Pirmasis iš jų - tai toliau eiti jau pramintu keliu, kuris buvo apibrėžtas dar prieš pusantro dešimtmečio tuometiniam LSDP pirmininkui A. M. Brazauskui pateikus naują socialdemokratijos apibrėžimą, esą „socialdemokratija yra tas pat liberalizmas tik iki tam tikro laipsnio“, ir kuriuo buvo einama nuo 2001 metų.
Juo einant socialdemokratų partijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, įsigalėjo neoliberalizmo nuostatos. O neoliberalizmas, pagal apibrėžimą, yra intelektualinis ir politinis judėjimas, siekiantis ekonomikos vystymosi ir politinio suverenumo taikant ekonominio liberalizmo principus.
Buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras J.B. Hannibalssonas, kurio pastangomis Islandija, pirmoji iš Vakarų valstybių, pripažino Lietuvą de jure, taip apibūdino neoliberalizmą:
„Pirmiausia reikėtų paminėti, nepaisant pavadinimo, tai, kad neoliberalizmas yra nei naujas, nei liberalus. Tiesą sakant, tai – XIX amžiaus laissez–faire ekonomikos teorijos reinkarnacija. Šios doktrinos esmė – naivus tikėjimas laisvosios rinkos neklaidingumu ir jos natūraliu gebėjimu reguliuoti save. Tai neribotos kapitalizmo ir verslo valdžios ideologija, tai rinkos romantizmas, komercinio efektyvumo ir rinkos konkurencijos iškėlimas į panacėjos prieš visas visuomenės bėdas rangą. Nieko neturėtų trikdyti, kad žodis „liberalizmas“ tapatinamas su žodžiais „laisvė“, „demokratija“ ir „žmogaus teisės“.
Rinkos liberalizmas visada bus už demokratiją, laisvę ir žmogaus teises tiems, kurių labai mažai ir kurie vadinami elitu. Vietoje žmogaus teisės gyventi, tobulėti ir nejausti nepritekliaus, neoliberalizmas skelbia teisę valdantiesiems pasisavinti sau dirbančiųjų darbo rezultatus. Tai žmogiškos laisvės išsigimimas į kapitalistinio išnaudojimo laisvės idėją.“
Štai tokiu neoliberalizmo keliu ir pasuko LSDP, iš laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo principų triados pasirinkusi prioritetu tik laisvės principą , manant, jog verslas pats pasirūpins ir tautos solidarumu ir socialiniu teisingumu. Bet to neįvyko, nes verslas pasirūpino tik savo gėriu, o ne gėriu tų samdinių, kurie jį ir sukuria. Dabar jau aišku, jog toks LSDP pasirinkimas buvo lemtinga klaida, ir dėl jos socialdemokratai prarado savo tradicinį elektoratą ir buvo skaudžiai rinkėjų nubausti.
Antrais kelias - tai atsisakius neoliberalizmo, grįžti prie socialdemokratijos laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo principų. Bet norint atgauti rinkėjų pasitikėjimą ir norint vėl vadovautis socialdemokratų pagrindinėmis laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo nuostatomis, nepakaks vien žodinių pareiškimų ir net partijos vadovybės atnaujinimu. Taip, atnaujinimas būtinas, jis reikalingas iš principo naujai LSDP programai parengti, ir, svarbiausia, jai vykdyti. Mūsų žmonės turi matyti ir nuveiktus darbus, o ne tik mažai kam įdomias žodines deklaracijas.
O tai priklausys nuo partijos narių sprendimo formuojant naują partijos vadovybę ir nuo tos vadovybės siūlomos naujos programos, kurioje būtų keičiama visa dabartinė ekonominė samprata ir dabartinė verslo ir mokestinė aplinka, nes tiek ekonominė samprata, tiek verslo ir mokestinė aplinka šiandieną palankios tik turtingajai visuomenės daliai.
Negana to, naujoji LSDP vadovybė turi griežtai pasmerkti paternalizmo ir korupcijos galimus pasireiškimus ne tik kažkur, bet ir pačios partijos viduje. LSDP turi, pagaliau, tapti politiniu „stogu“ skurdžiai gyvenantiems Lietuvos piliečiams, bet būti negailestinga prasižengusiems savo partiečiams. Akivaizdu, jog vien kėdžių pakeitimai, jei po jų neseks ryžtingi naujų vadovų žingsniai, dar neduos tų rezultatų, kuriuos pamatęs pilietis pastatytų ausis.
Partijos gretose gausu liberalių nuostatų apologetų (LDDP palikimas), kurie norėtų ir toliau žengti senu, nuo 2001 m. LSDP pirmininkų pramintu keliu. Tiems partijos nariams tektų arba persiorientuoti arba patiems pasitraukti nuo sprendimų priėmimo ir netrukdyti kitiems tai daryti.
Du potencialūs partijos vadovai siūlo skirtingus LSDP atgaivinimo kelius.
Vienam iš jų (M.Sinkevičiui) labiau priimtinas evoliucinis kelias, kuris dar vadintinas „žingsnis po žingsnio“. Kalbant iš esmės - tai jau susikompromitavęs kelias, kuris nusmukdė partiją iki neregėtų žemumų.
Kitas kandidatas į partijos pirmininkus (G. Paluckas) tvirtina, kad partijai, norint atgauti prarastą rinkėjų pasitikėjimą, reikia ne žingsnio po žingsnio, o radikalių ir greitų permainų. Nes jau šiandien, o ne tik rytoj reikalinga partija, kuri būtų kairioji ne žodžiais, o darbais. Jei G. Paluckas būtų išrinktas LSDP pirmininku, tai jam tektų sutelkti visas jėgas aukščiau išvardintoms problemoms išspręsti trumpiausiu laiku. Atrodo, kad G.Paluckas turi pakankamai tam jėgų ir, jei jis bus išrinktas ir pasirinks mano aprašytą kelią, tai beliks palinkėti jam sėkmės.
Manau, kad LSDP nariai gerai supranta, kur juos veda vienas kelias ir kur kitas. Supranta... ir nebekartos jau padarytų klaidų.
Tikiu, kad LSDP nariai pasirinks tokį partijos vadovą , kuris greitai suformuos naują komandą ir per trumpiausią laiką įrodys visuomenei, kad LSDP yra skaidri partija, kuri tikrai gina neturtingų ir visų partijų užmirštų žmonių interesus Kai taip įvyks, tai Lietuvoje niekas nebegalės sakyti, kad LSDP- tai dar viena liberalų partija.
Tikėtina, kad tik tada, kai LSDP ryžtingai, o ne „žingsnis po žingsnio“ taps kairiąja partija, atsiras didelė tikimybė atgauti rinkėjų pasitikėjimą.
Jei to neįvyks, tai partija išnyks iš politinio žemėlapio jau per sekančius Seimo, o gal ir savivaldybių rinkimus.