Rusijoje šie kariai iki šiol tebelaikomi išdavikais. Jie vadinami prieš savo tautiečius kovojusiais Hitlerio pakalikais, budeliais, sąžinę praradusiais niekšais. Bet ar iš tiesų generolo Andrejaus Vlasovo vadovaujamai Rusijos išvadavimo armijai – ROA – tinka šie epitetai? Apie tai savo knygoje rašo J. Hoffmannas.
Kaip žinia, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo nacistų ir sovietų karas. Per pirmuosius mėnesius Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų, keli milijonai karių pasidavė į nelaisvę, o SSRS atsidūrė ant bedugnės krašto. Tūkstančiai Sovietų Sąjungos gyventojų stojo į vokiečių formuojamą pagalbinę policiją, atsirado Vermachto pusėje kovoję kazokai, kiti, daugiausia iš sovietų belaisvių suformuoti, „ginkluotų kolaborantų“ daliniai.
Raudonosios armijos generolas leitenantas A. Vlasovas laikytas vienu iš sumaniausių sovietų generolų. Jis pasižymėjo ginant Maskvą, pelnė daugybę apdovanojimų bei asmeninį Stalino pasitikėjimą. Tačiau 1942 m. birželį patekęs į nelaisvę A. Vlasovas suprato, kad didžiausia grėsmė Rusijai yra ne vokiečiai, o kruvinas bolševikų režimas su tironu Stalinu priešakyje. Vokiečiams pasiūlius Vlasovas ėmėsi vadovauti Rusijos išvadavimo armijai, kurios pagrindinis tikslas – nuversti bolševikų režimą.
Priešingai paplitusiai nuomonei, ROA nebuvo nei „išdavikų“, nei „fašistuojančio elemento“ irštva. Daugelis jos karių nukentėjo nuo komunistų vykdomos politikos, jautėsi palikti likimo valiai mūšio lauke, be to, vos patekę į vokiečių nelaisvę, Stalino įsakymu buvo paskelbti tėvynės išdavikais.
Ne vienas prieš karą prarado artimuosius, ne vienam į nugarą šaudė politiniai komisarai. „Sunaikinti bolševikus, o paskui iš Rusijos išvaryti vokiečius“ – tokią svajonę slapčia puoselėjo didžioji dauguma ROA karininkų.
Deja, dėl užsitęsusių organizacinių klausimų bei įvairiausių tiekimo trukdžių į mūšius prieš sovietų pajėgas ROA stojo tik 1945 m. vasarį, pačioje karo pabaigoje. Kautynių prie Oderio metu Rusijos išvadavimo armija kovėsi taip atkakliai, kad susilaukė daug vokiečių vadovybės pagyrų.
Tačiau karo baigtis jau buvo visiškai aiški. Iš rytų puolė nesuskaičiuojamos sovietų divizijos, iš vakarų artėjo britai ir amerikiečiai. ROA troško kautis prieš sovietus, tačiau nenorėjo kelti ginklų prieš Vakarų sąjungininkus. Vlasovas ir jo bendražygiai vylėsi, kad vakariečiai į juos žvelgs ne kaip į Hitlerio bendrininkus, bet kaip į tikruosius Rusijos patriotus, būsimos demokratinės valstybės ramstį.
1945 m. gegužės pradžioje 1-oji ROA divizija ryžtasi karštligiškam žingsniui. Kartu su čekų patriotais jie išvaro vokiečius iš Prahos dar prieš pasirodant Raudonosios armijos daliniams. Dešimtys tūkstančių čekų sveikino ROA karius gatvėse, siuntė jiems šilčiausius sveikinimus, tačiau artėjantis geležinis sovietų kumštis privertė ROA palikti miestą. Į Prahą įsiveržę raudonarmiečiai bei vietos komunistai žvėriškai susidorojo su visais nespėjusiais laiku pasitraukti vlasovininkais.
Prasidėjo Rusijos išvadavimo armijos klajonės po sugriautos Vokietijos miestus siekiant išvengti susidūrimo su sovietais ir pasiduoti Vakarų sąjungininkams. Tačiau daugelį pasidavusiųjų vakariečiai iškart perdavė rusams, kur jų laukė neišvengiama mirtis arba ilgi įkalinimo metai. Tokios pat lemties neišvengė ir ROA vadovybė. 1946 m. birželio pabaigoje Maskvoje įvyko uždaras generolo A. Vlasovo ir artimiausių jo bendražygių teismas. Visi jie buvo nuteisti ir pakarti.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija ir jos sąjungininkai užpuolė Sovietų Sąjungą, ji atsidūrė itin sunkioje padėtyje ne tik karine, bet ir politine prasme, nes staiga atsiskleidė visi lig tol egzistavę, tačiau stropiai dangstyti vidiniai sovietų valstybės prieštaravimai. Žinoma, negailestingos kontrolės ir žiauraus teroro sąlygomis šie prieštaravimai negalėjo reikštis atvira opozicijos forma. Tačiau ten, kur nesiekė NKVD ranka, visur iškart ryškėjo, kokie netvirti sovietinės valdžios ideologijos pamatai.
