Dalis jau piktinasi, kodėl bus palaikoma viena ar kita pusė, dalis mato užsakytą puolimą.
Jeigu dar liko skaitytojų, tai jus iš karto įspėju ir įspėju didelėmis raidėmis – ŠITAS STRAIPSNIS NE APIE KATALIKUS IR GĖJUS.
Jis apie tai, kaip greitai nuvingiuoja viešojo diskurso frontai, kaip greitai pametama pagrindinė linija ir kaip greitai gindamiesi į verbalinius apkasus sušoka patys netikėčiausi sąjungininkai.
Telšių mokytojos istorijoje per kelias dienas temos tikrai išsiplėtė – nuo „šaudyt piderus ir kulipkas išimti“ iki „uždraust tikybos pamokas mokyklose“.
Telšių mokytojos gynėjų gretos sparčiai augo – jos ypač atsigavo, kai portaluose pasirodė straipsniai, kuriuose anoniminė mokinė pasakojo apie TĄ pamoką, o anoniminis tėvelis reiškė paramą mokytojai. Toks anonimiškumas iš karto kelia įspėjimo vėliavas, kodėl gi bijoma pasakyti tiesą savo tikruoju vardu. Ar ne dėlto, kad mokiniai jaučia spaudimą ginti gimnazijos mundurą? Tik pirmadienio vakare pasirodė „mokiniai su pavardėmis“, bet ir čia šiek tiek pritempta – jaunųjų ateitininkų parama savo kuopos vadovei yra logiška, tik argumentai tokie įdomūs: „išpūstas burbulas“, „nuoširdi pedagogė“, „antra mama“.
Bet nutiko dar blogesnis dalykas – pajutę galimybę vėl pasireikšti sukruto visi juodašimčiai patriotai, referendumininkai, mergaitės globėjai, baltos Lietuvos gynėjai, chemtrailininkai ir antiskalūnininkai. Kitaip tariant, veikėjai, kurie ilgai liūdėjo be veiklos ir štai atsigavo.
Nematomo fronto kariai nepailsdami dieną naktį viešino internete rastas nuorodas į straipsnius, kuriuos rašė giliai tikintys reptilijanų ir masonų sąmokslu, ir tai pateikė kaip kanoninę tiesą – juk taip parašyta internete. Va, mokslininkai sakė.
Prie jų, žinoma, prisijungė ir Petras Gražulis, pareiškęs visokeriopą paramą mokiniams ir jų tėvams, norintiems įrodyti, kad Lietuva yra ne iškrypėlių šalis.
O pozityvumui skirtas Telšių bendruomenės Facebooko puslapis mokinių vardu dėkojo už paramą Petrui Gražuliui, bet po to atsipeikėjo ir įrašą skubiai ištrynė.
Rekomenduoju užsukti į skaidres paviešinusios merginos (kuri nėra anonimė, kuri turi vardą ir pavardę) Facebooko profilį ir pamatyti, kaip ten gražiai bendraujama su jaunu žmogumi, kuris pasirinko būti neabejingu.
Diskusijos papuošimu tapo kunigas, Molėtų parapijos vikaras Algirdas Akelaitis, viešai pasiūlęs man nusišauti, o po to dar ir patikslinęs, kad tokia „garbinga savižudybė“ pataisytų mūsų savižudybių statistiką. Net pašvelnintas šypsenėlėmis, toks pasiūlymas iš ganytojo lūpų nenuskambėjo labai patraukliai.
Tiesa, po to kunigas parašė, kad „tiesiog pasismagino popietiniu trolinimo seansu“. Na, vis šiokia tokia laisvadienio pramoga kunigui.
Ir šiame klyksme paskendo pačios Katalikų Bažnyčios pozicija – Katechetikos centro vadovas sako, kad turėdama gerų tikslų mokytoja pasirinko netinkamas priemones, teologai atkreipia dėmesį, kad toks precedentas kažkam suteikia progą pulti tikybos pamokas mokyklose, „Katalikų balso“ atstovė ragino kalbėti apie esmę, o ne apie šokiruojančias detales ir tikrinti informaciją prieš pateikiant vaikams, tikybos ekspertė kvietė diskutuoti apie mokytojo neutralumą ir kompetenciją. Bet visa tai buvo užgožta.
Tad turime situaciją – Telšių Žemaitės gimnazija, kuri norėjo išspręsti šią nemalonią situaciją, tikybos mokytojų ir teologų bendruomenė, kuri kalbėti norėjo apie sisteminius sprendimus, kaip išvengti tokių dalykų ateityje, net ir bandantys oponuoti ir atrasti argumentų mokytojos gynybai žmonės atsidūrė vienoje valtyje su visa šita kaukiančia šutve. O jeigu turi nors krislą blaivaus proto, supranti, kad valtyje su šia kompanija mažiausiai norėtum būti.
