S. Katauskas. Apie nešventus mokytojus. Atsakymas A. Tapinui

Andrius Tapinas prieš porą dienų publikavo straipsnį „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Su vienu svarbiausių straipsnio teiginių, kad mokytojai kaip jokios kitos profesijos atstovai yra linkę skųstis, sutinku. Pats dirbu mokytoju ir tą matau.

Tačiau su daugelių kitų mokytojams išsakomų priekaištų negaliu sutikti. Straipsnyje A. Tapinas piktinasi, jog mokytojai nenoriai kelia kvalifikaciją, cituoja kažkokio tekste nenurodyto centro vadovę, teigusią, kad mokytojai išlepo, seminarus renkasi pagal tai, ar bus nemokami pietūs, bamba, kad pietų metu jiems patiekiama per sausa vištiena. O, kad jis žinotų, kokie dažnai „vertingi“ būna tie seminarai. Tuo nenoriu pasakyti, jog visi kvalifikacijos kėlimo renginiai yra beverčiai. Bet tikrai gerų mažuma. Per jau beveik devynis iš eilės pedagoginio darbo metus kaip naudingus galiu prisiminti psichologo Evaldo Karmazos seminarus, stažuotę Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje, kur su manimi dirbo tos gimnazijos lituanistė Inga Litvinienė, sistemos e.test kūrėjų paskaitą, keletą praktinių seminarų, kurių lektorių nepamenu, apmokymus, kaip taisyti brandos egzaminų darbus, dar šį tą. Duok dieve, jei tikrai naudingų bus bent vienas iš 6-7. Viskas.

Tai nereiškia, kad visi likusieji kvalifikacijos kėlimo renginiai būtinai yra blogi, nors teko ir tokių nesąmonių matyti, kad pats savo kailiu nepatyręs nepatikėtum, jog toks absurdas įmanomas. Tiesiog bėda ta, kad daugumos seminarų nauda yra beveik nulinė, mat to, ką išgirsti, tu negali pritaikyti dėl įvairiausių (materialinių, socialinių) priežasčių, dėl to, kad teorija smarkiai prasilenkia su praktika, kartais ir dėl to, kad tai, kas tinka prestižinėms gimnazijoms arba užsienio mokykloms, visiškai netinka mažo miestelio ugdymo įstaigai. Pagaliau netrūksta ir tokių kvalifikacijos kėlimo renginių, kurie tėra tik pliurpalai ar politikavimas. Paprastas pavyzdys, būtent per seminarus į mokytojų žargoną iš lektorių lūpų ateinantys tokie „lietuviški“ pasakymai kaip užnorinti mokinius, kaučingas, kaučeris (oi kaip tas seminarų kaučeris „skiriasi“ nuo lektoriaus).

Bėda ta, kad daugumos seminarų nauda yra beveik nulinė, mat to, ką išgirsti, tu negali pritaikyti dėl įvairiausių (materialinių, socialinių) priežasčių, dėl to, kad teorija smarkiai prasilenkia su praktika, kartais ir dėl to, kad tai, kas tinka prestižinėms gimnazijoms arba užsienio mokykloms, visiškai netinka mažo miestelio ugdymo įstaigai.

Stasys Katauskas

Patikėkit, kartais kvalifikacijos kėlimo seminaruose išmokstama taip šnekėti, kaip nė valkatos nešneka. Todėl nenuostabu, kad į kvalifikacijos kėlimo renginius dažnai žiūrima kaip į tuščią laiko gaišimą. Beje, tas kvalifikacijos kėlimas, kuris neretai tėra tik „kėlimas“, kainuoja nemenką dalį švietimui skiriamų lėšų. Prie viso šito dar reiktų pridėti faktą, kad nekelti kvalifikacijos, nesiatestuoti mokytojai negali. Tai reiškia, jog surinkęs tam tikrą pažymų apie lankytus seminarus skaičių tu neva patobulėjai. Absurdas, žinoma. Tiesa, vien pažymų neužtenka, bet be popierių niekaip. Ar bereikia stebėtis, kad mokytojai turi imti tuos popierius. Bet negi A. Tapinas rimtai mano, kad mokytojai vertina tik popierius, sertifikatus, kad nenori išgirsti nieko naujo, naudingo?

Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad ir aš čia, šiame straipsnyje, inkščiu, kaip sunku dirbti mokytoju. Ne, neinkščiu. Ir ant A. Tapino nepykstu. Gerbiu jį kaip sąžiningą, puikų autorių. Čia rašau tik todėl, kad nedirbančiam mokykloje žmogui būtų lengviau įsivaizduoti, kiek ten absurdo. Pavyzdžiui, ar pagalvojate, kad mokytojo darbas yra ne tik tai, kas susiję su pamokomis (ruošimasis, mokinių darbų taisymas, el. dienyno pildymas ir pan.), bet ir visokių susirinkimų lankymas, strateginių planų, kuriuose formuluojamos mokyklos vizijos, misijos ir panašūs dalykai svarstymas (pagūglinkit įvairių mokyklų tinklalapiuose ir raskit nors lašą prasmės tuose lozunguose apie tikslus ir vizijas), dalyvavimas visokiose darbo grupėse, kuriose vėl svarstoma, kaip suformuluoti kokį įrašą vienam ar kitam mokyklos dokumente, kuris tuoj nuguls į stalčius kaip daugybė kitų popierių. Be viso to, jūs kaip klasės vadovas dar pildote visokias ataskaitas, skambinate mokinių, kurie tą dieną nebuvo mokykloje, tėvams arba prašote tai padaryti socialinės pedagogės, dalyvaujate vaiko gerovės komisijos posėdyje (jūsų auklėtinis ko nors prisidirbo), dalyvaujate „Olweus“ arba „Opus“ programos darbo grupės posėdyje, (jūsų gimnazija vykdo šias patyčių prevencijos programas), dalyvaujate metodinės grupės posėdyje (tą patį popierių turi apsvarstyti ir kaip nors įvertinti kiekviena metodinė grupė), dalyvaujate mokytojų tarybos posėdyje (ten vėl svarstote daugmaž tą patį), dalyvaujate, taip, dalyvaujate seminare, kuriame jums devintus metus iš eilės sako, kad reikia keistis. Arba kuriame jums aiškina, kaip dabar keičiasi bendrosios programos ir kad dabar vėl reikės mokyti to, ko šiaip jūs mokote, bet kas prieš keletą metų, tada keičiantis bendrosioms programoms, buvo nustumta į paraštes kaip neperspektyvus dalykas.

