W. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją. Talentingo rašytojo plunksna sudėtingą, prieštaringą XX a. istoriją pavertė intriguojančiu trileriu.

Bus išleisti keturi W. Churchillio memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ tomai.

Pirmame W. Churchillio knygų serijos tome „Pakeliui į katastrofą“ atskleidžiama padėtis Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Šis konfliktas sąlygojo didžiųjų Europos imperijų griūtį, jų vietoje užgimė daugybė naujai susikūrusių nepriklausomų valstybių, o 1919 m. Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią bet kokioms skerdynėms ateityje. Deja, pranašautos ramybės Europa taip ir nesulaukė.

Po Pirmojo pasaulinio karo buvęs Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras, o vėliau – Pirmasis Admiraliteto lordas W. Churchillis pralaimėjo keletą rinkimų ir, nors buvo paskirtas iždo kancleriu, iš aktyvios tarptautinės politikos pasitraukė. Nepaisant to, jis įdėmiai sekė įvykius, nevengė atvirai reikšti savo nuomonę, stengėsi įspėti vyriausybę dėl nuolat kylančių grėsmių.

W. Churchillis neigiamai vertino bolševikų perversmą Rusijoje ir ten įsigalėjusią diktatūrą. Jis buvo vienas iš nedaugelio britų politikų, kuris siūlė bendromis Europos šalių pastangomis nuversti teroristinį raudonąjį režimą. Tam nebuvo lemta išsipildyti. Kitą grėsmę Europos saugumui W. Churchillis įžvelgė nugalėtojų sankcijose Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusiai Vokietijai. Politiko manymu, iki paskutinio siūlo apiplėšti, pažeminti, daugybę teritorijų praradę vokiečiai gali pasiduoti radikalaus revanšizmo, kraštutinės agresijos pagundoms.

W. Churchillis buvo teisus! 1933 m. didelės visuomenės dalies paramą įgijęs Adolfas Hitleris paskiriamas Vokietijos kancleriu. Naujai užgimęs Trečiasis reichas pradėjo karštligiškai ginkluotis, vieną po kito pažeidinėdamas Versalio sutarties punktus. W. Churchillis tvirtino, kad nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos vyriausybės laiku neįvertino kylančios grėsmės.

Vokietija jau buvo nusprendusi visiškai perbraižyti Europos žemėlapį. Ji remilitarizavo Reino sritį, prisijungė Austriją, o po to ir Čekiją. Laikas, kai Hitleris dar galėjo ir turėjo būti sustabdytas, praliejant kur kas mažiau kraujo, buvo negrįžtamai prarastas.

Čerčilio memuarų I tomas „Pakeliui į katastrofą“
Foto: Leidykla "Briedis"

1939 m. rugpjūtį Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga. Du patys nepakančiausi režimai staiga tapo sąjungininkais. Norėdami išgelbėti dėl ilgamečio nuolaidžiavimo naciams gerokai pašlijusį savo autoritetą britai ir prancūzai suteikė saugumo garantijas Lenkijai. „Dabar Didžioji Britanija ir Prancūzija pagaliau liovėsi nuolaidžiauti. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, kuris, be abejo, pasmerkė mirti dešimtis milijonų žmonių“, – rašė W. Churchillis.

Vokietijai užpuolus Lenkiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija stojo į karą prieš agresorių, nors pradžioje šis karas reiškėsi gana pasyviais abiejų pusių veiksmais. Karštoji karo vakaruose fazė prasidėjo 1940 m. gegužės 10 d., vokiečiams įsiveržus į Olandiją ir Belgiją. Prieš tai dėl ne itin sėkmingų britų laivyno veiksmų prie Norvegijos krantų atsistatydino vyriausybė. Karalius Jurgis VI naujuoju šalies premjeru paskyrė ryžtingąjį W. Churchillį, kuris savo gegužės 13 d. kalboje pabrėžė, kad į pergalę teks žengti per kraują, sunkų darbą ir ašaras.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Įžengėme į laikotarpį, kai visi tarpusavio ryšiai tarp Anglijos ir Vokietijos nutrūko. Dabar, be abejo, mes žinome, kad nuo to laiko, kai Hitleris atėjo į valdžią, tarp mūsų dviejų šalių niekada nebuvo jokių realių santykių. Hitleris siekė tik įtikinėjimu ar baugindamas priversti Britaniją leisti jam laisvai veikti Rytų Europoje, o Chamberlainas puoselėjo viltį nuraminti Hitlerį, perauklėti jį ir nukreipti į teisingą kelią. Bet atėjo laikas, kai išsisklaidė paskutinės Didžiosios Britanijos vyriausybės iliuzijos. Kabinetas pagaliau įsitikino, kad nacių Vokietija ketina pradėti karą, o premjeras pasiūlė saugumo garantijas ir sąjungą toms šalims, kurios dar buvo neužgrobtos, nepriklausomai nuo to, ar mes galėjome suteikti joms veiksmingą pagalbą. Tokios pačios saugumo garantijos kaip ir Lenkijai buvo suteiktos Rumunijai, o paskui sudaryta sąjunga su Turkija.

