Skambinama pavojaus varpais, kad 2080 m. Lietuvoje liks 1,65 mln. gyventojų. Niekai, bus dar blogiau, – tai lietuvių liks tik 1,65 mln., bet gyventojų šalyje bus 3 mln. Kai tik lietuvių Lietuvoje sumažės iki kritinės ribos, verslininkai atsiveš darbininkų kad ir iš Kinijos, jokia jėga nesugebės tam pasipriešinti. Jei mūsų liks tik tiek, tai bus geriausias įrodymas, kad nebuvo ir nėra politinės valios rūpintis Lietuva.

Nesu nei ekonomistas, nei teisininkas, todėl negaliu pasiūlyti vieningos sistemos, kaip gelbėti Lietuvą nuo sunykimo. Tačiau pabandysiu apsvarstyti pagrindines, mano supratimu, priežastis, dėl kurių mažėja gimstamumas ir didėja emigracija. Žinodami bėdos priežastį, galėsime rasti ir būdą, kaip su ja susidoroti.

Iš pradžių trumpai apie tai, kaip skatinti gimstamumą. Tai svarbiausia – jei gimstamumas pakankamai didelis, emigracija nebaisi. Tačiau sąlygos, skatinančios emigraciją, mažina ir gimstamumą, todėl antroje straipsnio dalyje išdėstysiu, ką laikau pagrindine emigracijos priežastimi.

1) Gimstamumas

Nors ir ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių priežasčių turėti vaikų anksčiau buvo gerovės užsitikrinimas senatvėje. Kuo daugiau turi vaikų, tuo didesnė tikimybė, kad senatvę pasitiksi oriai. Tų, kurie negalėjo turėti vaikų, senatvė būdavo sunki. Socialinės lygybės idėja paskatino užtikrinti senatvės pensiją. Ten, kur buvo įvesta pensija, šeimos paprastai sumažėdavo, nes senatvės kokybė priklausė ne nuo vaikų skaičiaus, bet nuo uždirbtų pinigų ir valstybei sumokėtų mokesčių. Neturintiems vaikų buvo daug lengviau užsidirbti pinigų ir pasididinti pensiją.

Galėtume teigti, kad senatvės pensijų atsiradimas – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sumažėjo gimstamumas. Tačiau atsisakyti pensijų sistemos jau niekas nenorės. Tai ką daryti?

Šį, iš pažiūros sudėtingą, uždavinį išspręsti labai paprasta – reikėtų tiesiog grąžinti aukščiau minėtą akstiną turėti vaikų. Pavyzdžiui, papildomai prie visų jau dabar taikomų priemonių padaryti taip, kad tam tikra senatvės pensijos dalis priklausytų nuo to, kiek jo ar jos vaikai, o gal ir anūkai, sumoka mokesčių Lietuvoje. Tada kiekvienas stengsis pagal išgales turėti kuo daugiau vaikų ir auklės juos, kad būtų dori, darbštūs, pareigingi. Tėvai patys rodys pavyzdį, kad mokesčius mokėti reikia, o kartu mylėti savo tautą ir šalį, siekiant laimės čia, Lietuvoje. Tie, kurie negali susilaukti vaikų, stengsis juos įsivaikinti. Be to, bus paskata gimdyti vaikus anksčiau.
Visos šiandien nurodytos emigracijos priežastys (per didelės kainos, per maži atlyginimai, korupcija, bendruomeniškumo stoka, smulkiojo verslo ir kooperacijos žlugdymas ir t. t.) turi vieną bendrą priežastį – tai godumas. Todėl sumažinti emigracijos dalinėmis priemonėmis, didinant atlyginimus ar apribojant kainas, nepavyks. Keistis turėtume visi, nes politikai, valdininkai, verslininkai yra tautos atspindys
Algis Džiugys

Žinoma, bankai priešinsis tokiam pasiūlymui, nes jų tikslas yra išlaikyti esamą padėtį, t. y., rinkti iš mūsų pinigus į pensijų fondus ir iš to užsidirbti. Antrąkart iš tų pačių pinigų jie vėl užsidirbs skolindami mūsų vaikams mokslui, būstui ir t. t. Siūloma senatvės pensijų pertvarka atimtų iš bankų šį dvigubą uždarbį, nes žmonės, užuot bankuose atidėję pinigus senatvei, stengsis juos investuoti į vaikus.