Ar pagalvojate, kad mokytojo darbas yra ne tik tai, kas susiję su pamokomis (ruošimasis, mokinių darbų taisymas, el. dienyno pildymas ir pan.), bet ir visokių susirinkimų lankymas, strateginių planų, kuriuose formuluojamos mokyklos vizijos, misijos ir panašūs dalykai svarstymas, dalyvavimas visokiose darbo grupėse, kuriose vėl svarstoma, kaip suformuluoti kokį įrašą vienam ar kitam mokyklos dokumente, kuris tuoj nuguls į stalčius kaip daugybė kitų popierių.

Stasys Katauskas

Manote viskas. Ne. Dar jūs dalyvaujate svarstymuose, kodėl būtent tokie yra egzaminų, standartizuotų testų, PUPP-o, PISA tyrimų rezultatai (tarsi nepažintumėte savo ir savo mokyklos mokinių, tarsi to ir taip nežinotumėte), vykstate į rajono savo dėstomo dalyko metodinius susirinkimus, kaupiate ir tvarkote visokias mokinių apklausas ir anketas (jūs ne tik juos mokote savo dalyko, jūs dar ir orientuojate juos prasmingai planuoti savo karjerą, rūpinatės, kad jie vykdytų kokią prasmingą socialinę veiklą. Ir, beje, taip, jums tai privaloma).

Be abejo, kasdien jūs esate ir sociologas, ir psichologas, ir vadybininkas, ir renginių scenarijų autorius ir dar velniai žino kas. Na, bet užteks. Juk jau ir pats skęstate tarp visokių popierių, ataskaitų, neskaitytų elektroninių laiškų, metodinės medžiagos, susirinkimų protokolų. Užteks, laikas taisyti mokinių rašinius. Tik nepamirškite, kad jeigu ką, visada atsiras kas nors, kas jums primins, kad štai to, žmogau, nepadarėte, štai čia vėluojate, o čia štai nebuvote arba ką nors ne taip šnekėjote. Ir jeigu skaitytojas mano, kad taip tėra tik mano mokykloje, galiu atsakyti, kad kiek teko bendrauti su kolegomis iš kitų rajonų, tas pats visur.

Jeigu ką, visada atsiras kas nors, kas jums primins, kad štai to, žmogau, nepadarėte, štai čia vėluojate, o čia štai nebuvote arba ką nors ne taip šnekėjote. Ir jeigu skaitytojas mano, kad taip tėra tik mano mokykloje, galiu atsakyti, kad kiek teko bendrauti su kolegomis iš kitų rajonų, tas pats visur.

Stasys Katauskas

Savo straipsnyje A. Tapinas rašo, kad mokytojas už nieką neatsakingas. Nekalbėsiu apie tai, kad mokytojas atsakingas už viską, kas su mokiniu gali nutikti pamokų metu. Kad atsakingas už mokinių mokymosi rezultatus. Tai elementaru. Tik keista, kad mokytojui aptariamame tekste prikišama atsakomybė už padėtį švietimo sistemoje. Tarsi mokytojai kurtų ir kaitaliotų švietimo koncepciją, bendrąsias programas, egzaminų sistemas. Tarsi mokytojai būtų sumanę atsisakyti stojamųjų egzaminų į aukštąsias mokyklas, tarsi mokytojai būtų sumanę užsiversti tuščiais ir beprasmiškais popieriais. Galų gale, tarsi mokytojų išvis klausytų didieji švietimo strategai, anoniminiai NEC specialistai ir diduma švietimo ir mokslo ministrų. Todėl tokie priekaištai atrodo, na, patys suprantate.

A. Tapino priekaištų mokytojų profsąjungoms nekomentuosiu. Manau ir pats turėtų suvokti, kad ne profsąjungos turi rūpintis patyčių prevencija ar ugdymo proceso tobulinimu. Jų darbas ginti dirbančiųjų, šiuo atveju mokytojų, teises. Tą jos ir daro ir priekaištauti dėl to kvaila.

Beje, noriu pabrėžti, kad tai, ką čia rašau, yra žvilgsnis žmogaus, dirbančio mažo miestelio gimnazijoje. Kolegos, dirbantys didžiųjų miestų mokyklose, tarkim, A. Tapino minėtame Vilniaus licėjuje, gali matyti kitokį vaizdą.

Ir pabaigai. Savo tekstų gale A. Tapinas rašo žaismingus haiku. Kadangi šis tekstas yra reakcija į jo straipsnį, aš jį taip pat užbaigsiu savu haiku.

Esam mes mokytojai, bet kaip dirbti mus moko visi,
Kas tik netingi. Kaip gerai, kad yra jų tiek daug. Teisių
Ir už mus geriau mūsų darbą išmanančių.