Dabar mums teks prisiminti tą apgailėtiną popiergalį, kurį Chamberlainas pasirašė su Hitleriu Miunchene ir pergalingai mojavo juo miniai išlipdamas iš lėktuvo Hestone. Šiame dokumente jis paminėjo du saitus, kurie, jo manymu, siejo jį ir Hitlerį, taip pat Angliją ir Vokietiją – Miuncheno susitarimą bei Anglijos ir Vokietijos susitarimą dėl karinio jūrų laivyno. Čekoslovakijos pavergimas pavertė niekais pirmąjį. Dabar, balandžio 28 d., Hitleris atmetė ir antrąjį. Jis taip pat atšaukė Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartį, kaip priežastį nurodydamas Anglijos garantijas Lenkijai.

Didžiosios Britanijos vyriausybei reikėjo skubiai apgalvoti, kaip ji galėtų praktiškai įgyvendinti savo įsipareigojimus Lenkijai ir Rumunijai užtikrinant jų teritorinį vientisumą. Nė viena iš šių garantijų neturėjo karinės vertės nepasiekus bendro susitarimo su Rusija. Todėl kaip tik dėl to balandžio 16 d. Maskvoje galiausiai prasidėjo britų ambasadoriaus ir Litvinovo derybos. Lyginant su ankstesniu sovietų vyriausybės požiūriu, dabar ji jau nebuvo pasirengusi daug pasiūlyti. Tačiau balandžio 17 d. ji pateikė oficialų pasiūlymą, kurio tekstas nebuvo paskelbtas, sukurti vieningą Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir SSRS tarpusavio pagalbos frontą. Šios trys didvalstybės, jei įmanoma, dalyvaujant ir Lenkijai, turėjo užtikrinti Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kurioms grėsė Vokietijos agresija, saugumą. Sudaryti tokį susitarimą kliudė siaubas, kurį toms pasienio šalims kėlė karinė sovietų pagalba – jos bijojo, kad sovietų armijos, įžengusios į jų teritoriją ginti nuo vokiečių, tuo pat metu įves jose sovietų komunistinę sistemą. Juk jos buvo nuožmiausios šios sistemos oponentės. Lenkija, Rumunija, Suomija ir trys Baltijos šalys nežinojo, ko bijo labiau – vokiečių agresijos ar rusų pagalbos. Dėl jų abejonių, kurią iš dviejų blogybių rinktis, Britanijos ir Prancūzijos politikai negalėjo veikti toliau.

Vis dėlto negali būti jokių abejonių, kad Britanijai ir Prancūzijai, nepaisant šių aplinkybių, derėjo priimti Rusijos pasiūlymą sudaryti trigubą sąjungą ir palikti jos įgyvendinimo metodus karo atveju sąjungininkų, kurie kovotų su bendru priešu, nuožiūrai. Bendrai kovojant jausmai keičiasi. Karo metu sąjungininkai labai linkę atsižvelgti į vienas kito troškimus. Kai kovų fronte griaudi sprogimai, tampa priimtinos net tokios priemonės, kurios taikos metu būtų nepriimtinos. Tokioje didelėje sąjungoje, kuri galėjo būti sudaryta, vienai sąjungininkei būtų nelengva įžengti į kitos teritoriją be kvietimo.

W. Churchillis
Foto: Leidykla "Briedis"

(...)

