Tėvai buvo menininkai, todėl į alkoholį žiūrėjo, kaip į mažareikšmį pavojų (o gal net ir visai pavojumi nelaikė). Namie per šventes buvo vartojamas ir vynas, ir putokšlis, ir brendis, o tarp knygų ir žurnalų stirtų buvo tėvo surinkta vyno etikečių kolekcija, ir tuos spalvotus popierėlius vartydavau taip pat smalsiai, kaip apžiūrinėdavau ant stalo sustatytus butelius.

Neprisimenu, kada tiksliai pirmąsyk paragavau vyno ir alaus. Tik pamenu, tėvas aiškino, kuo skiriasi tamsusis „Porteris“ nuo šviesiojo, o kalvadoso skonį ir kilmę sužinojau anksčiau, negu daugelis bendraamžių susipažino su obuoliais. Tėvams žymiai labiau rūpėjo, kad nesinuodyčiau tarybine televizija ir negaudavau žiūrėti nei filmų apie tankistus ir šunį, nei apie šlovingus rusų šnipus. Tai buvo jų kova su neigiamu poveikiu nepilnamečiams.

Persikraustę iš Kauno į Vilnių, penkerius metus gyvenome baisiame dabartinio Savanorių prospekto name, su langais virš parduotuvės, kur nuo ryto trindavosi pijokai. Kai kurie jų ateidavo neskubriam piknikui į mūsų namo kiemą ir vaišindavosi vaikų akivaizdoje, o mes statėme pilis iš dratinių dėžių nuo alaus. Pijokai, chroniai, latrai – visi jie buvo mano gyvenimo aplinka. Jie ir jų apšlapintos sienos ir požeminiai Gerosios Vilties žiedo tuneliai.

Tėvams žymiai labiau rūpėjo, kad nesinuodyčiau tarybine televizija ir negaudavau žiūrėti nei filmų apie tankistus ir šunį, nei apie šlovingus rusų šnipus. Tai buvo jų kova su neigiamu poveikiu nepilnamečiams.
Andrius Užkalnis

Kalbant apie asmeninį vartojimą, ankstyvoje paauglystėje visko buvo: ir kažkokio baisaus vermuto, nes tik tokį gavome pirkti, ir estišką saldų likerį tvatijome vaikų žaidimų aikštelėje Vilniaus Senamiestyje, ir girtas esu namo parėjęs ne vieną kartą.

Paskui šalį užgriuvo naujojojo sovietų vado Michailo Gorbačiovo kovos už blaivybę kampanija, bet vienintelis dalykas, kuris mums negrėsė, buvo blaivybė: ko tik būdavo, gaudavome nusipirkti iš perpardavinėjančių bobučių (kur ji dabar, teta Zinaida iš daugiabučio rūsio ant M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių kampo?). Išvažiavę į bulviakasį Molėtų rajone, pirkdavome iš kolūkiečių viską, ko tik norėjome – tai yra viską, kas dega. Su draugu plaukę Merkio upe pripučiama valtimi, sustojome pakrantėje, ir priėjęs kaimo gyventojas pasiteiravo, ar turime arielkos, ir jei neturime, ar norėtume įsigyti.

Studentiškais laikais atsirado visos sąlygos nestabdyti: valstybės kova su alkoholizmu susilpnėjo, pinigų kišenėse pradėjo rastis daugiau, ir atsirado gera kompanija. Gėrėme vieni su kitais ir net su dėstytojais: ne tik per gausias naujai atkurto Vytauto Didžiojo Universiteto šventes, bet ir dienos metu. Vieną kartą mus dėstytojas aptiko prieš paskaitą besišildančius po pietų tuometiniuose Kauno menininkų namuose V. Putvinskio gatvėje, su moldavišku brendžiu. Dėstytojas irgi ten gėrė brendį. Nusprendėme neiti į auditoriją ir paskaita vyko tiesiog ten, bare. Keista, bet atsimenu ne tik, ką gėriau, bet ir paskaitos turinį.

Šito niekada nesupras verygos ir karbauskiai. Žmonės prasigeria ne todėl, kad jiems sudarytos patogios sąlygos vartoti, ar nedidelės kainos, ar lipdukai apie akcijas, ar reklamos. Žmonės prasigeria todėl, kad alkoholis yra įdomiausias dalykas jų nykiame gyvenime, ir todėl, kad jie taip nepatenkinti savimi, kad kitaip nebegali priimti realybės. Laimingi žmonės netampa alkoholikais.
Andrius Užkalnis

Paskui darbai ir užsiėmimai tolydžio rimtėjo, ir pinigų pradėjo rastis vis daugiau, ir gana greitai pajutau, kad biužetas manęs neriboja: gėriau tiek, kiek norėjau, o ne tiek, kiek turėdavau pinigų. Kažkas visada trukdė nušokti nuo bėgių ir vertė pasilikti proto ribose.

Sakysite, gal tiesiog man pasisekė su kompanija. Ne visai taip: mano aplinkoje buvo ir žmonių, kurie jau prasigėrė ir mirė, ir tokių, kuriems gyvenimas baigėsi nelaimingu atsitikimu (girti iškrito pro balkoną ar sušalo lauke), buvo tokių, kurie neteko darbo, būsto ar šeimos, arba visko kartu.
Paskui visas gyvenimas abejomis rankomis kvietė pas žaliąją gyvatę. Lietuvos radijo ir TV bufete S. Konarskio gatvėje, kai dirbau radijuje, buvo pilama taip, kad šiandien žmonės pamatę nepatikėtų. Žurnalistai visais laikais mėgo įkalti, o tie, kas važinėjo į rajonus reportažų daryti, išvis grįždavo į Vilnių tik todėl, kad būdavo vairuotojas Serioža, kuris parveždavo juos trūkusius, ir dar todėl, kad jie bijodavo skyriaus redaktoriaus labiau, negu savo žmonų. Žmonų daugelis neturėjo: žmonos juos buvo jau palikusios. Seriožai kaimiečiai nepildavo, bet įdėdavo su savim, ir dar jam įdėdavo lašinių užkandai.

