Taigi, milijonas eurų – tiek per metus mūsų išrinktieji sugeba išleisti parlamentinėms išlaidoms. Vienam parlamentarui per mėnesį skiriama beveik 800 eurų, kuriuos nemažai Seimo narių sugeba išnaudoti iki paskutinio cento. Taupumo čia nerasi nė su žiburiu, na, o ir kaip dabar atsisakysi lengvai gaunamų pinigų?
Nors Seimas atsinaujino ir pasipildė naujais nariais, tačiau tradicijos išlaikomos – euras šen, euras ten, va ir neliko vieno žmogaus vidutinio atlyginimo. Mat vienam prireikė taksi pravažinėti kelis šimtus eurų, kitam nupirkti įmantrų suvenyrą ar rinkėją pamaloninti brangia gėlių puokšte. O juk už tokią sumą, beveik 800 eurų, žmogus galėtų šeimą pamaitinti, vaikus aprengti, už šildymą susimokėti. O čia, žiūrėk, dar ir išgirsti, kad „neužtenka, viskas taip brangu, per mažai pinigų“.
Nusprendę neberėkauti, parlamentarai ėmėsi veiksmų. Sudaryta darbo grupė Seimo nariams siūlo didinti parlamentinei veiklai skirtas lėšas ir leisti jas naudoti trumpalaikei automobilio nuomai.
Prisiminkime, kad dar visai neseniai buvo priimtas sprendimas Seimo nariams drausti nuomotis automobilius už lėšas, skirtas parlamentinei veiklai. Tuo metu kilo didelis nepasitenkinimas, mat taip, esą, kišami pagaliai į ratus norint aktyviai bendrauti su rinkėjais ir apsunkinamas Seimo narių darbas.
Nepraėjo daug laiko, ir tokios tvarkos jau norima atsisakyti. Kas galėjo pamanyti, kad Seime išlaidų tiek daug.
Na, apie kokį PVM sumažinimą čia galvosi, apie kokias produktų kainas, apie kokią emigraciją ar per mažas pensijas, kai pinigų neužtenka net tušinukams, gėlėms ar automobiliui? Argi žmonių keliones į Lenkiją ar protų nutekėjimą į užsienį galima vadinti problema, kai čia, mūsų valstybėje, matai, automobilio už parlamentinei veiklai skirtas lėšas neleidžia nuomotis?
Neleidžia nuomotis, vadinasi, skiriamus pinigus reikia investuoti į savo transporto priemones, kam ir tenka nemaža pyrago dalis.
Blogai, labai blogai, sako Seimo nariai. Todėl, nepagailėjus nei laiko, nei ryžto, užsimota parlamentinei veiklai skiriamų lėšų sumą grąžinti į tokią, kokia buvo prieš ekonominę krizę. Ne atlyginimus kelti, ne mokesčius mažinti, tačiau sau pasididinti „kišenpinigius“.
Kuomet gerovę reikia susikurti sau, susitelkti bendram tikslui ne taip jau ir sunku, tačiau, kai kalba pasisuka apie likusią Lietuvą, reikalai juda ne taip sklandžiai. Tad, kaip ir minėjau, nors kadencija nauja, tačiau tradicijos – senos.