Tačiau Chamberlainas ir Užsienio reikalų ministerija nepajėgė apsispręsti, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis. Kai įvykiai plėtojasi taip greitai ir jų tiek daug kaip šiuo atveju, neverta žengti daugiau nei vieną žingsnį vienu metu. Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos aljansas 1939 m. Vokietijoje būtų sukėlęs didelį susirūpinimą ir galbūt net tuo metu dar būtų pavykę išvengti karo. Kitą žingsnį galima buvo žengti Aljanso narėms įgijus jėgų persvarą. Jų diplomatai būtų atgavę iniciatyvą. Bijodamas pralaimėti, Hitleris nebūtų pradėjęs karo dviem frontais, prieš kurį buvo griežtai nusiteikęs. Labai gaila, kad jis nebuvo pastatytas į tokią sunkią padėtį, kuri, galimas daiktas, būtų kainavusi jam gyvybę. Valstybininkai turi spręsti ne tik lengvus klausimus. Tokie dažnai išsisprendžia patys. Kaip tik tada, kai svarstyklių lėkštė svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, kai situacija nėra aiški, atsiranda galimybė priimti sprendimus, kurie gali išgelbėti pasaulį. Kadangi 1939 m. mes atsidūrėme tokioje baisioje padėtyje dėl savo pačių kaltės, buvo svarbu išplėsti savo šalininkų gretas. Jei Chamberlainas, gavęs Rusijos pasiūlymą, būtų pasakęs, pavyzdžiui, „Taip, susivienykime ir nusukime Hitleriui sprandą“ ar kaip nors panašiai, jeigu parlamentas būtų pritaręs šiam žingsniui, o Stalinas būtų laikęsis savo įsipareigojimų, istorija galėjo pasukti kita vaga. Arba bent jau ne blogesne.

Lenkija, Rumunija, Suomija ir trys Baltijos šalys nežinojo, ko bijo labiau – vokiečių agresijos ar rusų pagalbos.
Ištrauka iš knygos „Antrasis pasaulinis karas. I tomas. Pakeliui į katastrofą“

Tačiau vietoj to įsivyravo ilga tyla, o politikai galvojo apie dalines priemones ir protingus kompromisus. Šis delsimas pražudė Litvinovą. Jo paskutinis bandymas paskatinti Vakarų šalis priimti konkrečius sprendimus baigėsi nesėkme. Niekas mumis pernelyg nepasitikėjo. Dėl Rusijos saugumo reikėjo pakeisti užsienio politiką ir rasti naują jos vykdytoją. Gegužės 3 d. Maskva oficialiai pranešė, kad Litvinovas jo paties prašymu buvo atleistas iš užsienio reikalų komisaro pareigų, o į jo vietą paskirtas Molotovas.

Asmuo, kurį Stalinas pastatė prie sovietų užsienio politikos vairo, nusipelno šiek tiek išsamesnio apibūdinimo, nors tuomet Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės apie jį žinojo nedaug. Viačeslavas Molotovas buvo labai talentingas, tačiau šaltas ir negailestingas žmogus. Jam pavyko išgyventi po revoliucijos pergalės, kai visi bolševikų lyderiai patyrė labai sunkių ir pavojingų išbandymų. Jis gyveno ir klestėjo visuomenėje, kurioje nepaliaujamai buvo rezgamos intrigos tvyrant nuolatinio netikrumo dėl savo likimo atmosferai. Jo galva, primenanti patrankos kamuolį, juodi ūsai, žvitrios akys, tarsi ištašytas iš vienos plytos veidas, gebėjimas rasti tinkamus žodžius ir ramus elgesys – visa tai liudijo jo tvirtumą ir gebėjimus. Dar niekada nebuvau susidūręs su žmogumi, kuris atrodytų kaip paprasčiausias tos beveidės mašinos instrumentas. Buvau susitikęs su juo per derybas, kurių metu jis kartais parodydavo šiokią tokią humoro prošvaistę, ir banketuose, kur jis smagiai kėlė daugybę tostų, visiškai standartinių ir nereikšmingų. Dar niekada nebuvau matęs žmogaus, taip smarkiai primenančio šiuolaikinį robotą. Vis dėlto jis buvo labai protingas ir turėjo diplomato gyslelę. Kaip jis elgėsi su savo pavaldiniais, man sunku spręsti. Tačiau žinau, kaip jis elgėsi su Japonijos ambasadoriumi tuo metu, kai Teherano konferencijoje Stalinas pažadėjo nugalėjus vokiečių kariuomenę pulti Japoniją – tai rodo jų pokalbių stenogramos. Jis visada kalbėjo maloniai, subtiliai, tobulai subalansuotai, tikslingai ir neperprantamai, mandagiai ir oficialiai. Nė karto neparodė susierzinimo, nė karto nepasikarščiavo. Jo šalta tarsi Sibiro žiema šypsena, kruopščiai apgalvoti, o kartais net išmintingi žodžiai ir draugiškas elgesys padarė jį tobulu sovietų politikos priešiškame pasaulyje įrankiu.

