N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas

Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.

Tai gal charizmatiškas, hiperintensyvus asmuo, prikaustantis dėmesį savu magnetizmu kur tik pasirodo? Na jau. Niekas jo net nepastebėtų, jei žiniasklaida nuolatos neprimintų, kad toks egzistuoja ir laikytinas svarbiu. Ir štai kur esmė: tai tam tikras į sceną išstumtas sukalbamas valdininko tipažo vyriokas su kostiumu, pusėtinai atrajojantis politines klišes – gerai, jei „jaunas žavus guvus“, o jei nei jaunas, nei žavus, nei guvus – irgi gerai („daugiau patyręs“). Lyderis, sakote?

„Abu kandidatai tinkami ir didelio skirtumo tarp jų nėra: abu energingi, gražūs, žvalūs“ (Algirdas Butkevičius LSDP pirmininko rinkimų kampanijos metu). Nereikia juoktis – jis visiškai teisus: skirtumas nykstamai menkas, o privalumai – tik tokie. Vilčių investuotojai kairėje ir dešinėje į Gintautą Palucką – kur kas naivesni net už buvusį pirmininką ir buvusį premjerą. Kažko jie vis nori išgelbėti LSDP (stabiliai bandydami išspirti į būtį „tikrą kairę“: nėra jos Lietuvoje, nėra, o reikia, labai netgi reikia – ypač dešinei: tai ji vis taip sako ir netgi mėgina pati ta kaire pabūti). Supranta, kad bus ekstremaliai sunku, bet tiki, kad įmanoma, kad verta.

Teks G. Palucką perrengti ideologiniu revoliucionieriumi (tik toks, eksperto manymu, „išsprogdintų nomenklatūrinį pradą“). Tiktai kas liktų iš LSDP, tą pradą išties išsprogdinus? Pavadinimas „LSDP“? Tapatybė ir istorinis tęstinumas? Didžioji dalis narių? Tada ne, niekas niekada neišsprogs, kad ir ką „ideologinis revoliucionierius“ padarytų: ne po šia vėliava, ne su šiais žmonėmis.

Bet gal jis atsives kitų? Naują komandą? Pvz., Gediminą Kirkilą ir Viliją Blinkevičiūtę (būtent juos naujasis pirmininkas pavadino savo artimiausia aplinka). Na, dar yra jaunimas šviesiomis akimis: kas ateina į LSDP (daugiausia nomenklatūros ir provincijos valdininkų vaikai ir anūkai), prigyja joje ir dar karjerą padaro – tas pagal apibrėžimą jau ir yra pagal LSDP paveikslą ir panašumą ne mažiau nei „bebrinė“ generacija. Žavūs ir žvalūs kaip oligarchus oligarchų užsakymu koliojantys „Skydersai“ : šitai jie laiko muzika, šitai jiems yra revoliucija, o dar ir publicistais kartais tie patys patampa, nes penkis pirštus ir kompiuterį turi, raides pažįsta, o partijai reikia ne tik grojančių ir dainuojančių, bet ir rašančių: pirmyn, Tomuk, tu gali! Gyvas įrodymas, kad imlumas medinei bukaprotiškai propagandai – ne kartos ir netgi ne santvarkos, o asmens tipo savybė.

Tad ne, LSDP niekaip netaps „normalia vakarietiška kairiąja partija“, o net jei taptų – „normalumo“ laikai baigiasi, „normalios vakarietiškos kairiosios partijos“ (išdavinėjančios, radikaliai dešinei atiduodančios savus rinkėjus, žalio supratimo, kaip ir kodėl anie mąsto, neturinčios) nebereikia ir Vakaruose – reikia kažko kito, reikia „nenormalios“. Jeigu „(...) kairiųjų vaidmuo, – nesvarbu, ar jie valdžioje, ar ne, – atskleisti, kokio tipo problemą dešinieji žūtbūt nori nuslėpti“ (šiuolaikinės kairės vienas iš pelnytų autoritetų Gilles’is Deleuze’as, „Derybos“, 2012:201), tai normali vakarietiška („įvairovės“) kairė seniai nieko nebeatskleidinėja, o kuo labiausiai padeda slėpti ir slepia.

Pvz., neišrinkti Marie Le Pen – tai „parodyti demokratijai, kad ji stipresnė nei bet kada“ (kartoja ad nauseam visa kairioji ir nekairioji žiniasklaida). Kitaip tariant, demokratijos stiprybė – neleisti demosui paremti kandidato/ės, kurį jis turi inklinaciją ir priežasčių pamėgti. Leisti tokiam kandidatui/ei egzistuoti ir kandidatuoti, bet neleisti laimėti – laisvų rinkimų stiprybė irgi. Maždaug: žiūrėk – čia Gėris, o čia – Blogis. Mes labai gerbiame tavo laisvą valią ir sugebėjimą pačiam nuspręsti: pasirink, ką nori, visiškai laisvai. Bet čia – Gėris, o čia – Blogis: labai tikimės, kad pasirinksi teisingai. ...Ei, avigalvi, ar nematai, kad taip rinktis negalima, tokios teisės tau niekas nedavė – juk sakome tau, kad čia Blogis!

Arba Lietuvoje yra tokia nematoma problema, kad LSDP ar „valstiečiai“ savus rinkėjus atskirai ir visuomenę apskritai niekina nė kiek ne mažiau nei konservatoriai: čia jie visi sutaria. Rinkėjo silpnaprotystė, striuka atmintis, primityvūs poreikiai ir maksimalus manipuliuojamumas – vienintelis tikras bendras pagrindas, paktas, kurį „pasirašė“ visos neoliberalios demokratijos politinės jėgos (garsiai, be abejo, skelbia priešingai: demokratijoj, mat, kiekvienas laikytinas laisvu, racionaliu, savarankišku ir gerbtinu – aha...).

Tai, ko nori „įvairovinė“ kairė (kartu su „sveiko proto“ dešine), yra Utopia for Pets. Us being pets. Pasaulio, kuriame maži menki žmogučiai darniai dirbtų-krutėtų-atostogautų anapus savo baltų tvorų, saugios, šiltos, jaukios ir jautrios multi-kulti kaimynystės apsuptyje, kur idėjos nesvarbu, prielaidos nesvarbu, išvados nesvarbu, skirtumai nesvarbu, o išėjimo į universalią plotmę irgi nėra (kiekvienas puoselėja savo tapatybę savame gete). O svarbu, kad vejos žalios, vaikučiai žaidžia, atlyginimas orus, darbe kolektyvas darnus, institucijos veikia sklandžiai, apie viską galima turėti nuomonę, kuri gerbiama ir išklausoma, nes nieko nereiškia, o viešumoje – daug ready-made debatų (galima dalyvauti, galima skambinti ir balsuoti).

Kalbėtis nėra apie ką ir nėra dėl ko, bet galima aksomine valdžios ranka koordinuojamą „gyvenimą gyventi“ ir mirti lovoje nuo Alzheimerio, apsuptam anūkų bei proanūkių. Ne, ačiū. Nenoriu. Nepadėsiu. Čia pasaulis ne-žmonėms. Žmonės gyvena kitur. Ne šitą Utopiją reikia gelbėti, o gelbėtis nuo jos. Tas pat pasakytina ir apie (paremontuotą ar neremontuotą) LSDP.