Susidaro įspūdis, kad esminis reformos „pasiekimas“ – apriboti stojančiųjų srautus, kad į universitetus nepatektų tie, kurie neperlipo 4 balų kartelės, t. y. tie abiturientai, kurie per valstybinius egzaminus gavo mažiau kaip trečdalį balų arba iš viso kurio nors nelaikė. Puiku, tačiau pasakykite, ką darysime su neįstojusiais? Jau dabar apie šeštadalis baigusiųjų vidurinę mokyklą toliau niekur nesimoko – nei kolegijose, nei profesinėse mokyklose. Be abejonės, šiuos žmones reikia įskaityti, antraip reforma tik paskatins emigraciją.
Negalime pamiršti, kad reformos tikslas – aukštojo mokslo kokybė. Ji dažnai matuojama QS agentūros reitingais, pagal kuriuos tik Vilniaus universitetas patenka į geriausiųjų pasaulio universitetų 500-tuką. Reformatoriai kelia aukštą tikslą – patekti į 300-tuką. Didžiulę QS reitingo dalį sudaro taip vadinamas universiteto reputacijos indeksas, kuris nustatomas apklausus keliasdešimt tūkstančių respondentų iš viso pasaulio (jis mažesnis „Thomson-Reuters“ indekse, kuriame didesnę dalį sudaro tarptautinės publikacijos). Akivaizdu, kad kuo didesnis skaičius pasaulio mokslininkų susidurs su Lietuvos aukštojo mokslo darbais, kuo didesnis skaičius cituos mūsų mokslininkus ar turės bendrus projektus, lankysis konferencijose, kuo daugiau užsienio studentų turės galimybę studijuoti Lietuvoje, tuo labiau kils Lietuvos aukštųjų mokyklų tarptautinė reputacija.
Todėl reikia pritarti reformos sumanytojų norui didinti universitetų konkurencingumą. Tačiau pristatytoje medžiagoje nieko nekalbama apie tai, kaip jis bus didinamas. Vien stambindami universitetus ir kolegijas to nepasieksime. Pirmiausia – ar turėsime vietų doktorantams užsieniečiams. Ką jiems pasiūlysime – savo ubagiškas stipendijas, ar kitokias, kad doktorantas rinktųsi, tarkime, ne Vokietiją ar Švediją, o Lietuvą. Ką darysime su podoktorantūrinių stažuotojų pritraukimu? Lėšų trūksta net doktorantų įsidarbinimui, ką jau kalbėti apie užsieniečius.
O būtent šie jauni tyrėjai ir yra esminis faktorius, didinantis mokslo produktyvumą. Pagal jį Lietuva labai atsilieka net nuo kaimynų estų. Štai giriamės savo šalies pasiekimais gyvybės mokslų srityje. Tuo tarpu agentūra „Web of Science“ skelbia, kad Estija nuo 1990 metų paskelbė beveik 1400 šios srities tarptautinių publikacijų ir gavo beveik 40 tūkst. pacitavimų. Lietuva – mažiau kaip 1000, o mūsų darbai cituoti tik 14,8 tūkst. kartų. Skirtumas – kartais! O Švedijos rodiklis – 23 tūkst straipsnių, 655 tūkst. citatų, net 500 darbų pateko į gausiai cituojamų darbų sąrašą (Lietuvos – tik 13). Mums iki jo – kaip iki mėnulio.
Abejones kelia ir noras susiaurinti Klaipėdos universiteto veiklą ir orientuoti jį tik į technologines studijas. O ką darysime su geros kokybės istorijos studijomis ir mokslo pasiekimais? Šis universitetas garsėja povandenine archeologija, Mažosios Lietuvos tyrinėjimais, ten dirba kuršių kalbos žinovai. Juos perkelsime į Vilnių? Kaži, ar racionalu uždaryti šio universiteto meno studijas, nes jos, nors kokybe ir šiek tiek atsilieka nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, bet yra labai svarbios miestui. Gal eiti kitu keliu? Gal bandyti rengti bendras programas su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis. Gal toks bendrų programų kelias nenužudytų ir Šiaulių universiteto, nes šiam regionui universitetas – ir jo savasties klausimas.
Žinoma, geras noras sumažinti studijų programų skaičių. Jau prieš tris metus parengtas ir ministerijos stalčiuose dūli projektas universitetų absolventams suteikti mažiau negu 20 platesnių klasifikacijų – tai atidarytų kelią tarpdisciplininėms studijoms. Darbdavys skaitytų diplomo priedėlį ir įvertintų kompetencijas.
Keista, kad reformatoriai neužsiminė apie kitą dalyką – iki susmulkėjimo prikurtos studijų programos pačios integruotųsi, jei būtų daugiau laisvės suteikta studentui pačiam rinktis studijų modulius. Jie ir „nurašytų“ niekam neįdomius kursus, o rinktųsi tuos, kurių reikės ne tik jų profesijai, o išsilavinimui. Tie, kas domisi Vilniaus universiteto istorija, turbūt žino, kad prieš uždarymą universitete buvo per 1300 studentų. Iš jų tada beveik 200 rinkosi ... chemijos studijas, nes jas puikiai skaitė Andrius Sniadeckis, beje, parašęs ir pirmąjį Europoje biochemijos vadovėlį. Tarp pasirinkusių chemiją studentų buvo ir poetas Adomas Mickevičius. Visa tai buvo įmanoma, nes studijos net tada buvo laisvos. Studijų pasirinkimo laisvė yra visose Vakarų Europos šalyse, o programą sudaro kvalifikacijai įgyti reikalingų dalykų rinkinys.
Šiaip reikia sveikinti reformos sumanytojus, nes tai aiškiai pastebimas žingsnis po 2000-ųjų metų Lietuvos aukštojo mokslo reformos ir po 2009-ųjų metų bandymo per vidinę konkurenciją pasiekti tarptautinį lygį. Tik gaila, kad reformos iniciatoriai mažai kalba apie ubagiškus atlyginimus – ne visi baigusieji ir apgynusieji daktaro laipsnį tampa profesoriais, o dėstytojo profesija gali traukti nebent fanatikus.