1939 m. Lenkų pėstininkų žygis
Foto: Leidykla "Briedis"

Susirašinėti su juo aktualiomis temomis viada buvo beprasmiška; jei susirašinėjimas vykdavo kiek pakeltu tonu, jo laiškai būdavo kupini melo ir įžeidinėjimų (keletą melagingų ir įžeidžiančių jo pasisakymų pateiksiu vėliau). Tik vieną vienintelį kartą mačiau natūralią, žmogišką jo reakciją.

Tapęs užsienio reikalų komisaru Molotovas įsiteikė Vokietijai Lenkijos sąskaita. Su britais rusai derėjosi vangiai, ir gegužės 19 d. derybų klausimas buvo aptartas Bendruomenių rūmuose. Diskusija buvo trumpa, joje daugiausia dalyvavo partijų lyderiai bei garsūs buvę ministrai. Lloydas George’as, Edenas ir aš bandžiau įteigti vyriausybei, kad reikia skubiai sudaryti su Rusija kuo glaudesnę sutartį tarpusavio lygybės pagrindu. Atsakydamas į šiuos raginimus premjeras pirmą kartą atskleidė mums savo nuomonę apie sovietų pateiktą pasiūlymą. Jis neabejotinai sutiko jį šaltai, net su panieka. Tai rodė, kad jis vėl, kaip ir atmesdamas Roosevelto siūlymą prieš metus, nepajėgė teisingai įvertinti situacijos. Attlee, Edenas ir Sinclairas savo kalbose pripažino, kad mums gresiančio pavojaus akivaizdoje sąjunga su Rusija būtina. Tačiau niekas neabejojo, kad jau per vėlu. Derybos įstrigo ir kol kas nebuvo matyti jokių požymių, kad situacija pasikeis. Lenkijos ir Rumunijos vyriausybės, priėmusios britų garantijas, nenorėjo priimti panašių sovietų garantijų. Panašios nuotaikos vyravo ir kitoje svarbioje Europos dalyje – Baltijos šalyse. Sovietų vyriausybė aiškiai pareiškė, kad prisidės prie savitarpio pagalbos sutarties tik tuo atveju, jei bendros garantijos bus taikomos Suomijai ir Baltijos šalims. Tačiau visos šios keturios šalys jų atsisakė, ir atrodė, kad artimiausioje ateityje jų požiūris nesikeis (dėl jas kamavusios baimės). Suomija ir Estija net pareiškė, kad šių garantijų taikymą be jų sutikimo laikys agresijos aktu. Birželio 7 d. Estija ir Latvija pasirašė su Vokietija nepuolimo sutartis. Taigi Hitleris be didelių sunkumų įveikė paskutinę prieš jį nukreiptos neryžtingos koalicijos gynybos liniją.

Prasidėjus vasarai, visos Europos šalys sukruto rengtis karui. Diplomatų pozicijų, politikų kalbų ir žmonijos norų reikšmė kasdien darėsi vis menkesnė. Vokietijos kariuomenės judėjimas rodė, kad Lenkijos puolimo preliudija bus ginčo dėl Dancigo sprendimas. Birželio 10 d. Chamberlainas parlamente išsakė susirūpinimą ir patvirtino savo ketinimą paremti Lenkiją, jei kils grėsmė jos nepriklausomybei. Belgijos vyriausybė, tarsi nematydama realių faktų, daugiausia dėl jos karaliaus įtakos, birželio 23 d. paskelbė nenorinti pradėti derybų su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos štabais ir ketinanti griežtai laikytis neutralumo. Dėl tokio įvykių posūkio Didžioji Britanija ir Prancūzija dar labiau susivienijo, taip pat susivienijo šalies žmonės. Liepą Paryžiaus ir Londono politikai dažnai lankėsi vieni pas kitus.

V. Molotovo ir J. von Ribbentropo rankos paspaudimas pasirašius SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktą
Foto: Leidykla "Briedis"

(...)

Pastarosiomis savaitėmis labiausiai bijojau, kad nepaisant mūsų garantijų, Jo Didenybės vyriausybė atsisakys kovoti su Vokietija, jei ši užpuls Lenkiją. Nėra jokių abejonių, kad tuo metu Chamberlainas jau pasiryžo žengti šį žingsnį, kad ir kaip sunku jam būtų. Bet tada aš jo dar nepažinojau taip gerai, kaip pažinau po metų. Bijojau, kad Hitleris blefuos, grasindamas kokia nors nauja karybos priemone ar slaptu ginklu, ir taip sutrikdys mūsų rūpesčių iškamuotą kabinetą.