Jeigu esi jaunas žmogus, turbūt mažiausiai nori, kad tau paramą reikštų Petras Gražulis.
Ir per jų kaukimą netgi bandymai diskutuoti kažkur paskęsta arba gimsta tokie genialūs pasiūlymai kaip „nuvežkim į Telšius porą homoseksualų ir parodykim juos tai mokytojai“.
Bet jeigu atfiltruotume fundamentalistų ir acto garintojų keliamą baltąjį triukšmą, kokie įmanomi išeities iš padėties variantai?
Konkrečioje Telšių situacijoje turbūt didžioji dalis priklauso nuo gimnazijos elgesio. Jeigu jie užsiims poziciją „mokytoja labai gera, giliai tikinti, ją myli ir palaiko mokiniai“, bus blogas signalas. Ir tai neturi nieko bendro su seksualinėmis mažumomis, o tiesiog su pedagogo kompetencija. Nes vienas dalykas paistyti blėnius (o kad skaidrėse parodyti blėniai, nesiginčija netgi tie patys teologai ir tikybos mokytojai, su tuo nesutinka tik šutvė valtyje) savo tinklalapyje ar Facebooko paskyroje, o kitas – rimtu autoritetingu veidu tikybos pamokos metu dėstyti apie fistingą ir sėklos nurijimą. Jauniems žmonėms.
Nes kad ir koks būtų dalykas, blėniai lieka blėnimis. Taip, šiuo atveju kontekstas jautresnis – gėjai, kanibalai, katalikai ir t.t., bet pati blėnių samprata nuo to nesikeičia – niekas nenorėtų, kad biologijos mokytojas pasakotų, kad vaikai gimsta kopūstuose, geografijos – sakytų, jog vis dėlto Saulė sukasi aplink Žemę, o istorijos mokytojas pateiktų faktus apie Holokaustą ir kviestų diskutuoti, teisus buvo daktaras Mengelė, ar ne.
Su tokiais „mokytojais“ turbūt būtų greitai ir neskausmingai atsisveikinta, o štai mokytojos Raudytės atveju, vienoje ausyje visi girdi kaukiančią juodašimčių valties šutvę. Kitoje ausyje – ne tik LGBT bendruomenės, bet ir visų, nenorinčių, kad mokykloje būtų mokoma blėnių, ūžimas.
Bausti negalima pasigailėti.
Ir čia labai svarbi pačios mokytojos pozicija. O kokia ji?
„Negi jau mokytojas negali pateikti faktų, kuriuos randa žiniasklaidoje“, „bandau krikščionišku požiūriu žiūrėti į tuos žmones“, „medžiagą renkuosi pati, stengiuosi, kad ji būtų kuo įdomesnė, pažadintų žingeidumą“, „ar demokratijos laikais jau negali pasakyti kai ko, tampi nusikaltėliu“, „mano tikslas nebuvo skleisti neapykantos, siekiau tik parodyti, kas yra nuodėmingo homoseksualiame elgesyje“.
Sutikite, pozicija nevienareikšmiška. Ir nors mokyklos bei rajono vadovai tikina, kad mokytoja supranta padariusi klaidą, pačios mokytojos žodžiuose to negirdėti. Juk iš valties sklindantis kauksmas leidžia pasijusti kankine, nukentėjusia nelygioje kovoje su iškrypėlių ordomis dėl žodžio laisvės.
Bet kaip ir minėjau, problema slypi kitur. Kai kam patogiausia viską suvesti į mirtiną kovą „katalikai prieš gėjus“. Laimėtojas arba uždraudžia gėjus, arba tikybos pamokas. Tam kai kam patogiausia būtų ir kad Lietuva nebūtų ES ir NATO narė, kad neturėtume gerų santykių su artimiausiais kaimynais ir kad gyventume kaip viduramžiais, kur sekmadieniais galėjai ateiti paspoksoti į ant laužo deginamą eretiką.
Katalikų Bažnyčia išgyvena krizę, tą pripažįsta aukščiausi bažnyčios hierarchai, ypač santykiuose su jaunąja karta. „Bažnyčiai reikia pavasario, o pavasaris yra jaunimo metų laikas“ – balandį kalbėjo popiežius Pranciškus. Ir turbūt bus blogiausia, kas gali būti, jei šis jaunimas ims sieti Bažnyčią su valtyje kaukiančia šutve, kuriai labai patiktų, jeigu iš tikrųjų atsirastų tokia linija – „katalikai prieš gėjus“. Nes dervos juodumo neapykantos sklidini veikėjai turi tiek pat bendro su artimo meilę propaguojančia Bažnyčia, kiek koks nors Gražulis su politiniu integralumu.
Haiku
Klyksmai iš valties
Erdvėj aidu ritasi
O kas jiems lieka