Tiesa, šie reiškiniai liudijami ne tik mūsų Europos dalyje, tačiau, kaip buvo galima pastebėti, ir JAV bei didžiųjų Vakarų Europos valstybių demokratinių procesų kontekste. Yra veikiama tiek oficialiais instituciniais mechanizmais – vyriausybės programomis, – tiek neoficialiai – sporto varžybose ar kituose, atrodo, jokios politinės potekstės neturinčiuose renginiuose.

Lietuvos kultūros sferoje Kremliaus minkštoji galia matoma bene akivaizdžiausiai, o veikimo motyvai atspindi tradicinį propagandos apibrėžimą – suplanuotai ir kryptingai įtikinti tikslinę auditoriją mąstyti ir elgtis tam tikru būdu bei, be abejo, skleisti politinę įtaką. Propagandos tikslas yra paveikti žmogaus emocijas, o ne racionalų protą. Būtent taip Kremliaus propaganda ir bando mus paveikti.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pradėkime kad ir nuo televizijos. Beveik pusę kai kurių televizijų turinio sudaro rusiška produkcija. Pavyzdžiui, vienoje jų, penktadienį nuo 10 iki 17 val. galėtumėte išvysti 6 rusiškus serialus ar televizijos laidas. T. y. iš 8 programų dienos metu 6 yra rusiškos: serialai, pasakojantys istorijas apie rusišką kriminalinį pasaulį, rusiškos dramos ar humoro laidos.

Vis dėlto verta pažymėti, kad kaltinti televizijas norėtųsi mažiausiai. Jos perka rusišką produkciją, nes ji – pati pigiausia. Turint tai omeny valstybei privaloma kalbėtis su komercinėmis televizijomis bei remti kokybiškos nacionalinės produkcijos transliavimą, idant nereikėtų rinktis pigiausių variantų, siekiant išlaikyti televizijas funkcionuojančias. Kartu reikėtų klausti, kodėl praktiškai visi rusiški serialai ir laidos yra subtitruojamos, kai tuo tarpu transliacijos anglų ar prancūzų kalba – dubliuojamos. Verta pastebėti, jog karta iki 25–30 metų rusiškai jau nebešneka ir nebesupranta.

Masiniai kultūriniai renginiai ir koncertai taip pat yra panaudojami politinei žinutei skleisti. Ironiškai galėtume sakyti, kad Kremliui nusipelnę rusų atlikėjai yra visiški Lietuvos patriotai, nes nepraleidžia nei vienos mūsų Valstybinės šventės ir visada tomis dienomis rengia koncertus Lietuvoje. Puikiai atsimename Gazmanovo šokius mūsų koncertų salėse bei dainas apie tai, kaip mes visi „užaugome ir buvome padaryti SSRS“ bei kad mūsų visų „tėvynė driekiasi nuo Krymo, per Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją ir Baltijos šalis“. Džiugu, kad kelis kartus Gazmanovas buvo išprašytas iš Lietuvos, o šiandien jau paskelbtas persona non grata.

Kitas vienas akivaizdžiausių propagandos pavyzdžių – „Maša ir Lokys“. Tai animaciniai filmukai ir spektakliai apie mergaitės Mašos ir gero bei linksmo Lokio nuotykius. Siužetuose Maša dažnai pridaro lokiui nemalonumų, tačiau jis visuomet geras, visuomet pagelbėja mažajai neklaužadai. Simbolika aiški. Lokys – Rusija – yra geras, taikus, globoja ir prižiūri mažą mergaitę taip, kaip norėtų pagloboti ir valstybes, kurioms „Mašos ir Lokio“ pagrindu bando daryti įtaką. Daug kas mano, kad tai tik nekaltas pozityvo proveržis, ir kad Mašos dėvima NKVD karininko kepuraitė tėra tik žaidimas. Tačiau pabandykime ant kepurės esančią raudoną žvaigždę pakeisti svastika – ar tai taip pat būtų priimtina? Verta susimastyti, kaip smarkiai yra paveikta mūsų pasąmonė ir ko reikia, kad pradėtumėme matyti propagandos ženklus.

Dar visai neseniai visuomenė buvo kviečiama su nuolaida bilietams pasižiūrėti ir Rusijos istorinį epą „Vikingas“. Filmą, pasakojantį falsifikuotą X a. istoriją, kur Kijevo kunigaikštis Volodymyras yra paverstas rusų istoriniu herojumi, bandant iš esmės paneigti Kijevo Rusios, kaip Ukrainos valstybės pradžios, istorinio fakto egzistavimą. „Trys didvyriai ir jūrų caras“ – į vaikus nutaikytos propagandos pavyzdys, kuriame filmuko herojai vaizduojami kaip gerieji, tikrųjų rusiškų vertybių gynėjai, o Kijevo kunigaikštis – blogietis ir menkysta.

Ką jau kalbėti apie rezonansą mūsų šalyje sukėlusį chrestomatinį propagandos atvejį Ignalinoje, kai teatralizuotame koncerte buvo bandoma atspindėti prieš 40 metų vyravusią kasdienybę: pionierius, sovietines dainas, tarybinius „Menas priklauso liaudžiai“ lozungus. Tačiau šį atvejį pavadinčiau ne Kremliau propaganda, o šios propagandos pasekme, kai okupantai tampa ne tik norma, bet ir širdžiai mielu prisiminimu.

Ką daryti?

Nepaisant fakto, jog informacinės grėsmės yra apibrėžtos beveik kiekvienos Lietuvos politikos srities strateginiuose dokumentuose, konkrečių, valstybinių žingsnių kovai su priešiška propaganda vis dar trūksta.

Pirmiausia, investuokime į strateginės komunikacijos centro įsteigimą, kuriame propagandos atpažinimo ekspertai stebėtų viešąją erdvę, diagnozuotų antivalstybinę informaciją, reaguotų į priešiškus naratyvus, matuotų visuomenės „temperatūrą“ tam tikrais esminiais su nacionaliniu valstybės saugumu susijusiais klausimais bei teiktų rekomendacijas ir ekspertinę informaciją politikams.

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, žiniasklaida yra pagrindinis propagandinio karo laukas. Būtina investuoti į žurnalistų gebėjimus dirbti savotiško nematomo karo sąlygomis, atpažinti priešišką propagandą. Kartu tiriamosios žurnalistikos rėmimas taip pat padėtų diagnozuoti ir neutralizuoti valstybės atžvilgiu neigiamą informaciją.

Propaganda tiek Lietuvos, tiek kitų mūsų regiono valstybių atveju yra kreipiama į tautines mažumas, tad provalstybinė tautinių mažumų integracija – taip pat vienas iš valstybės saugumo ir atsparumo priešiškai informacijai klausimų.

Be abejo, esminis uždavinys yra skatinti Lietuvos piliečių ryšį su savo valstybe. Suprantu, jog siekiant šio tikslo, atsiremiame ir į piliečių jausmą dėl socialinio teisingumo trūkumo, ir į požiūrį valdžios institucijų atžvilgiu, tačiau tai yra svarbiausi žingsniai ugdant mūsų piliečių imunitetą skleidžiamai antivalstybinei informacijai.