Remiantis kai kuriais duomenimis, galima daryti prielaidą, kad paaštrėjus tarptautinei įtampai bus sąmoningai skleidžiami gandai apie kokį nors naują baisų slaptą sprogmenį, pagrįstą atomo skaidymo procesu, kuris gali nušluoti Londoną nuo žemės paviršiaus. „Penktoji kolona“, be abejo, stengsis, baugindama tokia grėsme, įtikinti mus pasiduoti dar kartą. Todėl būtina pranešti apie tikrąją padėtį.

Tiesiog nuostabu, kaip tiksliai pasitvirtino ši prognozė. Ir ne vokiečiai surado būdą sukurti tokį sprogmenį. Tiesą sakant, jie nuėjo neteisingu keliu ir faktiškai atsisakė bandyti sukurti atominę bombą, teikdami pirmenybę raketoms ir nepilotuojamiems lėktuvams, o prezidentas Rooseveltas ir aš priėmėme įsimintinus sprendimus ir sudarėme susitarimus dėl masinės atominių bombų gamybos.

(...)

„Prašau informuoti Chamberlainą, – liepos 7 d. pasakė Mussolinis Didžiosios Britanijos ambasadoriui, – kad jeigu Anglija gins Lenkiją, Italija rems savo sąjungininkę – Vokietiją.“ Bet iš tikrųjų jis visai nenorėjo prisidėti prie Vokietijos. Tuo metu jis labiausiai troško įsitvirtinti savo užgrobtose valdose Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje ir Albanijoje, ir naudotis savo intervencijos Ispanijoje vaisiais. Jis visai nenorėjo veltis į karą Europoje, kad padėtų Vokietijai užkariauti Lenkiją. Kad ir kaip jis mėgo viešai girtis, pats jis geriau nei kas nors kitas suprato, kad Italija politiniu ir kariniu požiūriu labai silpna. Gal 1942 m. jis ir būtų sutikęs stoti į karą, su sąlyga, kad Vokietija tieks jam ginklus, bet dabar – jokiu būdu!

Kai vasarą Vokietija ėmė vis labiau spausti Lenkiją, Mussolinis nusprendė kaip ir Miunchene atlikti tarpininko vaidmenį ir pasiūlė sušaukti Pasaulinę taikos konferenciją. Bet Hitleris šiurkščiai atmetė šį sumanymą. Jis pasakė: „Jei Anglija paliks šalyje jai reikalingus kariuomenės dalinius, ji pajėgs nusiųsti į Prancūziją ne daugiau kaip dvi pėstininkų ir vieną šarvuočių diviziją. Be to, ji gali pasiūlyti keletą bombonešių eskadrilių; apie naikintuvus negali būti nė kalbos, nes vokiečių karinės oro pajėgos tučtuojau puls Angliją ir anglų naikintuvų reikės šalies gynybai.“ O kalbant apie Prancūziją, sakė jis, tai užkariavus Lenkiją, – o tai ilgai neužtruks – Vokietija galės sutelkti palei Vakarų sieną šimtus savo divizijų ir priversti prancūzus sutelkti prie Maginot linijos visas savo pajėgas, atitraukusi jas iš kolonijų ir nuo Italijos sienos. Tai bus mirtina kova. Po šio pokalbio Ciano grįžo niūriai nusiteikęs ir pranešė apie jį savo valdovui, kuris – kaip jis pastebėjo – jau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tarp Vakarų šalių kils karas, ir dar tvirčiau pasiryžęs nesileisti įtraukiamas į šią kovą.

Lenkijos pozicija buvo tokia: „Su vokiečiais rizikuojame prarasti laisvę, o su Rusija – savo sielą.“
Ištrauka iš knygos „Antrasis pasaulinis karas. I tomas. Pakeliui į katastrofą“

