Kur jūs dabar visi? Kur jūsų interneto juokeliai ir savim patenkintas prunkštimas, kairieji intelektualai ir liberalioji šviesuomenė? Ko taip pabrukote uodegas? Juokingiausia, kad net nebandote išsivartyti iš situacijos.

Kodėl nebebaksnojate pirštais į vieno Lietuvos apžvalgininko frazę, kad Donaldas Trumpas yra geriausia, kas galėjo atsitikti mūsų šaliai? Juk anksčiau tai buvo labai komiška, ar ne? Kaip gali suaugęs žmogus pagalvoti, kad vieningai cypsinčių kairuolių pasmerktas demonizuotas politinis veikėjas gali būti geroji naujiena Lietuvai! Tik pagalvokite, jis ragino Europos šalims pačioms rūpintis savo saugumu (kaip šios yra pažadėjusios), jei nori pagalbos ir garantijų iš Amerikos. Koks absurdas – tas žmogelis reikalavo laikytis įsipareigojimų!

Juk tas sudegusio cirko artistas, tik pagalvokite, nori tvorą statyti ir apsaugoti sieną su Meksika nuo nelegalių imigrantų. Čia toks absurdas, kad griūk iš juoko: tik pagalvok, nori valstybės sieną apsaugoti. Čia juk taip pat kvaila, kaip planuoti pastatyti raketą ir nuskraidinti žmones į Mėnulį. Oi, palaukite. Amerikiečiai juk buvo Mėnulyje.

Jei jus nustebino Donaldo Trumpo naujas elgesys ir jo vadovaujamos kariuomenės ryžtingas šaudymas raketomis į Siriją, tai reiškia tik tiek, kad jus nustebinti be galo lengva. Jūs nustebote, nes buvote patikėję tais kliedesiais apie tai, kaip naujasis JAV vadovas bus kvailinamas ir šokdinamas Rusijos prezidento, kuris virves vys iš kažkokio verslininkėlio ir nekilnojamojo turto plėtotojo papūstais ir vėjo blaškomais blondino plaukais. Koks tas Trumpas prezidentas, net susišukuoti nemoka.
Andrius Užkalnis

Jei jus nustebino Donaldo Trumpo naujas elgesys ir jo vadovaujamos kariuomenės ryžtingas šaudymas raketomis į Siriją, tai reiškia tik tiek, kad jus nustebinti be galo lengva. Jūs nustebote, nes buvote patikėję tais kliedesiais apie tai, kaip naujasis JAV vadovas bus kvailinamas ir šokdinamas Rusijos prezidento, kuris virves vys iš kažkokio verslininkėlio ir nekilnojamojo turto plėtotojo papūstais ir vėjo blaškomais blondino plaukais. Koks tas Trumpas prezidentas, net susišukuoti nemoka.

Pasaka apie kvailą amerikietį prezidentą, kurį išrinko dar kvailesni bukapročiai Amerikos rinkėjai, grojantys bandžomis ir apsiavę kaubojų batas, buvo ir tebelieka mėgstamiausias folkloras ne tik Rusijoje ar jos kadaise išdrąskytose šalyse, bet ir tarp Europos skystablauzdžių, jau pamiršusių, kaip Amerika nuolatos juos gelbėjo visaip, kaip tik reikėjo: pinigais, traktoriais, ginklais ir gyvąja jėga.
Jei kartoji kokią nesąmonę daug kartų, pradeda patikti, o paskui pradedi tikėti, kad tai tiesa. Juk žymiai lengviau semtis žinių apie pasaulį iš idiotiško piešinio Vilniuje ant sienos, kur vaizduojami besibučiuojantys D. Trumpas ir V. Putinas, nei, pavyzdžiui, pasiskaityti pastarųjų penkių dešimtmečių pasaulio istoriją arba pažiūrėti, kaip tvarkėsi JAV prezidentai po Antrojo pasaulinio karo panašiose situacijose. Ne, kam mums tai. Mes mokomės apie pasaulį pagal karikatūras ir animaciją. Juk tą piešinį ant sienos dar ir fotografuoja pasaulio kairiosios žiniasklaidos politiškai sąmoningi žurnalistai, reiškia, čia mes tikrai gerai pasistengėme ir pasirodėme iš gerosios pusės.