Sovietinių žmonių elgesys rodė, kad entuziastingai šlovinti pagrindiniai bolševikinės doktrinos principai – neišardoma sovietinės visuomenės vienybė, nepajudinama ištikimybė komunistų partijai ir pasiaukojamas „sovietinis patriotizmas“ – neišlaikė net pirmojo išbandymo. Mat, artėjant priešui, gyventojai kiek tik galėdami priešinosi partinių ir sovietinių organų įsakymams evakuotis ir naikinti savo namus, be to, didelė dalis gyventojų svetimšalių kariuomenę sutiko palankiai arba – o tai taip pat prieštaravo skelbiamai dogmai – bent su atsargiu smalsumu ir nerodė jokios neapykantos priešui.
Sovietų pusės trūkumus dar labiau paryškina neadekvatus Raudonosios armijos kareivių elgesys. Jiems nuo seno buvo kalama į galvą, kad mūšyje jie teturi vieną pasirinkimą – laimėti mūšį arba mirti. Kitos išeities nebuvo, mat Raudonojoje armijoje – kaip nė jokiose kitose ginkluotosiose pajėgose – į nelaisvę pasidavęs kareivis paprasčiausiai buvo laikomas dezertyru bei tėvynės išdaviku ir už tai jo laukė griežčiausios bausmės. Tačiau, nepaisant stropaus politinio auklėjimo ir visų gresiančių bausmių, iki 1941 m. pabaigos į vokiečių nelaisvę pasidavė ne mažiau kaip 3,8 milijono raudonarmiečių, o iš viso per karą – apie 5,24 milijono sovietinių kareivių ir karininkų, politinių darbuotojų bei generolų. Taigi, gyventojai, pasitikę užpuolikus atvirai ir draugiškai, be priešiškumo ir neapykantos, taip pat ir milijonai raudonarmiečių, nutarusių geriau pasiduoti nelaisvėn, nei kautis iki paskutinio kraujo lašo ir mirti „už partiją, už vyriausybę, už tarybinę Tėvynę, už draugą Staliną“ – tai beveik neišsenkantys žmogiškieji resursai, kuriuos būtų buvę galima sėkmingai panaudoti kariaujant politinį karą prieš sovietinį režimą.
Galima tik fantazuoti ir bandyti įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei Hitleris iš tikro būtų kariavęs taip, kaip skelbė hitlerinė propaganda – tikrą išlaisvinamąjį, o ne kolonijinį, grobikišką, eksploatacinį karą. Baronas Kaulbars – rusų emigrantas, admirolo V. F. Kanario patikėtinis, dirbęs Vokietijos armijos žvalgybai patarėju Rusijos klausimais, 1944 m. liepos 20 d. sąmokslo dalyvis, buvo tik vienas iš tų, kurie, remdamiesi savo žiniomis ir patirtimi, tikėjo, kad sovietų valdžios pamatai neabejotinai būtų susvyravę, jei tik būtų pavykę „sukurti Rusų tautinę vyriausybę“. (...)
Jei politinės sąlygos būtų buvusios kitokios ir jei vokiečiai būtų geriau supratę A. Vlasovo tikslus, ROA vien savo atsiradimu per propagandą be jokios kovos būtų iš pagrindų sudrebinusi visą sudėtingą sovietinio valstybinio aparato sistemą. Kaip 1944 m. tardomas teigė baronas Kaulbars, „aprengus rusiškomis uniformomis į savanorišką Rusijos nacionalinę armiją kovai su bolševizmu“ buvo galima paimti „80 procentų“ sovietinių karo belaisvių. Ir taip teigė ne jis vienas. „Buvo laikas, – rašė, pavyzdžiui, J. Ternovskis ir T. Bezdetnyj, – kai pačioje karo pradžioje beveik visi karo belaisviai buvo pasirengę kovoti su bolševikais net ir vokiečių armijos gretose“. Generolas A. Vlasovas ir artimiausi jo bendraminčiai, gerai informuoti apie padėtį Sovietų Sąjungoje, net 1943-iaisiais buvo įsitikinę, kad ir tada dar buvo įmanoma sužlugdyti Stalino režimą, jei tik vokiečiai radikaliai būtų pakeitę Rytų politikos kursą. Taip ar ne, bet tikrai žinoma, kad Stalinas nieko taip nebijojo, kaip to, kad vokiečių pusėje nebūtų sudaryta alternatyvi Rusijos vyriausybė. O kai vokiečiai neištiesė rankos rusų liaudžiai ir tuomet, kai jie keletą kartų tyčia įžeidė rusų tautinę garbę, Stalinas pamatė, kad kovodamas su jo viešpatavimui iškilusia išorine grėsme jis gali pats pasinaudoti tautine idėja. (...)
Tiesa, grobikiški Hitlerio planai trukdė mobilizuoti antisovietinių jėgų potencialą, tačiau tai nereiškė, kad tas potencialas liko visai neišnaudotas. Juk rusų pasipriešinimo judėjimas, nukreiptas prieš Staliną, Vokietijos Vermachte turėjo įtakingų šalininkų bei rėmėjų, ir būtent čia, kad ir nepalankiomis sąlygomis, Hitlerio valdomoje Vokietijoje jis ėmė lėtai, bet užtikrintai skintis sau kelią.