Jūs, beje, žinote, kas yra etnokultūra? Aš ir pats nelabai išmanau, esu girdėjęs tik tiek, kad čia kažkas apie tai, kad internetas yra blogis, šv. Valentino diena yra užsienietiška šventė ir kad nuo neplanuoto pastojimo geriausiai apsaugo rūtų vainikėlis.
Andrius Užkalnis

Kai išvykau į Angliją vos 24 metų būdamas, pagundos buvo aplink: alkoholis nebrangus ir prieinamas, pajamos pakankamos, atrodo, čia jau tikrai užminsiu ant kamščio negrįžtamai. Juolab, kad pradėjus daug keliauti po pasaulį, upeliais ir kriokliais pradėjo piltis tiesiog nemokamas alkoholis: ir darbo susitikimai ir banketai, ir ilgos vakarienės valdiška sąskaita, ir net šeštą ryto oro uoste verslo klasės salėje jau laukė cingu lingu buteliai su džinu, viskiu, romu ir konjaku. Ko neišgersi prieš skrydį, įpils lėktuve, o kai taurė ištuštės, paklaus, ar nori dar. Ilgiausios kelionės būdavo į Japoniją, taigi ir lėktuvo baras dosniausiai pripildytas.

Kodėl tuomet netapau alkoholiku? Nežinau, gal todėl, kad visą laiką buvo įdomesnių užsiėmimų, negu smarkiai gerti, ir dar ryte reikėdavo sveikos galvos, kad galėčiau dirbti.

Grįžus į Lietuvą, pasidarė visai nebe juokas. Pirmiausia, vis daugiau žmonių labai norėjo su manimi išgerti ir siūlėsi nupirkti, iš svetingumo. Antra, normalaus darbo dalis pasidarė priėmimai, pristatymai ir vakarėliai, kur alkoholio daug. Trečia, kaip parvairuoti namo – niekada ne problema: tiesiog grįžti taksi, ryte pasiimi automobilį, ir viskas. Na, ir ketvirta – mano maisto kritiko darbas tiesiogiai susijęs ne tik su valgymu, bet ir su išgėrimu prie maisto. Dažnai, ir įvairiai, ir kartais gausiai.
Ir vis tiek neprasigėriau. Kodėl?

Alkoholis visada buvo šalia. Iš visų bėdų, kurias esu turėjęs gyvenime, kibinai ir vakarykštė pica, o taip pat pomėgis sakyti žmonėms, ką iš tikrųjų apie juos galvoju (kartais net per giminių šventes) man buvo žymiai didesnės problemos, negu alkoholis.
Andrius Užkalnis

Šito niekada nesupras verygos ir karbauskiai. Žmonės prasigeria ne todėl, kad jiems sudarytos patogios sąlygos vartoti, ar nedidelės kainos, ar lipdukai apie akcijas, ar reklamos. Žmonės prasigeria todėl, kad alkoholis yra įdomiausias dalykas jų nykiame gyvenime, ir todėl, kad jie taip nepatenkinti savimi, kad kitaip nebegali priimti realybės. Laimingi žmonės netampa alkoholikais.
Kai kurie, žinoma, geria todėl, kad prieš tai perskaito ką nors, ką sugalvojo verygos ir karbauskiai apie lauko kavines, arba sužino, kad vaikus privaloma mokys etnokultūros, o niekas net nežino, kas yra etnokultūra. Jūs, beje, žinote, kas yra etnokultūra? Aš ir pats nelabai išmanau, esu girdėjęs tik tiek, kad čia kažkas apie tai, kad internetas yra blogis, šv. Valentino diena yra užsienietiška šventė ir kad nuo neplanuoto pastojimo geriausiai apsaugo rūtų vainikėlis.

Nugyvenau 45 metus, kartais valdžios saugotas, bet niekada neapsaugotas, nuo alkoholio. Alkoholis visada buvo šalia. Iš visų bėdų, kurias esu turėjęs gyvenime, kibinai ir vakarykštė pica, o taip pat pomėgis sakyti žmonėms, ką iš tikrųjų apie juos galvoju (kartais net per giminių šventes) man buvo žymiai didesnės problemos, negu alkoholis.

Ir vis tiek valdžia ateina spręsti mano problemos, kurios aš neturiu. Užsiimkite tikromis bėdomis, o ne savo iškankintų sielų demonais, gerbiamieji. Čia kaip meras Remigijus Šimašius ir jo religinė obsesija ties miesto skola: ar kam nors ta skola skauda? Visiems skauda dėl klaikių gatvių duobių ir nudrengtų fasadų ir dėl karo apkasų miesto centre, bet merui tai nerūpi. Taip ir šitai valdžiai: jie sugalvojo problemą, jie ją ir spręs. Jei draudimai nepadės (o jie niekada ir niekur nepadėjo), reiškia, nepakankamai buvo draudimų. Uždrauskime dar ką nors, sakys jie. Nes jie kovoja ne su problema, jie kaunasi su savo pačių demonais.

Žinau, kad mano svarstymų ir istorijos apie tai, kaip manęs gyvenimas nepadarė alkoholiku, valdžia turbūt neklausys, bet man užteks, kad perskaitėte jūs.

Kitą kartą galvokite, už ką balsuojate. Nes ką gali žinoti: dar vienas toks Seimas, ir net ir aš galiu prasigerti.