Iš atsipalaidavusių, tingių žioplelių, maigančių feisbuką ir nesugebančių koncentruoti dėmesį ilgiau, nei trims sekundėms, ir išaugo ta populiacija, kuri dabar pasimetusi negali suprasti, kuo tikėti. Palauk, palauk, jūs gi sakėte, kad tas prezidentas D. Trumpas – tikras kaušas, dar mačiau ir paveiksliukų apie tai, kaip jį Putinas prijuostėje nešioja, o kaip čia dabar išeina? Jis padarė tokį dalyką, kurio nedrįso daryti Barackas Obama, ir apšaudė piktadarius?
Andrius Užkalnis

Neatsitiktinai tie patys mūsų žmonės ir animacinį filmuką apie Lietuvos istoriją krykštaudami žiūrėjo (čia tą, kur karalius „Mindė“). Va taip reikia šviesti žmones, paveiksliukais ir dainelėmis, kad niekam nereikėtų įsitempti.

Iš atsipalaidavusių, tingių žioplelių, maigančių feisbuką ir nesugebančių koncentruoti dėmesį ilgiau, nei trims sekundėms, ir išaugo ta populiacija, kuri dabar pasimetusi negali suprasti, kuo tikėti. Palauk, palauk, jūs gi sakėte, kad tas prezidentas D. Trumpas – tikras kaušas, dar mačiau ir paveiksliukų apie tai, kaip jį Putinas prijuostėje nešioja, o kaip čia dabar išeina? Jis padarė tokį dalyką, kurio nedrįso daryti Barackas Obama, ir apšaudė piktadarius? Na, tuos, apie kurių nuodijamus mirštančius vaikus irgi rodė video filmuką, kuriuo mes uoliai dalinomės, kad pasaulyje būtų taika? Tai kaip čia išeina?

Tai būtent taip ir išeina, vėplos jūs. Kitą sykį mažiau tikėkite animacija.

Paaiškinu populiariai: tai, ką padarė prezidentas Donaldas Trumpas, nebuvo kažkas naujo ar netikėto. Tai amerikietiškas būdas daryti dalykus. Amerikiečiai tiki, kad reikalai tvarkomi ne kreidutėmis, o tinkamu jėgos panaudojimu ir veiksmingais svertais. Būtent todėl D.Trumpo išrinkimas ir sukėlė tokią isteriją akademiniuose JAV akvariumuose, kur tarpstantys nupiepėliai buvo jau patikėję, kad Amerika baigėsi ir dabar ten yra tik politiškai korektiškas, verkiantis, jautrus, europietiškas pasaulis.

Kaip pasisuko reikalai, lengva spręsti iš to, kaip suspurdo Amerikos priešai. Vladimiras Putinas perėjo prie įprastinės taktikos – melavimo, ir gerai matyti, kaip jam nejauku, nes vėl įjungė kalėjimo leksiką. Visos kalbos apie tai, kad tarp Rusijos ir Amerikos – nauja draugystė, išsisklaidė kaip dūmas.
Andrius Užkalnis

Donaldas Trumpas buvo ženklas, kad Amerika nesibaigė. Žaidimas tęsiasi, ir taisyklės nepasikeitė.
Jei per valstybės sieną veržiasi nelegalūs migrantai, nereikia pasienyje statyti socialinės reklamos, reikia padaryti, kad jie negalėtų pereiti sienos. Jei tam reikės tvoros – statysim tvorą. Toks dalykas veikia miestuose, veikia kaimuose, veikia vienkiemiuose – veiks ir prie Meksikos sienos.