Britų ir prancūzų vyriausybės vėl bandė derėtis su Sovietų Rusija. Nuspręsta siųsti į Maskvą specialų atstovą. Edenas, kuris prieš keletą metų užmezgė su Stalinu naudingus kontaktus, pats pasisiūlė ten vykti, tačiau premjeras atmetė šį kilniadvasišką pasiūlymą. Vietoj Edeno ši svarbi misija birželio 12 d. buvo patikėta Strangui – gabiam pareigūnui, tačiau neturėjusiam jokios įtakos už Užsienio reikalų ministerijos ribų. Tai buvo dar viena klaida. Paskirdamas šią užduotį antraeiliam asmeniui, premjeras faktiškai įžeidė sovietus. Vargu, ar Strangas galėjo prasiskverbti pro išorinį sovietų organizmo kiautą. Bet kokiu atveju buvo jau per vėlu. Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai 1938 m. rugpjūtį į Čatvelą susitikti su manimi buvo atsiųstas Maiskis. Miuncheno sutartis jau buvo sudaryta. Hitlerio armijos turėjo dar metus pasiruošti. Jo kariniai fabrikai, prie kurių prisidėjo Škoda gamyklos, dirbo visu pajėgumu. Sovietų vyriausybė buvo labai suinteresuota Čekoslovakija, bet jos nebebuvo. Benešas gyveno emigracijoje. Prahoje šeimininkavo Vokietijos gauleiteris

O su Lenkija Rusija turėjo keletą savitų politinių ir strateginių problemų, kilusių prieš keletą šimtmečių. Jų paskutinis svarbus susidūrimas buvo Varšuvos mūšis 1919 m., kai Lenkiją užplūdusią bolševikų kariuomenę Piłsudskis, naudodamasis generolo Weygando ir britų misijos, vadovaujamos lordo d’Abernono, patarimais, išstūmė ir puolė kraugeriškai kerštingai persekioti. Visus šiuos metus Lenkija buvo antibolševizmo avangardas. Kaire ranka ji rėmė antisovietines Baltijos šalis. Tačiau pasirašius Miuncheno sutartį, ji dešine ranka prisidėjo draskant Čekoslovakiją. Sovietai buvo įsitikinę, kad Lenkija jų nekenčia ir kad ji yra nepajėgi atlaikyti vokiečių puolimą. Tokiomis sąlygomis Strango misijos perspektyvų niekas negalėjo pavadinti puikiomis.

Derybų metu buvo bandoma ieškoti būdų įtikinti Lenkiją ir Baltijos valstybes nebijoti sovietų pagalbos Vokietijos agresijos atveju; sėkmės šioje srityje nepasiekta. Diskusijos su pertraukomis tęsėsi visą liepą, ir galiausiai sovietų vyriausybė pasiūlė tęsti derybas kariniais klausimais ir su Prancūzijos, ir su Anglijos atstovais. Todėl Didžiosios Britanijos vyriausybė rugpjūčio 10 d. išsiuntė admirolą Draxą su misija į Maskvą. Prancūzų misijai vadovavo generolas Doumencas. Šie pareigūnai neturėjo raštiškų įgaliojimų derėtis. Rusijos pusei atstovavo maršalas Vorošilovas. Dabar žinome, kad tuo pačiu metu sovietų vyriausybė sutiko priimti Maskvoje Vokietijos derybininką. Kariškių derybos netrukus sužlugo atsisakius praleisti rusų kariuomenę Lenkijoje ir Rumunijoje. Lenkijos pozicija buvo tokia: „Su vokiečiais rizikuojame prarasti laisvę, o su Rusija – savo sielą.“

Hitleris vadovavosi savo metodu įveikti priešus po vieną.
Ištrauka iš knygos „Antrasis pasaulinis karas. I tomas. Pakeliui į katastrofą“

Kartą 1942 m. rugpjūtį, vėlai naktį, Stalinas Kremliuje man papasakojo, kuo vadovavosi sovietai. „Mums susidarė įspūdis, – sakė Stalinas, – kad Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės nebuvo pasiryžusios stoti į karą ginti Lenkijos, jos tikėjosi, kad diplomatinė Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga sustabdys Hitlerį. Mes buvome tikri, kad tai nepavyks.“

„Kiek divizijų, – per vieną pokalbį su sąjungininkų atstovais paklausė Stalinas, – Prancūzija po mobilizacijos surinks kovai su Vokietija?“

„Apie šimtą“.

Tada jis paklausė:

„O kiek divizijų atsiųs Anglija?“

„Dvi ir dar dvi vėliau“, – atsakė anglų atstovai.

„Ak dvi ir dar dvi vėliau, – pakartojo Stalinas. – O ar žinote, – paklausė jis – kiek divizijų mes nusiųsime į Vokietijos frontą, jeigu stosime į karą prieš Vokietiją?“

Tyla.

„Daugiau nei tris šimtus.“

Stalinas nepasakė man, su kuo ir kada vyko šis pokalbis. Reikia pripažinti, kad derybose Stalinas rėmėsi išties solidžiu pagrindu, o Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas Strangas nelabai turėjo ką jam pasiūlyti.

