Sekmadienio Evangelija. Viltis mirtyje

Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. (1 Pt 1, 3–4)

Mirtis, prigimtiškai žiūrint, nė vienam žmogui nėra trokštamas dalykas ar įvykis, kurį žmogus galėtų ramiai priimti nenugalėdamas prigimtinio pasibjaurėjimo. Niekam nereikia gėdytis prigimtinio pasidygėjimo mirtimi jausmų, nes juos prieš mirtį panoro iškentėti pats Viešpats, o Paulius liudija, kad jis irgi jautęs tokius jausmus: norime „ne nusirengti, bet verčiau apsirengti“ (2 Kor 5, 4).

Mirtis iš pagrindų perskelia žmogų. Negana to, dėl to, kad žmogaus asmuo yra ne tik siela, bet esmiškai susivieniję kūnas ir siela, mirtis paveikia visą asmenį.

Taip pat natūralu, kad krikščionis kenčia dėl mylimo žmogaus mirties. „Jėzus labai susigraudino“ (Jn 11, 35) dėl savo draugo Lozoriaus mirties. Ir mes galime ir turime apverkti savo mirusius draugus.

Žmogaus pasibjaurėjimas mirtimi ir galimybė tą pasibjaurėjimą įveikti yra žmogaus laikysena, iš pagrindų besiskirianti nuo būdingos bet kuriam gyvūnui. Šitaip mirtis yra proga žmogui pasirodyti kaip žmogui.

Krikščionis, be to, mirties baimę gali įveikti remdamasis kitokiais motyvais. Tikėjimas ir viltis rodo mums kitokį mirties veidą. Jėzus prisiėmė mirties baimę kaip Dievo valią (Mk 14, 36). Jis mirė, kad „išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 15).

Vadinasi, Paulius jau gali trokšti būti išardytas, kad būtų su Kristumi; šią bendrystę su Kristumi po mirties Paulius laiko daug geresne už dabartinio gyvenimo būvį (Fil 1, 23).

Šio gyvenimo privalumas yra tas, kad „gyvename kūne“ ir todėl turime savo pilnutinę egzistencinę tikrovę, tačiau visiškos bendrystės po mirties atžvilgiu „esame svetur, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6). Bet net jei mirdami iškeliaujame iš šio kūno ir netenkame savo egzistencinės pilnatvės, priimame tai giedrai, net galime to trokšti, nes per tai „įsikuriame pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8).

Šis mistinis troškimas susivienyti su Kristumi po mirties, galintis egzistuoti vienu metu su prigimtiška mirties baime, vis išnyra dvasinėje Bažnyčios tradicijoje, pirmiausia tarp šventųjų, ir turi būti suprantamas teisingai.

Jei tas troškimas akina aukštinti Dievą už mirtį, tai tas aukštinimas grįstas jokiu būdu ne teigiamu paties būvio, kai siela yra be kūno, vertinimu, bet viltimi sulig mirtimi turėti Viešpatį. Mirtis tada traktuojama kaip vartai, vedantys į bendrystę su Kristumi po mirties, o ne kaip sielos išlaisvinimas iš kūno, kuris jai yra našta.

Prisiimdami Dievo leidžiamą skausmą ir ligą, dalyvaujame Kristaus kančioje ir ją aukodami susivienijame su aktu, kuriuo Viešpats savo paties gyvybę paaukojo dėl pasaulio išganymo.

br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Rytų Bažnyčios tradicijoje dažnai pasitaiko mintis, kad mirtis yra gėris, nes yra būsimo šlovingo prisikėlimo sąlyga ir kelias į tai.

Šv. Grigalius Nysietis († 395) rašo: „Vadinasi, jei nėra įmanoma be prisikėlimo pakeisti mūsų prigimties į gera, o prisikėlimas negalimas be pirma ištinkančios mirties, tai mirtis, esanti mums keitimosi į gera pradžia ir būdas, yra tam tikras gėris.“ Tokio gerumo mirčiai savo mirtimi ir prisikėlimu suteikė Kristus.

Grigalius tęsia: „Ištiesdamas ranką tam, kuris gulėjo kape, ir tartum pasilenkdamas prie mūsų lavono, jis panoro taip prisiartinti prie mirties, kad paragavo mirties, jog prisiimtų mirusiojo būvį ir savo kūnu suteiktų prigimčiai prisikėlimo pradą.“

Tam tikra prasme Kristus, pasak šv. Klemenso Aleksandriečio († apie 215), „saulėlydį pavertė saulėtekiu“.

Į skausmą ir ligą, kurie yra mirties pradžia, krikščionis irgi turėtų žvelgti naujaip. Tai savaime laikoma našta, juolab dar didesne, kai rodo, jog mūsų kūnas vis labiau irsta.

Tačiau dabar, prisiimdami Dievo leidžiamą skausmą ir ligą, dalyvaujame Kristaus kančioje ir ją aukodami susivienijame su aktu, kuriuo Viešpats savo paties gyvybę paaukojo dėl pasaulio išganymo.

Kiekvienas iš mūsų, kaip Paulius, turi patvirtinti: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Vienijimasis su Viešpaties kančia mus veda įgyti prisikėlusio Kristaus garbę: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10).

Panašiai mums neleistina dėl draugų mirties liūdėti taip, kaip liūdi tie, „kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). Pagonys „mirusiuosius aprauda ašaringais skundais ir dejonėmis“, tartum jų išnykimas „būtų visiškas“; o mes, kaip šv. Augustinas († 430) mirus jo motinai, guodžiamės mintimi, kad „ji [Monika] nei mirė nelaimingai, nei mirė visiškai“.

Šis teigiamas mirties aspektas pasiekiamas mirimo būdu, Naujajame Testamente vadinamu „mirtimi Viešpatyje“: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje“ (Apr 14, 13). Ši „mirtis Viešpatyje“ trokština, nes veda į palaimą, ir parengiama šventu gyvenimu: „Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13).

Taip mirti reiškia dalyvauti Kristaus Velykų slėpinyje. Tokiai mirčiai rengia sakramentai. Krikštas, kurio metu mistiniu būdu mirštame nuodėmei, pašvenčia mus dalyvavimui Kristaus prisikėlime (Rom 6, 3–7). Priimdamas Eucharistiją, kurią šv. Ignotas Antiochietis († apie 110) vadina „nemirtingumo vaistu“, krikščionis gauna dalyvavimo Kristaus prisikėlime laidą.