Techninės prielaidos sujungimui iš esmės jau yra sukurtos. Vis dėl to politiniai nesutarimai tarp pačių Europos Sąjungos valstybių bei siekis suderinti atsijungimo sąlygas su Rusija veda į aklavietę. Istorija kol kas daug panašesnė į pasaką be galo, nei į tą, kuri baigiasi laiminga pabaiga.
Atėjo laikas viską iš naujo įvertinti ir imtis netradicinių sprendimų. Gali būti, kad šių supainiotų elektros laidų ir reikalų sprendimo raktas yra Šiaurės valstybėse.
Žiupsnelis istorijos
Pirmieji rimti ketinimai atsijungti nuo posovietinėje erdvėje veikiančios sinchroninės sistemos – BRELL žiedo – prasidėjo dar 2007 metų pradžioje, kai buvo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija. Tų pačių metų vasarą buvo pasirašytas bendras Baltijos šalių premjerų komunikatas patvirtinęs strateginį Lietuvos, Latvijos ir Estijos siekį tapti kontinentinės Europos tinklu (tuo metu – UCTE) dalimi.
Buvo kreiptasi į UCTE – instituciją, atsakingą už Europos sinchroninę erdvę, siekiant gauti prisijungimo sąlygas ir pradėti įgyvendinti prisijungimą prie Vakarų Europos sinchroninės zonos. Gavome nuviliantį atsakymą, kad pirmiau turime padaryti techninių galimybių studiją ir susitarti su Rusija dėl Karaliaučiaus srities ateities – kokioje sinchroninėje zonoje ir kokiomis sąlygomis veiks srities energetinė sistema.
Nuo tada ir prasidėjo vilkinimų istorija. Galimybių studijos aprėpties derinimas, derybos dėl finansavimo užtruko virš dviejų metų. Pagaliau 2010 m. rugsėjį dėl visų sąlygų sutarta ir numatyta studiją užbaigti po dviejų metų 2012 m. pabaigoje. Tačiau veikiai paaiškėjo, kad visos pastangos buvo tuščios, nes netrukus pati UCTE atsisakė dalyvauti rengiant studiją, paaiškinus, kad jos neužteks prisijungimo procedūroms pradėti.
Matydami, kad reikalai stringa dėl politinių priežasčių, trys Baltijos šalių premjerai 2011 m. pradžioje kreipėsi į Europos Komisijos pirmininką, kad derybų su Rusija klausimai būtų pakelti į Europos Sąjungos lygmenį.
Po ilgų derinimų ir demonstratyvių Latvijos demaršų 2012 vasarį Europos vadovų taryba pagaliau priėmė sprendimą suteikti Europos Komisijai mandatą derėtis su Rusija dėl Baltijos valstybių desinchronizavimo nuo rusiškos sistemos sąlygų. Ilgai trukusios derybos 2013 metais baigėsi be jokių rezultatų, o pasibaigus kadencijai įgaliojimų neteko ir tuometinė Europos Komisija.
Kita vertus, laikas nenuėjo visiškai veltui. Nepaisant politinių nesėkmių, realūs darbai vyko. 2011 pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos perdavimo elektros tinklus valdančios bendrovės pasirašė istorinę sutartį dėl pirmosios Baltijos valstybes su Vakarų Europa tinklais jungiančios linijos „LitPolLink“ tiesimo. 2015 metais ši linija buvo baigta tiesti laikantis darbų grafiko ir numatyto biudžeto.
2013 m. atlikta Baltijos elektros perdavimo sistemų operatorių ir Švedijos konsultacijų bendrovės „Gothia Power AB“ Baltijos valstybių integracijos į Europos Sąjungos vidaus elektros energijos rinką iki 2020 m. galimybių studija. Remiantis elektros srautų pasiskirstymo skaičiavimais ir atsižvelgiant į galimas linijų perkrovas bei tinklo plėtrą ir atnaujinimą, buvo nustatyta, kad Baltijos šalių elektros energijos sistemos sinchronizavimas su europine sistema iki 2020 m. yra įmanomas.
Taigi dauguma darbų, kuriuos būtume turėję atlikti pagal negautas technines sąlygas jau padaryti arba yra daromi. Iš didžiųjų darbų liko tik Baltijos šalių energetikos sistemos nepriklausomo veikimo bandymas ir vieno - dviejų nuolatinės srovės konvertorių Rusija ir Baltarusija įrengimas.
Koją kiša politiniai interesai
Tačiau, kaip minėta, politinėje plotmėje reikalai nėra nė kiek pasistūmėję į priekį. Vis labiau aiškėja, kad Lenkija nėra linkusi tiesti antrosios sinchronizavimui reikalingos linijos. Ši nuostata nepasikeitė ir po Seimo rinkimų Lenkijoje - ji gal net sustiprėjo naujai Vyriausybei įsipareigojus ginti šalies elektros rinką ir anglies pramonę. Savo ruožtu Rusija viešai deklaravo, kad susitarimas dėl Baltijos šalių desinchronizavimo įmanomas tik tuo atveju, jei iš Karaliaučiaus srities būtų tiesiamos papildomos linijos į Lietuvą ir Lenkiją, kurios užtikrintų patikimą Baltijskaja AE įjungimą į elektros tinklą ir jau reikalingus rezervinius pajėgumus. Nėra abejonių, kad tokia sąlyga keliama tik dėl to, kad būtų aiškiai parodyta, jog Rusija nė neketina derėtis dėl Karaliaučiaus srities ateities ir sutikti su Baltijos šalių desinchronizavimu.
