V. Valentinavičius. Valstiečių revoliucija baigėsi neprasidėjusi

Aną savaitę valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Seime Tomas Tomilinas ir Virginijus Sinkevičius dramatiškai pareiškė, jog jei nebus pasirašytas trišalis susitarimas, kad verslininkai savanoriškai padidintų darbuotojų atlyginimus penkiais procentais, LVŽS frakcija Seime nepritars reformuotam Darbo kodeksui.

Galima spėti, jog jaunieji Seimo nariai dar neprarado gėdos jausmo ir neįpareigojančio susitarimo figos lapeliu bando pridengti LVŽS gėdą, kad stumiamas Darbo kodeksas, kurį prieš rinkimus patys paišė kaip neoliberalizmo apoteozę. Tuomet LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis aiškino, kad Darbo kodekso prioritetais turi tapti „profsąjungų vaidmens stiprinimas, įgalinimas, darbo santykių pusiausvyra, darbuotojų ekonominio bei socialinio saugumo užtikrinimas, dialogo ir kolektyvinių susitarimų skatinimas, socialinės atsakomybės puoselėjimas” (www.alytauslaikas.lt, 2016 liepos 4 d.). Dieną po rinkimų R. Karbauskis Darbo kodeksą vadino klaida, didinančia emigraciją, kuri esą naudinga tik tiems verslininkams, kurie planuoja įsivežti darbo jėgą iš užsienio.

Šie ir kiti argumentai prieš Algirdo Butkevičiaus vienpusiškai verslo naudai patobulintą Darbo kodeksą suveikė tik tiek, kad Darbo kodekso priėmimas buvo atidėtas duodant laiko naujoms deryboms trišalėje taryboje. Deryboms, kuriose nieko naujo nebuvo: priešingai R. Karbauskio ir S. Skvernelio pažadams Vyriausybė derybose grįžo į įprastinę – A. Butkevičiaus – derybų stalo pusę: šalia verslo ir kitoje pusėje nuo profsąjungų. Dar sausį S. Skvernelis kalbėjo: “Tikiuosi, kad […] prasidės tikrosios derybos, kur nebus laužoma partneriams rankų”, dabar premjeras moja ranka ir džiaugsmingai konstatuoja, jog derybose negali laimėti visi.

Kokios derybos, toks ir rezultatas – kaip visada vienos likusios profsąjungos išsiderėjo lygiai riestainio skylę ir Lietuva gauna tą patį į verslo pusę nulinkusį Darbo kodeksą. Tai šią gėdą LŽVS jaunimas bando pridengti grynai ceremoniniu susitarimu dėl atlyginimų didinimo, kuriam entuziastingai pritaria darbdaviai. Verslas niekuo nerizikuoja: blogiausiu atveju nevykdys neprivalomo susitarimo, geriausiu – užsirašys sau į nuopelnus natūralų augančios ekonomikos atlyginimų kilimą ir galės toliau gražbyliauti apie neregėtą Lietuvos verslo socialinį atsakingumą.
Taigi Darbo kodekso klausimu LVŽS apsisuko lygiai 180 laipsnių ir tai nėra vienintelė sritis, kurioje valdančioji partija padarė U-turn posūkį, kurio – pasak Margareth Thatcher – padorios moterys nedaro.

Gabrielius Landsbergis savo partijos šansus laimėti rinkimus greičiausiai palaidojo per garsiuosius debatus LRT TV forume tarp dviejų 2016 m. Seimo rinkimų ratų, kai jį negailestingai sudorojo Ramūnas Karbauskis. Tada LVŽS pirmininkas pasirodė pakankamai įgudęs demagogas, dosniai žarstęs populistinius pažadus, kai TS-LKD lyderiui nepakako patirties prieš rinkimus nekalbėti, ką iš tikrųjų norėtų daryti, arba bent jau pagražinti savo intencijas.

Dar sausį S. Skvernelis kalbėjo: “Tikiuosi, kad […] prasidės tikrosios derybos, kur nebus laužoma partneriams rankų”, dabar premjeras moja ranka ir džiaugsmingai konstatuoja, jog derybose negali laimėti visi. Kokios derybos, toks ir rezultatas – kaip visada vienos likusios profsąjungos išsiderėjo lygiai riestainio skylę ir Lietuva gauna tą patį į verslo pusę nulinkusį Darbo kodeksą

Virgis Valentinavičius

Konkrečiai universitetų klausimu R. Karbauskis kalbėjo, kad Klaipėdos ir Šiaulių universitetus reikia saugoti, nes antraip „tuos miestus pribaigsim“, kai G. Landsbergio poziciją forumo vedėjas Edmundas Jakilaitis apibendrino taip: „šiuos universitetus reikia nedelsiant uždaryti, nes jie – beviltiški“. E. Jakilaitis retoriškai klausė, ar įmanoma suderinti, kai vienas sako, kad švietime krepšeliai turi išnykti, o kitas – kad likti.

Taip išeina, kad universitetų klausimu S. Skvernelis laimėjo rinkimus R. Karbauskio pažadais, bet lyg ir bando įgyvendinti tiems pažadams priešingą – „konsolidavimo į du-tris universitetus“ – poziciją, artimesnę tam, ką savo partijos nenaudai kalbėjo G. Landsbergis. Atitinkamai, premjeras be užuolankų užsipuolė Seimo Švietimo komitetą ir jo pirmininką Eugenijų Jovaišą, kuris neva užbėgo už akių vyriausybei palaiminęs VDU-LEU jungimąsi – kitaip sakant, vykdė R. Karbauskio žadėtą programą.