Gaivališką šio reiškinio jėgą rodo ir tai, kad, nepaisant didžiausio pasipriešinimo, jis sugebėjo tapti „trečiaja jėga“ tarp Hitlerio ir Stalino, o patyręs sunkių smūgių generolo A. Vlasovo vadovaujamame Išvadavimo judėjime pagaliau įgavo akivaizdžią organizuotą formą. Kai vokiečiai sutrukdė rusų tautinės vyriausybės kūrimuisi, nebeliko pagrindo formuoti rusų nacionalinės armijos, tad tiems piliečiams, kurie norėjo kovoti prieš sovietinį režimą, beliko vienas kelias – stoti į Vokietijos armijos sukurtus ir vadovaujamus vadinamuosius kraštiečių junginius arba tapti „padėjėjais savanoriais“ Vokietijos armijos daliniuose. Iš pradžių pirmenybė čia buvo teikiama tik tautinių mažumų atstovams bei kazokams, o vėliau, kai nuostatos šiek tiek suminkštėjo, šia galimybe galėjo naudotis ir ukrainiečiai, baltarusiai bei rusai. Iš anksto paminėsime tik tai, kad vokiečių Vermachto sudėtyje savanorių gretas 1943 m. gegužės 5 d. sudarė 90 rusiškų batalionų, 140 kuopos dydžio dalinių, 90 Rytų legionų lauko batalionų ir nesuskaičiuojama daugybė mažesnių darinių, tad Vokietijos kariniuose daliniuose tarnavo 400 000 (galbūt net 600 000) savanorių kovotojų. Be to, Vokietijos armijoje buvo ir didesnių junginių (Pirmoji kazokų divizija, keletas atskirų kazokų pulkų, Kalmukų kavalerijos korpusas) ir, žinoma, pradėjusios formuotis ir neretai net rusų uniforma aprengtos ir pačių rusų vadovaujamos tautinės rusų ginkluotosios pajėgos (RNNA ir RONA, brigada „Družina“, 102-asis Dono kazokų pulkas, Rytų atsargos pulkas „Centras“), apie kuriuos bus kalbama vėliau.
Panašu, kad tam tikra prasme įvykiai klostėsi dėsningai ir krypo į tai, ko visai nenorėjo ir kam visomis priemonėmis priešinosi Hitleris, t. y. tam, kad susikurtų rusų vyriausybė (ar rusų politinis centras) ir būtų suformuota jam pavaldi rusų armija. Nuo 1942 m. rugsėjo tai keletą kartų pabrėžė ir generolas A. Vlasovas: ir viešai pasisakydamas Vokietijos pusėje, ir 1943 m. sausį kviesdamas į tariamai jo vadovaujamą Rusų komitetą Smolenske, ir gerai žinomoje 1943 m. balandį paskelbtoje Pirmosios antibolševikinės buvusių Raudonosios armijos kareivių ir karininkų konferencijos rezoliucijoje, ir – ne mažiau svarbu – nuolat oficialiai vartodamas terminą „Rusijos išvadavimo armija“ (ROA), taip vadindamas visus rusų tautybės karius, bet kokia organizuota forma kariaujančius Vokietijos pusėje, ir skirdamas juos nuo tų, kurie tarnavo tautinių mažumų legionuose. Iš išorės ne iš karto buvo matyti, kad pamažu formuojantis rusų politiniam centrui ir rusų armijai, Hitleris pajuto pavojų, tad dar 1943 m. pavasarį bandė užkirsti tam kelią. Generolas A. Vlasovas, atvirai pasisakęs vokiečių armijos karo veiksmų zonoje rytuose, vėl neteko politinės įtakos, o sąvokos „Rusų komitetas“ bei „Rusijos išvadavimo armija“ vėl liko tuščiomis frazėmis, net rusų dalinių dydis Rytuose, Hitlerio nurodymu, buvo ribojamas iki neišvengiamai reikalingo dydžio, jokiais būdais neleidžiant jų didinti. Blogiausio pavyko išvengti tik todėl, kad A. Vlasovas turėjo šalininkų centrinėse Vyriausiosios sausumos kariuomenės vadovybės tarnybose (Rytų tarptautinių armijų skyriuje, Organizaciniame skyriuje, Generolo kvartirmeisterio bei Rytų armijų generolo komandoje) ir Vyriausiosios Vermachto vadovybės tarnybose (karinės propagandos skyriuje, žvalgybos bei kontržvalgybos skyriuose). (...)
Tarp vokiečių tarnybų štabo ir rusų apmokymo vadovybės susiklostė tokie santykiai, kurie net kritiškai nusiteikusių rusų požiūriu atitiko garnizono viršininko ir jame įkurdinto dalinio vado santykius, t. y. rėmėsi interesų atskyrimo principu. Tokią palankią įvykių eigą pirmiausia galima paaiškinti tuo, kad generolą A. Vlasovą ir vokiečių vadą kapitoną V. Štrik-Štrikfeldą siejo draugiškas asmeninis ryšys, o jo štabo karininkai – pavaduotojas rotmistras baronas E. fon Delingshauzenas (E. von Dellingshausen), apmokymų vadas vyresnysis leitenantas baronas G. fon de Ropas (G. von de Ropp), kontržvalgybos karininkas baronas H. fon Kleistas (H. von Kleist) ir kiti – buvo tvirti vokiečių ir rusų bendradarbiavimo šalininkai ir supratingai rėmė Rusijos išvadavimo judėjimą. Kad jų bendradarbiavimo formą galima laikyti bent jau patenkinama, buvo galima akivaizdžiai įsitikinti tada, kai 1943 m. pabaigoje šioje karinėje stovykloje greta vokiečių Reicho karo vėliavos iškilo ir rusų karo vėliava su mėlynu šv. Andriejaus kryžiumi baltame fone.
