Baigiu prarasti viltį, kad švietime galima dėl ko susitarti ir nuo pradžios iki galo įgyvendinti. Per daug interesų grupių ir grupelių, kurios atstovauja tik sau ir gyvena tik šia diena. Bet kokia reforma – ar universitetų optimizavimas, ar netgi toks techninis klausimas kaip mokslo metų ilginimas – išvirsta į paprasčiausią blusturgį.

Būdamas švietimo ir mokslo ministru mokslo metus buvau pailginęs. Ir jau dabar mokiniai mokytųsi ilgiau, tačiau mane pakeitusi Darbo partijos atstovė nusprendė prioritetą teikti visai ne darbui ir sprendimą atšaukė. Tai tik sustiprino švietimo bendruomenės įsitikinimą, kad laimi garsiausiai rėkiantys populistai, kuriems nerūpi nei vaiko, nei valstybės interesai.

Nesakau, kad nereikia diskutuoti. Net tada, kai iš anksto gali numatyti, kas ką pasakys. Pavyzdžiui, mokytojų profsąjungos visada priešinsis bet kokiam ne jų pačių sumanymui. O jų sumanymas vienas vienintelis - duokite daugiau pinigų ir nesikiškit, neprašykite iš mūsų jokio rezultato. Jei mokiniai blogai mokosi, tai jų pačių problema, mokytojai čia ne prie ko. Niekas taip nesugadino mokytojų profesijos įvaizdžio, kaip mokytojų profsąjungos, kurios gina nenorinčius ir nemokančius dirbti. Ir dabartinis priešinimasis mokslo metų ilginimui yra akivaizdus dalies tokių mokytojų noras gauti algą nedirbant su mokiniais.

Todėl patarčiau mažiau klausytis rėksnių ir vadovautis faktais, kurie sako, kad:

1. Per paskutinius dešimt metų mokslo metus Lietuvoje sutrumpinome mėnesiu ir savaite, o programos liko tos pačios. Dabar visi skundžiasi dideliais krūviais, namų darbais ir persimokymu. Čia kaip prieš egzaminą: kai per dvi dienas ar naktis bandai išmokti tai, ką reikėjo per pusę metų, tai laimės rodiklis nebūna pats aukščiausias.

2. Mokomės mažiausiai Europoje. Kai sako, kad estų atostogos trunka tiek pat, siūlau pasidomėti, kiek jie per dieną turi pamokų.

3. Visi nukrypimai nuo bent apytikslio pasaulinio, Europos sąjungos ar EBPO šalių vidurkio rodo mūsų, kaip visuomenės ir valstybės nesugebėjimą apsidairyti plačiau ir suvokti save ne per kelių profsąjungų, universitetų ar net politinių partijų prizmę. Vertėtų prisiminti ES tyrimą, parodžiusį, kad šiaurės šalių abiturientai turi daugiau žinių ir gebėjimų nei pietų šalių universitetų absolventai.

4. Pagal mokinių pasiekimus smingame į dugną. Galime kaltinti programas, mokytojus, mokinius, valdžią, bet gal tiesiog nebeskriauskime savo vaikų, leiskime jiems mokytis tiek, kiek mokosi kiti bendraamžiai Europoje. Apie tai, kiek mokosi Azijoje, nekalbu. Mes tiek nepatemptume, nes gailestis besimokantiems vaikams užgožtų viską ir sukeltų politinę krizę ir Vyriausybės griūtį.

5. Tarptautiniai PISA tyrimai rodo, kad mokinio buvimas mokykloje, pamokose yra vertingas. Prastesnius rezultatus lemia net pamokų praleidinėjimas ir vėlavimas. Pavyzdžiui, mokinių, kurie per dvi savaites praleido 5 pamokas, rezultatai 40-70 taškų prastesni negu visas pamokas lankiusių bendraamžių. Net vienas pavėlavimas numuša pasiekimus keliais taškais.

6. Dalis vaikų tris vasaros mėnesius „brūžina“ asfaltą. Na, dabar jau išmaniuosius. Pasisekė tiems, kas turi nedirbančius senelius (nežinau, ar pasisekė seneliams) ar šimtą dienų stovyklose galinčius nupirkti tėvus. Kam tikrai šiuo atveju nepasisekė – vaikams, kuriems mokykla yra ir maitintoja, ir vienintelė auklėtoja, ir užuovėja.

Viliuosi, kad šiose diskusijose laimės sveikas protas ir supratimas, kad pirmiausia turime žiūrėti vaiko interesų. Jis turi gauti gerą išsilavinimą. O tai priklauso nuo visų. Pirmiausiai nuo supratimo, kad ir mokiniai turi pareigas mokytis. Taip pat ir nuo mokytojų, nors ne visi mokytojai su tuo sutinka.