Jei kažkas supranta tik raketų smūgius, bus jums raketų smūgiai. Kaip jums atrodo, ko labiau norėjo tie, kieno vaikus nuodijo Sirijos režimas: ar pareikšto susirūpinimo, ar kad žiebtų kumščiu skriaudikams?

Geriausia, tačiau, yra net ne pačios raketos Sirijoje. Geriausia yra tai, kad visi supranta, kad dabar taip ir bus toliau. Ir tai tęsis ne ketverius metus, o ilgiau, nes Donaldą Trumpą išrinks antrai kadencijai. Iš kur taip moku prognozuoti? Galimai turiu Dievo dovaną, o jei ir neturiu, tai vis tiek geriau prognozuoju už tuos, kas sakė, kad nė už ką D. Trumpo neišrinks ir pirmajai, nes, girdi, tai neįmanoma.

Jei kažkas supranta tik raketų smūgius, bus jums raketų smūgiai. Kaip jums atrodo, ko labiau norėjo tie, kieno vaikus nuodijo Sirijos režimas: ar pareikšto susirūpinimo, ar kad žiebtų kumščiu skriaudikams?
Andrius Užkalnis

Kaip pasisuko reikalai, lengva spręsti iš to, kaip suspurdo Amerikos priešai. Vladimiras Putinas perėjo prie įprastinės taktikos – melavimo (Sirijoje – tik provokacija, o ne cheminiai ginklai, Ukrainoje nėra ir nebuvo Rusijos karių, Malaizijos lėktuvo rusai nenumušinėjo), ir gerai matyti, kaip jam nejauku, nes vėl įjungė kalėjimo leksiką. Visos kalbos apie tai, kad tarp Rusijos ir Amerikos – nauja draugystė, išsisklaidė kaip dūmas. Prezidentas George W. Bushas irgi kažkada yra pasakęs, kad pažiūrėjo V. Putinui į akis ir pamatė jo sielą – tas posakis nepakeitė Amerikos veiksmų. Britanijos premjerė Margaret Thatcher juk irgi sakė 1984 metais, kad ji gali dirbti kartu su Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu, ir tai jai nesutrukdė, drauge su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu, sugriauti ir pribaigti Sovietų Sąjungos.

Iranas irgi pabruko uodegą, ir ne tik todėl, kad remia Sirijos režimą, ir nujaučia, kur gali atskristi kitos raketos „Tomahawk“. Iraniečiai prisimena, kad su jais dar neatsiskaityta už 1979 metų JAV ambasados užėmimą ir įkaitų paėmimą, kurį surengė karštakošiai islamo revoliucionieriai. Artimųjų Rytų žmonėms nereikia aiškinti, kad kerštas neturi galiojimo datos. Sąvokos „blogio ašis“ (Iranas, Irakas, Šiaurės Korėja), kurią panaudojo prezidentas George W. Bushas prieš 15 metų, irgi niekas neatšaukė. Panašiai, Ronaldo Reagan‘o kalba apie „blogio imperiją“ (Sovietų Sąjungą), ir pažadas parašyti paskutinius Sovietų Sąjungos istorijos puslapius nebuvo vien žodžiai. Amerika padaro, ką pažadėjusi: darbų darymas iki galo irgi yra amerikietiškas būdas daryti dalykus.

Todėl ir Kuba, ir Šiaurės Korėja šiomis dienomis neramiai žiūri vakaro žinias, nes šiltos Barako Obamos laikų kalbos ir jautrus diktatorių glostymas praėjo greičiau, nei kova su neva žmogaus sukeltu klimato atšilimu, o senos sąskaitos nepadėtos į archyvą.

Filme „Krikštatėvis“ parodoma ta diena, kai šeimos galva, Michaelas Corleone, per vieną dieną suveda visas senas sąskaitas. Tai nebuvo filmas apie italų kilmės amerikiečių šeimą: ne, tai buvo filmas, iš kurio galima ir reikia semtis supratimo, kokie dėsningumai ir taisyklės tvarko tą šalį, kuri visada grįžta prie savo šaknų.