Kai ateina laikas dirbti, reikia imti ir tiksliai įvardinti problemas, sudaryti prioritetinį kuo skubesnių sprendimų sąrašą ir galiausiai imtis tas problemas spręsti. Tam būtina ne tik turėti vaizduotę, gebėti generuoti idėjas, sudaryti tikslius planus ir juos vykdyti. Reikia atsižvelgti ir į politinius partnerius bei oponentus, o svarbiausia – į rinkėjus ir visus Lietuvos žmones, kurie dėl ilgalaikio Lietuvoje tvyrančio politinio neįgalumo bei kleptokratinio nepotizmo piktžaizdžių jau kurį laiką vis spartėjančiu žingsniu išsivaikšto į visas puses.
Blogai gyvenasi Lietuvoje? Norite emigruoti? Imkit tautinį kostiumą ir karinį rengimą aukštosiose mokyklose. Nepatinka kostiumai su paradais? Žaliavalstiečių lyderis atlaidus ir dosnus. Prašom, etnologijos pamokos. Kartu su pailgintais mokslo metais ir prievarta sujungtais universitetais.
Žmonės nebesistebi. Jie juokiasi, o valdančioji dauguma, diriguojama Kultūros komiteto pirmininko, tuojau pat imasi naujų nestandartinių veiksmų – alus tik nuo 20-ties. Brangesnių vaistų – neleisti. Prezidentės veto vidaus sandoriams – atmesti. Net ir kuklusis socialinių reikalų ministras į vadą žiūrėdamas, įsidrąsinęs trepteli – pensijas, ir tas – apmokestinti.
Ką? Pensijos – ne pajamos, sakote? Piktinatės valdančiųjų savivale? Džiaukitės, kad įstatymo dėl 50 procentų teigiamo žiniasklaidos turinio jiems nepavyko prastumti.
Iš tiesų, morališkai sunkūs darbai. Ir didžiausios Seime frakcijos pirmininkas pamažu ima tolti nuo valstybės valdymo reikalų. Skųsdamasis begaliniu nuovargiu, palengva vis nyksta iš televizorių ekranų, kol žiniasklaidos taikikliai imasi ieškoti kitų, ryškesnių vaizdų. Objektyvuose įsitvirtina vis drąsiau besimatuojantis partijos lyderio karūną kitas. Antras partijoje, bet pirmas Vyriausybėje, galiausiai nusprendžia, kad laikas imti vadžias į rankas. Lyg kokį baudžiauninką berną šalin pavaro naująjį socialdemokratų pirmininką, o kartu su juo ir virš dvidešimties tūkstančių socialdemokratų partijos narių. Su lengva žaidžiančia šypsena lūpose užsimena – ne, ne apie ano teistumą, – o apie pavydo scenas. Ir dar kažką apie tos pačios lyties asmenų partnerystę. Valstybės premjeras turi žymiai rimtesnių ir skubesnių darbų. Nėra kada šnekėtis su socialdemokratų rinkiminio sąrašo numeriu keturiasdešimt vienas, politinės negandos vėjams papūtus užkeltu į partinį Olimpą. Juolab, kad šis kažkodėl nusprendžia, kad jo ir premjero susitikimus ne tik galima, bet ir reikia planuoti tiesioginiame televizijos eteryje.
Ar ką, bet evakuacijos mastai didėja. Valdantieji kartoja, kad socialinė nelygybė yra visų nelaimių priežastis. Tačiau ne vien tik piniginis atlyginimo dydis, ir ne dvigubos pilietybės klausimas, tenesupyksta Konstitucinis teismas, kad ir kaip jis Konstitucinę išimtį aiškintų, yra dėl augančio piliečių nusivylimo kaltas. Ne dėl to mes žudomės, geriame. Ne dėl to jaučiamės nesaugūs, apleisti ir nereikalingi. Vieniši.
Norint tą pakeisti, jokia valstietiška inkvizicija nepadės. Bažnyčia inkvizicijos bejėgiškumą suprato dar viduramžiais, kai anuomet jos vadovai spjovė į ketvirtajame amžiuje Laktancijaus parašytus auksinius žodžius: „Ką padės jėga ir nuožmumas? Religinių įsitikinimų prievarta neįbruksi; reikalą geriau sutvarkysi žodžiu kaip botagu.“ Problema ne raganose, ir ne sektose, o sugebėjime vadinti reiškinius tikraisiais vardais. Suprato tą Bažnyčios vadai ir Šventosios Romos inkvizicijos priemonės buvo atšauktos, kaip neduodančios rezultato. Ir nors pati inkvizicija, tiesa, kitu pavadinimu – Šventosios tikėjimo doktrinos kongregacijos – išliko, jos priemonės pasikeitė iš esmės. Ir kalbu aš ne apie kankinimus ar deginimus ant laužų. Kalbu apie draudimus.