Iš karo meto etatų sąrašo matyti, kad šiame centre net 21 rūšies vokiečių „aukštos kvalifikacijos“ karininkų etatinės pareigybės teko ne mažiau kaip aštuoniems rusų generolams, 60-čiai štabo karininkų ir keletui šimtų jaunesniųjų karininkų. Iki 1944 m. lapkričio mokymų centras, išleidęs 10 laidų, buvo apmokęs apie 4–5 tūkstančius kursantų. Be Dabendorfo skyriaus, ROA propagandistų kursai buvo rengiami dar ir vadinamojoje pafrontės zonoje. Jiems vadovavo armijų grupės Nord štabo propagandistas, „vyresnysis rusų karininkas“, generolo A. Vlasovo įgaliotinis Baltijos valstybėse ir ROA itin svarbioje Pskovo srityje, pulkininkas V. Pozdniakovas bei jo pavaduotojas kapitonas M. Zalevskis. O 1944 m. pradžioje propagandos skyrius Ostland surengė kursus Rygoje.
Kalbant apie Dabendorfo kursus, reikia pasakyti, kad čia klausytojų daugumą sudarė buvę Raudonosios armijos karininkai, jau tarnaujantys vokiečių vadovaujamuose Rytų daliniuose, arba į Dabendorfą savanoriškai pasiprašę karo belaisvių stovyklų kaliniai, tačiau pastaruoju atveju prieš tai jiems reikėdavo praeiti parengiamąjį kursą Liukenvaldėje įrengtoje nuolatinėje stovykloje Nr. 3а, kur pulkininkas V. Pozdniakovas (o vėliau ir papulkininkis A. Vlasovas) patikrindavo jų tinkamumą. Visi kursantai buvo oficialiai paleisti iš nelaisvės. Aprengti pilkomis uniformomis su antpečiais, panašiais į tuos, kurie buvo nešiojami rusų armijoje iki revoliucijos, papuošti baltų, mėlynų ir raudonų juostų tautine rusų kokarda ir ROA emblema ant kairiosios rankovės, dabar jie turėjo reguliariosios Rusijos išvadavimo armijos kareivių statusą. Vadovauti kursams A. Vlasovas iš pradžių paskyrė generolą majorą I. Blagoveščenskį, pagyvenusį buvusį sovietų kranto gynybos brigados vadą, o nuo 1943 m. liepos – generolą majorą F. Truchiną, buvusį Raudonosios armijos Šiaurės Vakarų fronto ypatingosios Pabaltijo karinės apygardos operatyvinio skyriaus štabo viršininką, puikų vadovą, kuris formuojamos ROA kariams turėjo ypatingos įtakos. Kai 1944 m. lapkričio mėnesį F. Truchinas buvo paskirtas Rusijos tautų išvadavimo komiteto ginkluotųjų pajėgų (ROA) štabo viršininku, Dabendorfo kursams, tuomet jau šiek tiek praradusiems savo reikšmę, vadovauti ėmėsi papulkininkis G. Pšeničnyj. (...)
Teoriškai vokiečiai kontroliavo mokymo programas, tačiau praktiškai iš trijų didelių mokymo temų, kurias sudarė: a) Vokietija, b) Rusija ir bolševizmas, c) Rusijos išvadavimo judėjimas, tik pirmajai buvo daroma šiokia tokia įtaka. Tiesa, ir patys rusai pripažino, kad mokymo programoje būtinas įvadas į Vokietijos istoriją ir politiką, nes vienintelis Reichas aktyviai kovojo prieš bolševizmą ir tik šioje šalyje buvo suteikta galimybė kurtis politiniam bei kariniam Rusijos išvadavimo judėjimui. Vis dėlto programoje Vokietijos temoms teko šalutinis vaidmuo, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Rusijos klausimams. Visą mokymo medžiagą parengė Dabendorfo mokyklos personalas, ją sankcionavo komisija, sudaryta iš Rusijos išvadavimo judėjimo vadovų. Į mokymo programą buvo įtrauktos tokios temos kaip Rusų tautos istorija, Rusijos valstybingumo raida, Ideologinė priespauda Sovietų Sąjungoje, Agrarinė sovietinės valdžios politika, Darbininkų klausimas ir Stachanovo judėjimas, Sovietinė inteligentija ir kultūra, Šeimos, jaunimo, auklėjimo ir švietimo klausimai Sovietų Sąjungoje, Sovietų valdžios kova su liaudimi, Ekonominė sovietų valdžios politika, SSRS vidaus politika, Istoriniai bei dabartiniai vokiečių ir rusų santykiai.