Tad visiškai akivaizdu, kad jei Europoje tebėra išlikusi nuostata, kad iki tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europa turime susitarti su Rusija, tai sinchronizavimo nebus ne tik 2020 ar 2025 m., bet apskritai niekada. Čia vertėtų pastebėti, kad prieš keletą metų kilo diskusijų banga dėl Estijos pasiūlymo, kad sinchronizacija galėtų būti vykdoma ne tik per Lenkiją, kaip buvo manoma iki tol, bet ir per Suomiją. Dėl šių skirtingų pasiūlymų ir idėjų egzistavimo, buvo nuspręsta atlikti dar vieną studiją. Jos ne per seniausiai pateiktose išvadose prioritetine tvarka buvo pateikti trys Baltijos šalių sinchronizacijos su Vakarų kontinentiniais tinklais variantai.
Pirmasis variantas – Baltijos šalys sinchronizuojasi su Vakarais per Lenkiją, tam reikalui pastatoma „LitPolLink2“ jungtis. Tai aukščiausiu prioritetu įvertintas variantas, kuris Europos Komisijos ekspertams pasirodė tinkamiausias. Antroje prioritetų vietoje – Baltijos šalių sinchronizacija su Šiaurės šalimis per Suomiją. Galiausiai – trečioje prioritetų vietoje rikiuojasi vadinamasis Baltijos šalių nepriklausomas veikimas, remiamas esamos jungties su Lenkija („LitPolLink“ pirmoji jungtis, nestatant antrosios).
Ką daryti?
Taigi jei norime pagaliau kažkaip baigti begalinę sinchronizavimo pasaką, turime tris pasirinkimus.
Arba pasiekiame, kad Europoje būtų atsisakyta išankstinės politinės sąlygos susitarti su Rusija ir nutiesiama antroji jungtis su Lenkija. Tai būtų itin varginantis, ilgai trunkantis kelias, bet Europos sąjungos finansiškai remiamas kelias.
Arba padarę visus reikiamus darbus per jau esamą dvigrandę liniją tiesiog sinchroniškai sujungime Lietuvos ir Lenkijos elektros sistemas (dėl to reikalingas susitarimas su Lenkija). Jei sinchroniškai su Lenkija susijungti nepavyktų, galbūt užtektų, jei Baltijos šalių energetikos sistema veiktų savarankiškai, tačiau būtų sutarta su Lenkija, kad prireikus iš jos bet kada būtų galima gauti reikiamo dydžio pirminį rezervą. Tai greitesnis kelias, viską galima atlikti iki 2020 m., dar iki Astravo elektrinės įjungimo.
Arba renkamės estiškąjį kelią ir sinchronizuojamės su Šiaurės šalimis per Suomiją. Šis kelias politiškai būtų priimtiniausias ir keliantis mažiausiai nesutarimų. Tačiau liktų abejonių dėl techninių sprendimų, kainos ir projekto įgyvendinimo trukmės. Šis pasirinkimas, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistokas, tačiau atrodo vis patrauklesnis. Esame prisijungę prie „NordPool“ elektros energijos rinkos. Tai sudaro pamatą mums orientuotis būtent į sinchronizaciją su Šiaurės šalimis. Be to, su Šiaure Baltijos šalis jungia ne tik Estijos jungtys, bet ir „NordBalt“ elektros tiltas. Galiausiai, šis kelias visiškai atitiktų ir mūsų pastaruoju metu vis stiprėjančią šiaurietiško pasirinkimo kryptį. Šiaurės – Baltijos šalių aljansas gali būti ne tik energetinės nepriklausomybės sudedamoji dalis. Čia, jei atsirastų politinė lyderystė, galėtų formuotis naujas geopolitinis Šiaurės – Baltijos šalių identitetas, kurio ryšių atgaivinimas, stiprinimas ir užmezgimas turėtų būti vienas esminių mūsų prioritetų trapios Europos ateities kontekste.
Iš pateiktų galimybių matyti, kad sinchronizuotis su Vakarų Europa tomis sąlygomis, kuriomis buvo numatoma iki šiol, vargu ar artimiausioje ateityje pavyks. Buvo tikimasi tiesiog persijungti nuo vienos didelės sistemos prie kitos keliomis galingomis linijomis ir per daug nesukti galvos dėl to, kiek mes patys sugebame pasilaikyti savo sistemos stabilumą ir patikimumą. Dabar aiškėja, kad ilgalaikį savo sistemos stabilumą didele dalimi turėsime užtikrinti patys. Tai turėsime atlikti, jei rinksimės antrąjį ar trečiąjį kelią.