Siūlau tik idėją, kuri galėtų būti pagrindas platesnei pertvarkai, nes vien šio pasiūlymo tiesmukas ir neapgalvotas taikymas būtų klaida. Taip pat suprantu, kad šis pasiūlymas gali žeisti jausmus tų, kurie negali ar nenori turėti vaikų. Bet ar esama kitų idėjų?

2) Emigracija

Nors ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių priežasčių ieškoti laimės svetur, yra turtinė ir socialinė nelygybė. Sociologai jau seniai išsiaiškino, kad žmogus jaučiasi pakankamai gerai, jeigu jo gyvenimo kokybė panaši kaip ir daugumos aplinkui. Nesvarbu, kur gyvenama – urvuose ar privačiuose namuose su garažais trims automobiliams, svarbu, kad visų galimybės būtų daugmaž panašios.

Didesnė turtinė nelygybė reiškia ir mažesnes galimybes tiems, kurie santykinai neturtingi. Todėl žmogus, turintis gerokai mažesnes galimybes negu dalis bendrapiliečių, stengsis išvykti ten, kur jo galimybės prasiplės. Ir nesvarbu, kad svetur jis turės mažiau galimybių, palyginti su vietiniais. Svarbu, kad išvažiavusiojo galimybės prasiplės, palyginti su galimybėmis, turėtomis gimtinėje. Nors vidutinis lietuvis jau dabar gyvena geriau negu didžioji žmonijos dalis, bet jei nėra galimybių gyventi taip, kaip gyvena kaimynas už tvoros, o už jūrų marių yra, tai ten jis ir važiuos.

Turtinę nelygybę galima įvertinti taikant Gini indeksą (angliškai daugiau parašyta čia). Kuo didesnė lygybė, tuo mažesnis Gini indeksas. Didžiausias galimas Gini indeksas yra 100, tai reiškia, kad visi valstybės turtai ir pajamos priklauso vienui vienam žmogui. Jeigu indeksas lygus 0, visi turi vienodai. Eurostato duomenimis, Lietuva, pagal turtinę nelygybę, 2015 m. (Gini indeksas 37,9) buvo pirma Europos Sąjungoje (antra po asocijuotos ES narės Serbijos). Pirmą dešimtuką sudaro varganiausios ES šalys, iš kurių dauguma – buvusios komunistinės. Lyg ir suprantama – pradiniame kapitalo kaupimo etape svarbiausia plėsti verslą, o ne mokėti algas. Tačiau mažiausių Gini indeksų dešimtuke kartu su skandinavais yra ir Slovėnija (24,5), Slovakija (23,7), Čekija (25,0), kurios neseniai irgi buvo komunistinės, bet jose turtinė nelygybė kažkodėl daug mažesnė. Taigi, matome, kad Lietuva pagal verslo ir valdžios godumą yra viena iš pirmaujančių šalių Europoje ir pirmoji Europos Sąjungoje, tad nėra ko stebėtis, kad pirmaujame ir pagal emigraciją. Apie mus, lietuvius, sakoma, kad esame Šiaurės Europos italai. Kur kas labiau panašu, kad esame Šiaurės Europos serbai.
Papildomai prie visų jau dabar taikomų priemonių padaryti taip, kad tam tikra senatvės pensijos dalis priklausytų nuo to, kiek jo ar jos vaikai, o gal ir anūkai, sumoka mokesčių Lietuvoje. Tada kiekvienas stengsis pagal išgales turėti kuo daugiau vaikų ir auklės juos, kad būtų dori, darbštūs, pareigingi.
Algis Džiugys

Kai žmogus stengiasi dėl Tėvynės, jis tikisi, kad ir Tėvynė dėl jo pasistengs. Bet jeigu mato, kad jo sąskaita lobsta kiti, jam numesdami vien kaulą, kad iš bado nemirtų ir pajėgtų daugintis, tai meilė Tėvynei nuslopsta, ir jokia patriotizmo propaganda čia nepadės. Jei kainos kyla, o atlyginimai ir galimybės plėtoti verslą nedidėja arba didėja labai nežymiai, jei didžiųjų verslininkų pelnai pučiasi dar sparčiau nei kainos (kaip Rusijoje), tai atsisveikinti su tėvyne nėra labai sunku…