Svarbiausia, trečioji, mokymų dalis buvo skirta Rusijos išvadavimo judėjimo idėjoms, kurios buvo pagrįstos 13 punktų iš 1943 m. paskelbto Smolensko pareiškimo. Kai kurios temos, išsamiai išnagrinėtos paskaitų, pratybų ar pranešimų forma, kursų dalyviams buvo išspausdintos ir sudėtos į Propagandisto bibliotekos seriją, kurią išleido ROA propagandistų kursų leidykla. Rengiant kvalifikuotus Rusijos išvadavimo judėjimo idėjų propagandistus, galėsiančius dirbti Savanorių daliniuose ir karo belaisvių stovyklose, kartu buvo rūpinamasi naujo karininkų korpuso formavimu. Dar generolas majoras I. Blagoveščenskis buvo įsakęs parengti karinį ROA statutą. O kai mokymams ėmė vadovauti generolas majoras F. Truchinas, propagandistų kursai įgavo griežtą karinį pobūdį. Nustatyti kariniam laipsniui buvo sudaryta ypatinga kvalifikacinė komisija, sukurti skatinimo nuostatai. Kursų klausytojai turėjo laikytis griežtos tvarkos, buvo atnaujinamos jų karinės žinios, ypač daug dėmesio skiriant rikiuotės įgūdžių lavinimui. Generolas majoras F. Truchinas labai rūpinosi Rusijos karininkų tradicijų atgaivinimu. Jis skaitė paskaitas tokiomis temomis kaip Karininkas – kas tai?, Karininko etika ar Suvorovo palikimas ir pats buvo geriausias karininkui deramo elgesio pavyzdys. Generolai A. Vlasovas, V. Malyškinas ir F. Truchinas iš anksto ėmė rinkti suplanuotai Rusijos išvadavimo armijai tinkamus vadus ir štabo karininkus. Į nelaisvę patekę Raudonosios armijos vadai, karininkai, sutikę tarnauti ROA, buvo suvežti į Dabendorfą ir čia pradėjo ruoštis būsimai užduočiai.
Slaptai pradėtas pasirengimas davė vaisių. Jie išryškėjo tada, kai po 1944 m. rugsėjo 16 d. įvykusio generolo A. Vlasovo susitikimo su SS reichsfiureriu H. Himleriu vokiečių pusė sankcionavo Rusijos išvadavimo judėjimo veiklą ir kai prireikė skubiai organizuoti kaip galima didesnės apimties ROA. Generolas A. Vlasovas ir Rusijos išvadavimo judėjimo vadai iš pradžių, matyt, tikėjosi, kad 1945 m. vasarą savo dispozicijoje turės 10 pėstininkų divizijų, bent vieną tankų pulką, keletą atsarginių brigadų ar pulkų, karininkų mokyklą, keletą pagalbinių dalinių ir atitinkamo dydžio karines oro pajėgas. 1945 m. sausio mėnesį turėjo būti pradėta formuoti Trečioji divizija. ROA vadovybė, suformavusi pirmąsias divizijas, tikrai nemanė, kad dabar visos galimybės jau išsemtos, nes Vermachto žinioje buvo šimtai tūkstančių, o įskaitant ir ne rusų tautybės karius – galbūt net 800 000 kariškai parengtų savanorių, kuriuos A. Vlasovas dar 1944 m. rugsėjo 16 d. kalbėdamasis su H. Himleriu paprašė išskirti ir perduoti jo vadovavimui. (...)
Šiek tiek stebina tai, kad, nepaisant visų sunkumų, Rusijos išvadavimo judėjimo vadai 1945 m. vasarai jau planavo turėti 10 divizijų, juolab kad vos prieš metus – 1943-iaisiais – pats Vlasovas buvo pasisakęs prieš skubotą armijos formavimą, pareikšdamas, kad „sveika yra tik tai, kas vystosi organiškai“. 1943 m. rugpjūčio 16 d. rašydamas neįvardytam stambiam vokiečių pramonininkui laišką, kuris, matyt, vėliau buvo perduotas ir H. Himleriui, jis pabrėžia, kad būtina kruopščiai parengti dvi divizijas, kurios visiškai suformuotos galės būti netikėtai panaudotos mūšyje. „Tik tuo atveju, jei šios dvi bandomosios divizijos pasiteisins, – rašė jis, – bus galima pradėti formuoti kitas divizijas.“
Panašios nuomonės buvo ir H. Himleris, kai 1944 m. rugsėjo 16 d. kalbėdamas su A. Vlasovu sutiko, kad iš pradžių skubiai būtų formuojamos trys pėstininkų divizijos. Per savo atstovą SS oberfiurerį dr. E. Krėgerį (dr. E. Kroger) 1945 m. sausio 8 d. Himleris Vlasovui dar kartą perdavė, kad Rusijos išvadavimo armiją reikia kurti pamažu, „žingsnis po žingsnio“. Jo nuomone, vadovaujamos A. Vlasovo „dvi pirmosios divizijos fronte turi pasirodyti tikrai solidžiai“, ten joms turi būti suteikta galimybė pasirodyti „gerai apgalvotoje akcijoje“ ir tuo būdu itin stipriai paveikti priešininką, visų pirma propagandine prasme. (...)