Siekdami išsiderėti geresnes sąlygas, Molotovas ir Stalinas iki paskutinės minutės slėpė savo tikruosius ketinimus. Molotovas ir jo pavaldiniai rodė nuostabų dviveidiškumo pavyzdį visuose santykiuose su abiem pusėmis. Rugpjūčio 19 d. vakarą Stalinas informavo Politbiurą apie savo ketinimą pasirašyti paktą su Vokietija. Rugpjūčio 22 d. sąjungininkų misijos iki vakaro negalėjo rasti maršalo Vorošilovo. Kitą dieną į Maskvą atvyko Ribbentropas. Slaptame protokole Vokietija pareiškė neturinti politinių interesų Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, tačiau mananti, kad Lietuva patenka į jos interesų sritį. Lenkiją sovietai ir vokiečiai nutarė pasidalinti ir nustatė demarkacinę jos padalijimo liniją. Baltijos šalyse Vokietija turėjo tik ekonominių interesų. Nepuolimo sutartis ir slaptas protokolas buvo pasirašytas vėlyvą rugpjūčio 23 d. vakarą.

SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas
Foto: Leidykla "Briedis"

Nors šiame ir ankstesniuose skyriuose visi šie įvykiai buvo aprašyti nešališkai, tik totalitarinis despotizmas abiejose šalyse galėjo ryžtis sudaryti tokią bjaurią ir nenatūralią sutartį. Sunku pasakyti, kam ji kėlė didesnį pasibjaurėjimą – Hitleriui ar Stalinui. Abu suvokė, kad tai tik laikina priemonė, nulemta aplinkybių. Dvi imperijas ir sistemas skyrė mirtinas antagonizmas. Stalinas, be abejo, manė, kad Hitleris bus mažiau pavojingas priešas Rusijai po metų karo su Vakarų valstybėmis. Hitleris vadovavosi savo metodu įveikti priešus po vieną. Faktas, kad toks susitarimas įvyko, rodo, kokia didžiulė nesėkmė per keletą metų ištiko Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politiką bei diplomatiją.

(...)

Verta priminti šios sutarties sąlygas.

Abi šalys pasirašydamos šį paktą įsipareigoja susilaikyti nuo bet kokių smurto aktų, priešiškų veiksmų viena prieš kitą, taip pat nepulti viena kitos atskirai ar išvien su kitomis šalimis.

Sutartis turėjo galioti dešimt metų, ir jeigu nebūtų denonsuota likus metams iki jos galiojimo pabaigos, automatiškai turėjo būti pratęsta dar penkeriems metams. Rusams ir vokiečiams švenčiant sutarties sudarymą, prie stalo vyravo pakili nuotaika ir buvo sakomi įvairūs tostai. Stalinas spontaniškai pasiūlė tokį tostą už fiurerį: „Žinau, kaip vokiečių tauta myli savo vadą. Todėl išgerkime į jo sveikatą.“ Iš to, ką ši sutartis atnešė sovietams, galima padaryti labai paprastą išvadą: „Geriausia politika yra sąžiningumas.“ Netrukus pateiksiu keletą tai įrodančių pavyzdžių. Pamatysime, kaip gudrūs žmonės ir politikai tampa savo labai sudėtingų intrigų aukomis. Tik dvidešimt du mėnesiai skyrė Staliną ir visą daugiamilijoninę rusų tautą nuo to momento, kai jiems teko sumokėti siaubingą kainą. Kai vyriausybė neturi jokių moralinių skrupulų, dažnai atrodo, kad ji gauna labai didelę naudą, tačiau „tikrasis atlygis ateina dienos pabaigoje, o teisingiausias atlygis ateis, kai baigsis visos dienos“.

Mussolinis troško tik vieno dalyko – kad Hitleris leistų Italijai likti neutraliai.
Ištrauka iš knygos „Antrasis pasaulinis karas. I tomas. Pakeliui į katastrofą“