Yra ir antra medalio pusė. Praradus meilę Tėvynei, prarandamas ir noras ją ginti. Jei su kaimynu nesidaliji, nesitikėk, kad kaimynas ateis tavęs gelbėti bėdai ištikus. Ant šio grėblio Lietuvos „elitas“ lipa be paliovos per visą ilgą istoriją. Radvilos, Čartoryskiai, Pacai, Tiškevičiai ir panašūs į juos pralobo taip smarkiai, kad tapo vieni turtingiausių Europoje. Čartoryskiai, pagal vieną iš versijų, apskritai buvo patys turtingiausi pasaulyje anais laikais. O kieno sąskaita? Nustekentos liaudies. Todėl, kai užpuolė rusai, liaudis Tėvynės jau nebegynė, nes Tėvynė jiems reiškė ponus. Liaudis nematė nė vienos priežasties, kodėl turėtų ginti ponų turtus, juk tie paryžiuose švaisto pinigus, uždirbtus kruvinu liaudies prakaitu. Kur dabar buvusių magnatų palikuoniai ir turtai? Radvilų turtai – Sankt-Peterburgo Ermitaže, Tiškevičių dvarai – kitų rankose, o Gedimino palikuonių Čartoryskių išvis niekas neprisimena ir prisiminti nenori.

Smetonos laikais turtinė nelygybė ir korupcija taip iškerojo, kad rusams vėl puolant irgi nė vienas šūvis nebuvo paleistas – skvernus pakėlęs Smetona pabėgo, išplerę generolai išdavė, o varge paskendusi liaudis ir jos sūnūs kareiviai buvo abejingi. Poetas Vytautas Mačernis 1939 m. pranašiškai rašė:

„Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tai teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems ne galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus.“

Paskui liaudis suprato, kad užkariautojai baisūs ne tik ponams, bet ir paprastiems žmonėms, tačiau buvo per vėlu. Čia jau kita liūdna istorija.
Nešvaistykime jėgų visokiems propagandiniams ir patriotiniams triukams. Jie nebeveikia, nes mes patys išmokėme jaunimą būti pasaulio piliečiais, tad jei nesukursime sąlygų emigrantams grįžti, jie ir negrįš. Jauni žmonės nėra akli, puikiai mato, kokia Lietuvos tikrovė, todėl propagandiniai triukai juos tik suerzina, dar labiau atstumia.
Algis Džiugys

Jei nelygybė ir toliau taip didės, tai dar kartą atėjus užkariautojams, vėl nebus, kam ginti Lietuvos. būsimojo kario motinai, kuri gauna minimalią pardavėjos algą ir nesupranta, kodėl vos ne viskas kainuoja brangiau negu užsienyje, pabandykite įrodyti, kad jos sūnus turėtų mirti už turtuolius, kurių pelnai ir turtai, kylant kainoms, išaugo kelis kartus daugiau nei vidutiniai atlyginimai. Ji patars savo sūnui verčiau bėgti nuo priešų į kitą pusę ir ten kurti savo gyvenimą. Kiek lietuvių pabėgo į Vakarus, kai rusai stūmė vokiečius 1944-aisiais? Manoma, kad iki pusės milijono.

Nors istorija moko, kad iš istorijos niekas nesimoko, vis tiek yra vilties, kad verslininkai ir jiems atstovaujantys politikai susivoks, kad godumas ir didėjanti socialinė nelygybė lems neišvengiamą jų bankrotą ateityje, nes:

a) mažės gyventojų perkamoji galia, o tai mažins ir darbo našumą, ir pelną;

b) liaudis emigruos ir neliks, kas turtuoliams dirba ir kas perka jų gaminius;

c) kai ateis priešas, neatsiras ginančių jų turtus.

Ką daryti? Nežinau, nors būdų esama daug. Galima privalomai nustatyti santykį tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų įmonėse, galima didinti mažiausią atlyginimą, galima remti smulkųjį verslą ir kooperaciją, suteikiant galimybę patiems užsidirbti, galima... Daug ką galima, bet viskas bus beprasmiška, jei nepasikeis verslininkų ir politikų mąstysena. Jei ateities planavimas sieks tik vieną, gal dvi kadencijas į priekį, nes „po manęs nors ir tvanas“, asmeninis godumas vis tiek ims viršų, kad ir kokie kilnūs būtų pasižadėjimai, o įstatymai rūstūs. Užtenka prisiminti liūdnai juokingą istoriją apie „perskaičiuota teisingai“, kai buvo įsivestas euras.