A. Vlasovo ir jo bendražygių pasitikėjimas kuriant savo ginkluotąsias pajėgas atsispindėjo ir įvairiuose viešuose pareiškimuose. 1944 m. lapkričio 18 d. sakydamas programinę kalbą Berlyne „Europos namuose“ vykusiame mitinge A. Vlasovas teigė, kad yra „visos galimybės per ypač trumpą laiką iš jų (t. y. Rusijos tautų išvadavimo komiteto gynybinių pajėgų) suformuoti puikiausio karinio pasirengimo, aiškios paskirties ir nepalaužiamos kovinės dvasios dalinius“. Ne mažiau optimistiškai pasisakė ir Rusijos tautų išvadavimo komiteto Centrinės propagandos valdybos viršininkas generolas leitenantas Žilenkovas, 1944 m. lapkričio 15 d. kalbėdamas spaudos konferencijoje, surengtoje Vokietijos ir užsienio spaudos atstovams. Generolas majoras F. Truchinas Rusijos tautų išvadavimo komiteto leidinio Volia naroda 1944 m. lapkričio 18 d. numeryje rašė, kad pavyks sukurti tokias gynybines pajėgas, kurios sugebės sudaužyti „karinę bolševizmo mašiną“. „Jau šiandien galima pasakyti, – pažymėjo jis, – kad Raudonajai armijai teks susikauti su jėgomis, kurios nenusileidžia jai nei technikos aprūpinimu, nei kariniu pasirengimu, o moraliniu požiūriu netgi gerokai ją lenkia, nes Išvadavimo judėjimo gynybinių pajėgų kariai ir karininkai į mūšį eina vardan didelės idėjos, vardan savo tautų laimės, jų tikslas – išvaduoti Tėvynę nuo bolševizmo. Jau šiandien galima pranešti, kad Rusijos tautų išvadavimo judėjimo gynybinės pajėgos, vadovaujamos generolo leitenanto A. A. Vlasovo, bus visiškai savarankiškos, jų sudėtyje bus visų tipų kariuomenės dalinių, reikalingų šiuolaikiniame kare ir apginkluotų pagal paskutinį technikos žodį.“ (...)
Ne paskutinėje vietoje čia atsidūrė įsitikinimas, kad net tarp Raudonosios armijos aukščiausio rango vadų esama karininkų, kurie slapta simpatizuoja Rusijos išvadavimo idėjai. Anksčiau, 1941 m. gruodžio mėnesį, apie tai kalbėjo ir į nelaisvę patekęs vyriausiasis 19-osios armijos bei visos prie Viazmos apsuptos karinių dalinių grupuotės vadas generolas leitenantas M. Lukinas. 1943 m. Vlasovas pasisiūlė užmegzti ryšį su bendraminčiais, kurių esama tarp „aukštų Raudonosios armijos
vadų ir sovietinės vyriausybės veikėjų“. Jis ne kartą užsiminė apie slaptos Rusų karininkų sąjungos egzistavimą. „Su daugeliu generolų, užimančių vadovaujamus postus, aš draugavau, – tokius A. Vlasovo žodžius perdavė jo patikėtinis S. Frėlichas (S. Frolich). – Aš gerai žinau, koks jų požiūris į sovietų valdžią. O tie generolai taip pat žino, kad aš tai žinau, todėl mums nereikės vienam prieš kitą ko nors vaidinti.“ Daktaras E. Krėgeris taip pat pasakojo: „Vlasovui ir jo žmonėms buvo aišku, kad ten oras tiesiog virpėjo nuo maištingos nuotaikos [...], gali būti, kad jie žinojo ir kai ką daugiau, tačiau tylėjo.“ Atrodo, kad šiuo požiūriu kai kurių lūkesčių turėta net ir 1944 metais. Manoma, kad A. Vlasovas dėjo nemažai vilčių į jam iš ankstesnės tarnybos gerai pažįstamą Sovietų Sąjungos maršalą K. K. Rokosovskį, kuris tuo metu vadovavo antrajam Baltarusijos frontui.
Įtakingas Rusijos tautų išvadavimo judėjimo komiteto Centrinės propagandos valdybos darbuotojas prisiminė: „Kai aš sėdėjau centriniame Maskvos kalėjime, Rokosovskiui išmušė dantis, manote, kad jis tai užmiršo ir atleido Stalinui?“ Šiaip ar taip, šiame kontekste krinta į akis tai, kad K. K. Rokosovskis savo memuaruose Kario pareiga, skirtingai nei kiti sovietiniai kariuomenės vadai, susilaikė nuo bet kokių žeminančių pastabų apie A. Vlasovą. (...)
Beje, galima būtų ir nesuprasti tokio optimizmo, kokį demonstravo Rusijos išvadavimo judėjimo vadai, jeigu karts nuo karto jam peno nebūtų suteikę tam tikri įvykiai. Pavyzdžiui, 1943 m. paaiškėjo, kad priešininkas kiekvienąkart pastebimai tapdavo nervingesnis, kai su Raudonąja armija susidurdavo rusų daliniai. Tai iliustravo ir 1943 m. vykdyta brigados „Družina“ ataka centriniame Rytų fronto ruože. „Jie pasileido į ataką šaukdami „ura“, – rašoma pranešime, – ir kai tik raudonarmiečiai suprato, kad puola rusai, t. y. vlasovininkai, iškart pasidavė.“ Apie dėmesio vertus įvykius buvo pasakojama ir 15-ojo kazokų kavalerijos korpuso Pirmojoje kazokų divizijoje, kuri nuo 1944 m. kovojo su sovietų daliniais Jugoslavijoje. Kazokų prisiminimuose netilo kalbos apie šešis į vokiečių pusę perskridusius sovietų lėktuvus, kuriems vadovavo vienas majoras. Tariamai supratę, kad apačioje kazokai, jie, prieš tai dar atakavę Tito dalinius, vėliau nusileido Kroatijoje, Belovaro rajone dislokuotos divizijos teritorijoje.
