesuderinamumą su BK akcentuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Jau kurį laiką Lietuvoje galima pastebėti sugrįžtant sovietinio skundimo laikus. Iš pradžių kitaminčių skundimas išpopuliarėjo viešojoje erdvėje, tapo žinomų žmonių laisvalaikio įpročiu. Tačiau visai kas kita yra bandymas skundimą, kaip pareigą, perkelti į įstatymus. Visame pasaulyje žmonės yra skatinami pranešti apie pamatytus nusikaltimus ar kitokią neteisybę. Tačiau esama akivaizdaus skirtumo tarp skatinimo ir prievolės.
Prievolė pranešti apie privačius dalykus, dažniausiai vykstančius šeimos namuose, yra absurdiška. Istoriškai ji kartoja nacių ir sovietų praktikas, kai kaimynas skundė kaimyną dėl to, kas lankosi jo bute. Logiškai, ji įpareigoja pranešti apie tai, kuo negali būti tikras, negali matyti (per sienas nematai), greičiausiai tik kažką girdėjai ir interpretuoji. Bet kuris atsakingas pilietis supranta savo pareigas, bet kartu supranta ir atsakomybę būti tikras dėl to, apie ką praneša. Klaidinantis pranešimas kažkam gali kainuoti ne tik ramybę, bet įvelti į teismus, sugriauti šeimą ir reputaciją, kurios po to, galiausiai apsigynus teismuose, susigrąžinti nebebus įmanoma. Todėl pranešti reikia apie tai, kuo esi tikras.
Tuo tarpu jeigu valstybė neokomjaunuolišku principu sukurtų pareigą skųsti ir paskelbtų esant bendrininku kiekvieną, kuris nepaskundė, nesunku suprasti, kad netrukus kiekvienas bus priverstas rinktis: skųsti, kai „kažką girdėjai“, „kažkas minėjo“ ir panašiais atvejais, ir būti ramiam dėl savo saugumo, ar tokiais abejotinais atvejais tylėti ir rizikuoti tapti bendrininku. Tokia prievolė primena sovietmetį – nuo 1990 metų Lietuvoje tokios antidemokratinės praktikos nebuvo.
Visuomenė turėtų nuspręsti, ar gandų, o ne pagrįstų pranešimų perdavimas tarnyboms, iš tikrųjų yra geriausias kelias. Būtent jį pasirinktume, jeigu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą paverstume piliečių automatiško baudimo pagal Baudžiamąjį kodeksą už tai, kad jie atsisako skleisti gandus, įstatymu. Taptume unikalia valstybe civilizuotame pasaulyje, kuri, gal ir neblogų ketinimų vedina, nueitų antidemokratiniu keliu.