Tik tada, kai politikai pradės mąstyti strategiškai, t. y., planuos šimtą metų į priekį, gal įsisąmonins, kad savo apetitus reikia apriboti, gal suvoks, kad valytojos darbas irgi yra vertas daugiau negu išneštos šiukšlės ir neužtenka numesti jai keletą grašių. Svarbiausia yra strateginis pačių verslininkų ir politikų tarpusavio susitarimas, kurio jie laikytųsi dorai ir iki galo. Išmintingų ekonomistų, teisininkų, sociologų Lietuvoje yra pakankamai, tad, jei būtų verslo ir valdžios tvirtas sutarimas taisyti padėtį, atsirastų ir tinkamas pertvarkų planas. Nelabai tikiu, kad tai įmanoma dabar, nes didžiuma dabartinių politikų tarnauja ne tautai, bet tarptautinėms korporacijoms ir svetimoms valstybėms (o juk turime tokių kaimynių, kurios svajoja apie ištuštėjusią Lietuvą – „Pabaltijo Išmiratus“). Vis dėlto, pagrįstai viliuosi, kad ateinanti naujoji politikų karta bus kitokia.

Ir dar. Visos šiandien nurodytos emigracijos priežastys (per didelės kainos, per maži atlyginimai, korupcija, bendruomeniškumo stoka, smulkiojo verslo ir kooperacijos žlugdymas ir t. t.) turi vieną bendrą priežastį – tai godumas. Todėl sumažinti emigracijos dalinėmis priemonėmis, didinant atlyginimus ar apribojant kainas, nepavyks. Keistis turėtume visi, nes politikai, valdininkai, verslininkai yra tautos atspindys. Daugelis iš mūsų galėtų sau pritaikyti posakį apie lietuvį ir 100 procentų pelno. Nuoširdžiai paklauskime savęs, ką darytume, jeigu staiga atsidurtume galingųjų vietoje. Ar tikrai nepasinaudotume galimybe praturtėti kitų sąskaita? Ar tikrai nebūtų galima apie mus pasakyti: „slibinas mirė, tegyvuoja slibinas“?

Juokais galėčiau pasiūlyti vieną idėją. Šiais, primityvaus kapitalizmo, bet rafinuoto materializmo laikais, geriausiai veikia tie įstatymai, kurie remiasi žmogiškosiomis silpnybėmis. Jeigu jau verslas toks godus, tai ir įstatymas, skirtas pažaboti godumui, turėtų remtis godumu. Pavyzdžiui, įmonės mokami mokesčiai turėtų priklausyti nuo įmonėje mokamų atlyginimų skirtumo: kuo didesni atlyginimų skirtumai, tuo didesni mokesčiai. Ką manote apie tai?

Liaudies patarlė, kad pinigai laimės neatneša, iš dalies teisinga. 2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad žmogus jaučiasi laimingesnis, jei turi daugiau pinigų, tačiau tik iki tam tikros ribos. Jeigu metinės jo pajamos didesnės kaip 75 tūkstančiai dolerių, tai laimė jau nebedidėja. Negana to, žmogus laimingesnis, jeigu jo kaimynai nėra nuskurdę. Todėl neribotas godumas yra beprasmis, net jei vertinsime visa tai grynai materialistiškai – labai dideli pinigai sukelia daug vargo juos valdyti, bet laimės jau nebeteikia.

3) Universitetinė emigracija

Norėčiau atskirai aptarti jaunimo emigraciją į Vakarus, siekiant geresnio išsilavinimo. Patyrinėkime, kaip puikiai susitvarkė Anglija, kurios universitetai yra pakankamai gero pasaulinio lygio, tiesa, už mokslą juose reikia mokėti. Bet Anglijos vyriausybė studentams iš ES duoda paskolas labai geromis sąlygomis ir dar suteikia galimybę lengviau įsidarbinti. Rytų Europos jaunimas plūste plūsta į Anglijos universitetus. Tokios sėkmės pavydinti Lietuva anglų pavyzdžiu irgi įvedė mokamą mokslą, skyrė pinigų paskoloms už studijas. Tačiau rezultatai priešingi.