Todėl jeigu iš tiesų turite politinės valios ir sergate Lietuva, o ne savo, giminių ir draugų aprūpinimu iki grabo lentos, štai jums trys strateginiai prioritetiniai klausimai. Nėra jie nei sudėtingi, nei sunkiai sprendžiami.
Pirma, pradėkime nuo švietimo sistemos. Tik išsilavinęs, suvokiantis ką daro, ko siekia, kritiniu mąstymu ir erudicija pasižymintis pilietis gali priimti geriausius sprendimus. Nebūtinai pačius geriausius, bet duodančius rezultatą visuomenės gerovės prasme. Nereikia kurti kažko ypatingai sudėtingo ir išmanaus. Užtenka apsidairyti ir pritaikyti tai, kas jau yra sėkmingai įgyvendinta pasaulyje. Suomija, Estija čia yra puikūs pavyzdžiai. Tiesa, veikti reikėjo jau vakar. Nes kol svarstome, reikia švietimo įstaigų vadovams riboti kadencijas ar ne, kol diskutuojame, ar į švietimo įstaigų valdymą (tarybas), įtraukti vaikus ar ne, žodžiu, kol šokame aplink stalą, mūsų vaikai galvoja, kur pabaigus mokyklą emigruoti. Švietimo sistema buvo visiškame chaose 27 metus. To chaoso padarinius pradedame labai aiškiai jausti šiandien – apleisti, spardomi ir daužomi vaikai, gatvėse negyvai lazdomis užtalžomi jaunuoliai, mirtinai sumušami menininkai.
Antra, kad ir kokie būtume (ateityje) protingi ir apsišvietę, gyventi turime dabar. Bet mūsų piniginė tuščia. Kiek betaupytum, neturint ką į ją įdėti, ji taip ir liks tuščia. Valstietiška inkvizicinė logika paprasta – problemą bandoma spręsti didinant mokesčius. Naikinamos lengvatos, ketinama dar daugiau apmokestinti darbo santykių pajamas. Atimama iš tų, kurie nieko neturi ir gyvena nuo algos iki algos. Iš vienos spintelės perdedame į kitą, nekalbant apie korupciją, šėšėlį ir kleptokratiją. Norint turėti pajamų, reikia jas uždirbti. Naftos ir aukso, deja, turime labai nedaug. Vadinasi, reikia ne inkvizicijos priemonėmis veržti verslą, bet leisti jam gyvuoti.
Socialinė atskirtis didėja ne todėl, kad smulkus verslininkas yra vagis ir moralinis nevidonas. Tokių yra mažuma. Dauguma patys neturi kapitalo, ir neturi iš ko mokėti. Nei algų, nei vis didėjančių mokesčių. Vietoje mokesčių kėlimo smulkiajam ir vidutiniam verslui, suteikime jiems lengvatas. O svarbiausia – pritraukime stambųjį kapitalą darydami Lietuvą patrauklią investicijoms. Skambės politiškai neskaniai? Bet atleiskite į Lietuvą žengiančius tarptautinius naujus stambius žaidėjus nuo mokesčių metus ar tris. Vien darbo vietų sukūrimas atneš piliečiams pajamas.
Na ir trečia. Turint protingus ir turtingus piliečius, privaloma pasirūpinti jų saugumu. Stiprinkime kariuomenę, saugumo tarnybas, žvalgybą. Piliečiai turi jaustis saugūs. Jie turi būti ramūs, kad jų namai, jų verslas, beje, iš kurio gyvena visa valstybė, turi patikimą saugumo garantą.
Kažkaip tikiu, kad bent šiuos tris žingsnius per artimiausius metus galima įgyvendinti. Nes gerai pagalvojus, patys valdantieji supranta, kad bergždžia ta jų valstietiška inkvizicija. Kaip užtrukusi naisietiška karvė. Nors garsiai mūkia, bet pieno neduoda.