Ši bloga lemianti žinia sukrėtė visą pasaulį kaip bombos sprogimas. Kad ir kaip į ją reagavo Didžiosios Britanijos vyriausybė, ji neišsigando. Negaišdama laiko ji pareiškė, kad „šis įvykis jokiu būdu nepaveiks jos įsipareigojimų, kuriuos ji tvirtai nusprendė vykdyti“. Sužinojusi apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartį, Didžiosios Britanijos vyriausybė iš karto ėmėsi atsargumo priemonių. Buvo įsakyta sutelkti pagrindinius pakrantės ir oro gynybos dalinius ir užtikrinti pažeidžiamų vietų gynybą. Dominijų vyriausybėms ir kolonijų valdžiai buvo nusiųstos telegramos, įspėjančios, kad labai netolimoje ateityje gali prireikti imtis atsargumo priemonių. Buvo atšauktos karių atostogos visuose koviniuose daliniuose. Admiralitetas įspėjo prekybos laivyną apie pavojų. Imtasi daugybės kitų priemonių. Rugpjūčio 25 d. Britanijos vyriausybė paskelbė sudariusi oficialią sutartį su Lenkija ir patvirtinusi duotą garantiją. Šiuo žingsniu ji tikėjosi suteikti geriausią galimybę išspręsti Vokietijos ir Lenkijos ginčą tiesioginių derybų būdu, pareikšdama, kad derybų nesėkmės atveju Britanija remtų Lenkiją. Hitleris dėl to perkėlė puolimo dieną iš rugpjūčio 25 į rugsėjo 1 d. ir pradėjo tiesiogiai derėtis su Lenkija, kaip norėjo Chamberlainas. Tačiau jo tikslas buvo ne susitarti su Lenkija, o suteikti Jo Didenybės vyriausybei galimybę išvengti prisiimtų garantijų vykdymo. Tačiau Didžiosios Britanijos vyriausybė, parlamentas ir žmonės galvojo visai apie ką kita. Įdomus Britų salų gyventojų, kurie nekenčia muštro ir beveik tūkstantį metų nepatyrė priešų invazijos, bruožas yra tas, kad artėjant pavojui jie palaipsniui liaujasi jaudintis. O kai pavojus iškyla tiesiai prieš akis, jie įtūžta ir tampa visiškai bebaimiai. Šios savybės ne kartą padėjo jiems išsikapanoti iš labai sunkios padėties.

Britų kariuomenės pratybos
Foto: Leidykla "Briedis"

Tuo metu Hitleris iš susirašinėjimo su Mussoliniu suprato, jeigu nesusivokė jau anksčiau, kad karo atveju Italija ginklu jo neparems. Atrodo, kad apie paskutinių prieškario dienų įvykius dučė sužinojo iš anglų, o ne iš vokiečių. Ciano savo dienoraštyje rugpjūčio 27 d. rašė: „Britai perdavė mums Vokietijos pasiūlymų Londonui, apie kuriuos mes nieko nežinojome, tekstą.“ Mussolinis troško tik vieno dalyko – kad Hitleris leistų Italijai likti neutraliai. Ir tokį leidimą gavo.

Rugpjūčio 31 d. Hitleris išleido savo „Direktyvą Nr. 1 dėl karo veiksmų“.

1. Dabar, kai išnaudojome visas galimybes taikiomis priemonėmis ištaisyti Vokietijai nepriimtiną padėtį rytiniame pasienyje, nusprendžiau išspręsti šią problemą jėga.

2. Lenkijos puolimas turi būti vykdomas kaip numatyta pasiruošimo plane [...]. Puolimo data – 1939 m. rugsėjo 1 d. Puolimo laikas – 04.45 (įrašyta raudonu pieštuku).

3. Svarbu, kad Vakaruose atsakomybė už karo veiksmų pradžią gultų, žinoma, ant Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos. Iš pradžių turi būti imtasi grynai vietinio pobūdžio veiksmų dėl nedidelių pažeidimų pasienyje.

Tuo metu Anglijoje buvo 20 tūkst. organizuotų vokiečių nacių. Kaip ir kitose mums draugiškose šalyse prieš karą jie galėjo imtis sabotažo ir žudynių. Tuo metu neturėjau oficialiai skirtos apsaugos ir nenorėjau jos prašyti. Tačiau laikiau save gana žymiu politiku, todėl nutariau imtis atsargumo priemonių. Turėjau pakankamai informacijos, kad Hitleris laiko mane priešu. Mano buvęs detektyvas iš Skotland Jardo inspektorius Thompsonas tuo metu jau buvo išėjęs į pensiją. Pakviečiau jį atvykti pas mane ir paprašiau pasiimti pistoletą. Pats irgi susiradau patikimą ginklą. Kai vienas iš mūsų miegodavo, kitas budėdavo, kad niekas negalėtų užklupti mūsų netikėtai. Puikiai supratau, kad jei prasidės karas, – o kas galėjo tuo abejoti? – ant mano pečių guls sunki našta.