Kitaip ir negalėjo būti, nes mūsų ekonominė padėtis nesulyginama su britų. Iki aukštojo mokslo pertvarkos lietuviai dar norėjo studijuoti namie, bet po jos gabesnieji spjauna į savus universitetus ir važiuoja studijuoti į Vakarus. Klausinėjau abiturientų, kur šiemet žada stoti. Visi kaip vienas sakė, kad važiuos į Angliją, nes jeigu jau reikia mokėti už mokslą, tai verčiau ten, kur universitetai geresni, lengviau atiduoti paskolą, be to, galima užsidirbti pragyvenimui. Tačiau po studijų jie priversti dirbti Anglijoje ar kitoje turtingoje šalyje, nes grįžę į Lietuvą ir gaudami lietuvišką atlyginimą, neįstengs grąžinti paskolos. O kai lieka svetur, paskolos atidavimas užtrunka, per tą laiką sukuriama šeima, gimsta vaikai. Jeigu atžalos pradeda eiti į anglų mokyklą, tada šeima jau tikrai visam laikui įsikuria Anglijoje.

Taigi, gabiausias Rytų Europos jaunimas traukia į Didžiąją Britaniją ir ten pasilieka (nesitikėkime, kad Brexit’as ką nors pakeis, anglai tikrai ir toliau palaikys šią sistemą, nes jiems tai naudinga). Tuometinė naiviai liberali mūsų valdžios atlikta pertvarka tą dar labiau paskatino (konspirologas sakytų, kad Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka buvo ne kvaila klaida, bet gerai apgalvotas kenkimas svetimšalių naudai, nebūtinai anglų ar kitų vakariečių).

Ką daryti? Pirmiausia, nešvaistykime jėgų visokiems propagandiniams ir patriotiniams triukams. Jie nebeveikia, nes mes patys išmokėme jaunimą būti pasaulio piliečiais, tad jei nesukursime sąlygų emigrantams grįžti, jie ir negrįš. Jauni žmonės nėra akli, puikiai mato, kokia Lietuvos tikrovė, todėl propagandiniai triukai juos tik suerzina, dar labiau atstumia. Tik tuo atveju, jei šeima įskiepijo jaunuoliams meilę artimiesiems, giminei ir Tėvynei, prieraišumas išliks ir be propagandos. Antra priežastis – nelygybė, kurią jau aptariau skyrelyje apie emigraciją. Trečia, reikia peržiūrėti mokestį už aukštąjį mokslą, nes, kaip minėjau, tie, kurie išvažiuoja studijuoti svetur, nebegrįžta. O ketvirta, derėtų pasimokyti iš istorijos. Lietuva tarpukariu išsiuntė į Vakarus porą tūkstančių gabiausių jaunuolių, skyrusi stipendijas aukštajam mokslui įgyti. Sugrįžę tie jaunuoliai tapo pagrindiniais šalies ramsčiais tarpukariu – Lietuva išsiaugino savus inžinierius, dėstytojus, mokslininkus, menininkus... Remdamiesi šia istorijos pamoka ir atsižvelgdami į pasikeitusias sąlygas, galėtume rasti būdų padėčiai taisyti.

4) Dar vieną idėją juokais atiduodu už dyką bet kuriai partijai, galės įtraukti į savo rinkimų programą. Ji irgi remiasi godumu.

Kadangi Lietuva tuštėja, turėtų mažėti ir valdininkų. Siūlau priimti Konstitucijos pataisą, kad visokio plauko politikų skaičius negalėtų viršyti numatyto (tarkim, 0,1) nuošimčio nuo gyventojų skaičiaus. Jeigu ir tai nepadės, reikėtų nustatyti, kad Seimo narių, vyriausybės, miestų bei rajonų valdininkų alga priklausytų nuo gyventojų skaičiaus. Išvažiavo pilietis svetur laimės ieškoti – visiems visų lygių politikams ir valdininkams centu alga sumažėjo, grįžo – centu padidėjo. Žiū, balansas minus 10 tūkstančių per metus ir nėra šimto eurų kas mėnesį piniginėje.

P.S. Yra dar kitų minčių, bet straipsnis jau ir taip ilgas, todėl apie jas – kitą kartą.