Ašaringi rinkimų nugalėtojos LVŽS pažadai „atsigręžti į žmogų“ S. Skvernelio atlikime virsta įprastu lietuviškos politikos leitmotyvu „netrukdykit valdyti valstybę“: suprask labiausiai trukdo žmonės. Premjeras vienareikšmiškai palaiko planus statyti giliavandenį uostą Melnragėje, nes „Klaipėdos uostas moka didelius mokesčius biudžetui“ ir leidžia suprasti, kad jam nelabai rūpi melnragiškių interesai.

Verslo lobistai su palengvėjimu atsikvėpė paaiškėjus, kad S. Skvernelio Vyriausybė nesiruošia daryti nieko esminio su mokesčiais, nors LVŽS žadėtas didesnis perskirstymas per biudžetą „žmonių naudai“ neįmanomas be rimto mokesčių pertvarkymo. S. Skvernelio Vyriausybė palengvino darbininkų iš užsienio imigracijos tvarką. Šį sprendimą palaiko verslo lobis, nors Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė teigia, jog pigi darbo jėga iš Baltarusijos, Ukrainos ar Rusijos įšaldys Lietuvos darbuotojų atlyginimus.

Nebandant įvertinti, ko iš tikrųjų verta S. Skvernelio realpolitik ir R. Karbauskio pažadai, kuris jų yra geras policininkas ir kuris – blogas, norisi atkreipti dėmesį, jog tokios prarajos tarp priešrinkiminių kalbų ir porinkiminių veiksmų Lietuvoje, ko gero, dar nebuvo. Rinkėjai buvo prigauti rekordiškai greitai ir negailestingai.

Prieš rinkimus LVŽS pažadų visuma buvo toli kairėje (išskyrus kelias tradicinių vertybių ir neopagoniško nacionalizmo razinas konservatyvesnio skonio rinkėjams), dabar LVŽS realios politikos visuma peršoko toli į liberalią dešinę. Žadėta revoliucija „už paprastą žmogų“ ir prieš verslo užvaldytą respubliką baigėsi neprasidėjusi.

Tokios prarajos tarp priešrinkiminių kalbų ir porinkiminių veiksmų Lietuvoje, ko gero, dar nebuvo. Rinkėjai buvo prigauti rekordiškai greitai ir negailestingai. Prieš rinkimus LVŽS pažadų visuma buvo toli kairėje, dabar LVŽS realios politikos visuma peršoko toli į liberalią dešinę.

Virgis Valentinavičius

LVŽS kaip nominaliai kairioji partija dabar galės taikyti socialdemokratų dešimtmečiais tobulintą numerį: verslui pataikaujančią politiką dangstyti Algirdo Syso raudomis apie rūpestį darbo žmogumi. LVŽS etatinio raudotojo vaidmeniui geriausiai tiks ilgametis kovotojas su pasauliniu neoliberalizmo sąmokslu T. Tomilinas, atrodo, jau pradėjęs savo sunkų darbą atlyginimų didinimo manifestu.

Ar galima laimėti rinkimus su viena programa, valdyti su 180 laipsnių priešinga ir tikėtis, kad jokių pasekmių nebus? Sprendžiant iš neblėstančio S. Skvernelio pasitikėjimo savimi, galima. Žinoma, tai yra ne tik LŽVS lyderių atsakomybė ir politinė valia grubiai – net Lietuvos standartais – laužyti rinkiminius pažadus. Atsako ir tie rinkėjai, kurie metų metais nenuilstamai balsuoja už įvairaus plauko gelbėtojus ir S. Skvernelio optimizmas gali semtis įkvėpimo iš fakto, jog lengvatikių atsargos Lietuvoje atrodo neišsemiamos ir jų ilgam pakaks (na, bent jau iki prezidento rinkimų).

S. Skvernelio „man nusišvilpt“ politika bujoja ir todėl, kad stiprių konkurentų kol kas nematyti. R. Karbauskis pakildišintas, o vadinamosios tradicinės partijos vis dar neatgauna kvapo po pralaimėjimo rinkimuose. Rinkimus lėmė ne tik LVŽS pažadų cinizmas ir rinkėjų naivumas, bet ir tradicinių partijų nusigyvenimas. Į dinastinius karus susitelkusi TS-LKD, valdžios – tiksliau piktnaudžiavimo ja – nuvarginta LSDP, parsidavimo skandale pagauti liberalai 2016 m. rinkimuose nepasiūlė nieko doro.

Tradicinės partijos vis dar atrodo bergždžios, tad premjeras gali įgelti G. Landsbergiui, kad jo tebelinksniuojamą „Planą Lietuvai“ rinkėjai išmetė į šiukšlių dėžę, o naujajam socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui pasiūlyti nesvaigti ir grįžti į realybę. Arba priešingai: prireikus bet kurį pasišaukti pritarti „teisingai vyriausybės politikai“. Premjero optimizmas pradės vysti tik tuomet, kai tradicinės partijos pajėgs kalbėti savu balsu, siūlyti rinkėjams įtikinamas alternatyvas ir tuo pačiu liausis būti S. Skvernelio „ryšių su visuomene“ pastumdėlėmis.

Virgis Valentinavičius yra Mykolo Romerio universiteto docentas, šiame rašinyje reiškiama jo asmeninė nuomonė.