Kalbama, kad iki 1944 m. spalio į kazokų pusę perėjo ne mažiau kaip 803 raudonarmiečiai. Prie savo nuopelnų kazokai priskiria ir 1944 m. gruodžio 25 d. Pitomačoje prie Viroviticos visiškai sunaikintą sovietų 133-iąją gvardijos šaulių diviziją ir atitinkamą perbėgėlių, karo belaisvių bei trofėjų skaičių. Šiaip ar taip, tačiau tikra tai, kad tą dieną, sovietų daliniams persikėlus per Dravą ir bandant atakuoti Pitomačą, Plastūnų brigados penktasis Dono pulkas, vadovaujamas pulkininko I. Kononovo, ir šeštasis Terės pulkas, vadovaujamas papulkininkio Princo Cu Zalmo (Prinz Zu Salm), raudonarmiečių gretose sukėlė tokią „sumaištį“, kad jie „lyg galvas pametę“ leidosi bėgti, o daugybė ginkluotės ir net 5 pabūklai tapo kazokų trofėjumi. Daug vilčių teikė ir kita operacija, kurią 1945 m. vasario 9 d. Oderio fronte vykdė Rusijos išvadavimo armijos smogiamoji grupė, vadovaujama pulkininko I. Sacharovo. Tuomet netikėtai pasirodę A. Vlasovo armijos kariai tarp raudonarmiečių sukėlė – kaip pažymima viename dokumente – „didžiausią sumaištį ir didžiausią nuostabą“. Daugybė sovietinių kareivių iš trijų skirtingų pulkų pateko į nelaisvę arba perbėgo į vlasovininkų pusę. Vėliau apklausiant belaisvius aiškėjo, kad jų galėjo būti dar daugiau, jei raudonarmiečiai, susidūrę su savo tėvynainiais priešo pusėje, nebūtų manę, kad tai vokiečių klasta.
Žinia, šios operacijos dar buvo vykdomos ne visu pajėgumu, pats A. Vlasovas jas pavadino tik „jėgų išbandymu“. Bet argi priešininko reakcija nerodė, kad niekas ne per vėlu ir kad dar niekas neprarasta? Tokie įvykiai visuomet labai stipriai veikė A. Vlasovą ir Rusijos išvadavimo judėjimo vadovus. 1945 m. vasario 27 d. kalbėdamas Karlsbade A. Vlasovas taip įsijautė, kad ėmė tvirtinti: „Mūsų idėjos yra nemirtingos. Tuose fronto ruožuose, kur prieš Raudonąją armiją stoja mūsų daliniai, raudonarmiečiai kareiviai ir karininkai sutinka mūsų kareivius ir karininkus kaip tikrus brolius ir vienijasi su mumis bendrai kovai prieš bolševizmą.“
Tik lieka neaišku, ar taip apibendrintai išreikštos jo viltys tikrai turėjo pagrindo. Tačiau buvo požymių, kad pamažu į Rusijos išvadavimo judėjimo pusę bus galima patraukti bent dalį sovietinių karių, „raudonarmiečių uniformomis apvilktų mūsų brolių“. Generolas majoras F. Truchinas apie tokias viltis pasisakė taip: „Raudonosios armijos kariai ir karininkai, sovietinio užnugario darbininkai, valstiečiai ir inteligentai – visi jie mūsų draugai. Dažnu atveju jau šiandien jie yra mūsų bendraminčiai, o rytoj jie taps mūsų ginklo broliais. Mes drąsiai, negailėdami gyvybės, kovosime su Raudonąja armija tol, kol jos rankose bus bolševikinių tironų ginklas, tačiau matome, kad kiekvienas raudonarmietis ir karininkas rytoj gali tapti mūsų bendražygiu.“
Buvo ir kitų priežasčių, paskatinusių A. Vlasovą ir Rusijos išvadavimo judėjimo vadovus 1944 m. pabaigoje energingai imtis kurti savo ginkluotąsias pajėgas ir, jų žodžiais tariant, tapti „kariniu požiūriu tokiais stipriais, kaip tik įmanoma“. Jiems atrodė, kad Raudonajai armijai judant vis toliau į vakarus vis labiau ryškės vidiniai sovietinės visuomenės prieštaravimai. Galbūt tikėtasi, kad, nepaisant visų kontrolės ir priežiūros priemonių, ir dabar atsitiks taip, kaip po išvaduojamųjų karų atsitiko imperatoriaus Aleksandro I armijoje, kai kilo dekabristų sukilimas?
Išvijus vokiečius ir perėjus Sovietų Sąjungos sieną, sovietinio patriotizmo motyvas turėjo gerokai sumenkti. Juk dabar raudonarmiečiai savo akimis galėjo pamatyti, kaip gyvena žmonės kitose šalyse, ir patys įsitikinti, kaip iš tikrųjų skiriasi jų sąlygos nuo to, ką jiems vaizdavo sovietinė propaganda. Kaip tik tada prieš Raudonosios armijos dalinius turėjo stoti rusų tautinės divizijos, pasiruošusios pasinaudoti visomis įmanomomis propagandinėmis priemonėmis. Buvo suplanuota virš sovietinių dalinių išmėtyti „milijonus“ atsišaukimų su Prahos manifestu. Įvairiais kanalais A. Vlasovas buvo puikiai informuotas apie pasipriešinimo judėjimą, kilusį sovietinės armijos vėl užimtose teritorijose Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir – svarbiausia – Ukrainoje. 1944 m. gruodžio 9 d. jis išsamiai išdėstė savo požiūrį į Ukrainos sukilėlių armiją. Net ir sovietai pripažino, kad ten vyko ne atskirų grupių susidūrimas su sovietų valdžia, o vietinių gyventojų stipriai remiama „dviejų pasaulėvaizdžių“ kova, kurią pavyko nutraukti tik šeštajame dešimtmetyje. Realiai sovietų kariuomenė Ukrainoje kontroliavo tik „pagrindines geležinkelio linijas, didžiuosius kelius ir didžiuosius miestus, ir tai tik dienos metu“, o visa likusi teritorija buvo Ukrainos sukilėlių armijos rankose, jos vykdomų akcijų auka, kaip žinia, tapo net vyriausiasis Pirmojo Ukrainos fronto vadas armijos generolas N. F. Vatutinas. Atsakydamas į klausimus, A. Vlasovas pareiškė, kad tautinis sukilimas Ukrainoje neliks be atgarsio ir poveikio sovietinių kareivių nusiteikimui ir kad žinia apie „Rusijos tautų išvadavimo komiteto manifestą [...] vis labiau plinta tarp raudonarmiečių, o tai padeda jiems vis geriau suprasti išvadavimo kovos tikslus, o tuo pačiu ir tautinės kovos tikslus, kurių siekia visos tautos, gyvenančios Sovietų Sąjungos teritorijoje“.
Tokiais žodžiais nuolat reiškiamas optimizmas tampa visiškai suprantamas žinant, kad A. Vlasovo, jo politinių ir karinių bendražygių bei kai kurių atsidavusių vokiečių draugų ketinimai jau seniai siekė toliau nei artėjantis ir laukiamas Vokietijos krachas ir kad jie Vokietijos pralaimėjimo nelaikė Rusijos išvadavimo judėjimo pabaiga.
Kaip 1945 m. rugpjūčio 21 d. pažymėjo emigravęs gruzinų politikas D. Vačnadzė, Vlasovas jam 1945 m. kovo 10 d. išdėstė, jog jis imsis visų priemonių ir sutelks visas jėgas tam, kad savo armijos stiprinimui iš vokiečių gautų kuo daugiau amunicijos, kurios jam „prireiks rytoj“. Kadangi rusai sąjungas su Vakarų valstybėmis visada sudarydavo tik bėdos prispirti ir tik karo metui, tai ir dabar jie siekė sukurti kuo kovingesnę armiją, kuri po Vokietijos pralaimėjimo galėtų tapti „trečiąja jėga“, kurią jie norėjo išsaugoti pokario laikotarpiui kaip savotišką užstatą, kurią, kaip tikėjosi, neišvengiamai turės pripažinti ir anglai bei amerikiečiai. Be abejo, tai buvo esminė Išvadavimo judėjimo vadovų klaida. Šiandien jų pasitikėjimas didžiosiomis Vakarų valstybėmis gali pasirodyti naivus. Bet leiskite paklausti, ar tikrai jie buvo naivesni nei JAV ir Didžiosios Britanijos valstybiniai veikėjai, kurie tikėjosi, kad po Vokietijos sutriuškinimo ateis taikaus bendradarbiavimo su stalinine Sovietų Sąjunga epocha. Rusijos tautų išvadavimo komiteto ginkluotosios pajėgos, atsiradusios tokiomis sąlygomis 1944 m. pabaigoje, nuo pat pradžių sąmoningai save laikė „Rusijos armija“, taigi, „precedento neturinčiu kariniu reiškiniu“. „Ji (t. y. Rusijos išvadavimo armija) savo forma, savo esme, savo tikslais ir savo dvasia yra tautinė armija“, – buvo rašoma 1945 m. sausį išleistame leidinuke „Apie ROA karių etiką, įvaizdį ir elgesį.“ Čia pabrėžiama, kad būdama „teisėta geriausių Rusijos armijos tradicijų paveldėtoja“, ROA savo struktūros principus „grindžia per šimtmečius susiformavusiomis šlovingomis rusų kariuomenės tradicijomis“. 1944 m. lapkričio 18 d. generolas majoras F. Truchinas pasiūlė „tą sveiką patriotizmą, kuriuo taip gerai moka pasinaudoti bolševikai“, paversti „savo kariuomenės varomąja jėga“. „Tik dori patriotai, – kalbėjo jis, – gali save laikyti didelių darbų ir šlovingųjų Rusijos karvedžių – Petro I, Suvorovo, Kutuzovo, Bagrationo, Skobelevo, Brusilovo – palikuonimis.“ Buvo skelbiama, kad ROA kovų tikslas – „tautinės Rusijos valstybės“ atkūrimas, tačiau „ne paprastas praeities atkūrimas, naujos Rusijos kūrimas, Rusijos atgimimas nauju pagrindu“.