Bingo, pagaliau Lietuva tapo „normalia“ vakarietiška šalimi – iki šiol visą laiką stebėję radikaliųjų islamistų siautėjimą praktiškai visoje Europoje, čia, Lietuvoje, negalėjome niekuo panašiu „pasigirti“. Lietuvą aplenkusi (ir vėl) buvo ne tik Estija, iš kurios į ISIS, išvyko mažiausiai viena keturių asmenų šeima, bet ir Latvija, iš kurios į ISIS išvyko ne mažiau keturių jos gyventojų.

Ir nors beveik tuo pačiu metu kaip ir VSD Veiklos ataskaita pasirodžiusiame bendrame VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ (psl. 35) patikinama, kad „2016 m. Lietuvoje neveikė radikalią islamistinę ideologiją išpažįstančios teroristinės organizacijos, neužfiksuota teroristų grasinimų vykdyti teroro ataką prieš Lietuvą, nėra duomenų apie iš Lietuvos išvykusių mūsų šalies piliečių dalyvavimą Sirijos ir Irako konfliktuose“, VSD Veiklos ataskaitoje kaip „paguodos prizas“ atskleidžiama, jog aptiktas „vienas asmuo, kuris remia teroristinę organizaciją ISIS ir pats norėtų dalyvauti „džihade“ Sirijoje.“ Tačiau čia pat piliečiai nuraminami – jis jau areštuotas. Tiesa, ne dėl teroristinės ar kokios panašios veiklos, o „dėl narkotinių medžiagų laikymo“ (sic!). O va čia tai jau intriga – asmuo, norintis „dalyvauti „džihade“ Sirijoje“ įkliūva dėl narkotinių medžiagų laikymo (vartojimo, o gal prekybos jomis). Kaip vėliau paskelbta žiniasklaida, tai, pasirodo, Rusijos Federacijos pilietis, turintis teisę gyventi Lietuvoje.

Tačiau tas įtariamasis narkotikų prekeivis-nepavykęs džihado karys yra tik vyšnia ant VSD sužvejotų įtariamų radikaliųjų islamistų bei islamistinių ekstremistų torto, nes bent dar keturių „asmenų veikla yra atidžiai stebima, siekiant nustatyti galimą jų įsitraukimą į islamistinį ekstremizmą(išskirta mano – aut.).“
Kas nutiko per metus, tarp dviejų VSD veiklos ataskaitų, kurios aptarinėjamu klausimu skiriasi kaip diena ir naktis. Juk reikia sutikti, kad jei per metus Lietuvoje atsirado apie 70 asmenų, kurie dėl savo radikalių islamistinių pažiūrų netgi kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai yra baisiau už baisų. Ir visų pirma todėl, kad Lietuvoje beveik nėra musulmonų.
Egdūnas Račius

Galiausiai, ataskaitoje atskira pastraipa užsimenama, jog „2016 m. VSD taip pat nustatė 2 asmenis, kurie dėl savo neprognozuojamo elgesio (sic!) ir pasisakymų buvo įvertinti kaip riziką keliantys bei linkę į saviradikalizaciją asmenys, galintys tapti vienišiais teroristais („vienišais vilkais“).“ Tačiau iš šios formuluotės sunku pasakyti, ar šie asmenys priskiriami tai septynių dešimčių grupei.

Kaip bebūtų, nors naujausios VSD veiklos ataskaitos skyrius „Kova prieš terorizmą ir ekstremizmą“ užima mažiau nei vieną puslapį, tai didžiulis poslinkis šios institucijos į viešumą transliuojamoje informacijoje – ankstesnėse pastarųjų metų veiklos ataskaitose analogiškuose skyriuose nieko panašaus nebūdavo. Antai, 2015 metais paskelbtoje Veiklos ataskaitoje (psl. 24) aptakiai užsimenama, jog VSD „stebėjo radikaliai nusiteikusius asmenis, tyrė jų ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis Lietuvoje ir užsienyje.“, o 2016 metais paskelbtojoje apie ką nors kas bent kiek primintų radikaliuosius islamistus ar islamistinius ekstremistus išvis neužsimenama.

Islamistai
Ir čia, staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus – informacija apie net septynias dešimtis radikalias islamistines pažiūras turinčių asmenų, kurie netgi „gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.“ Turėtų kilti natūralus, net jei retorinis, klausimas – kas nutiko per metus, tarp dviejų VSD veiklos ataskaitų, kurios aptarinėjamu klausimu skiriasi kaip diena ir naktis. Juk reikia sutikti, kad jei per metus Lietuvoje atsirado apie 70 asmenų, kurie dėl savo radikalių islamistinių pažiūrų netgi kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai yra baisiau už baisų. Ir visų pirma todėl, kad Lietuvoje beveik nėra musulmonų.
Prieš 6 metus vykdyto gyventojų surašymo duomenys rodo, kad sunitais musulmonais save įvardijo 2727 asmenys, iš kurių šiek tiek daugiau nei pusė (52,8 proc., 1441 asmenys) – etniniai totoriai. Etniniai lietuviai (374) – antra pagal gausumą (13,7proc.) grupė. 73 asmenys (2,7 proc.) įvardijo save etniniais rusais. Šiandien situacija jau gali būti gerokai pakitusi, visų pirma dėl migracinių procesų, bet ir dėl negatyvaus gimimų ir mirčių santykio. Mat palyginus 2001 ir 2011 metų surašymo duomenis aiškiai pasimato, kaip sparčiai nyksta totorių bendruomenė, o kartu ir jų dalis bendrame musulmonų šalyje skaičiuje. Surašymai taip pat parodo, kad bendras musulmonų skaičius Lietuvoje tarp 2001 ir 2011 metų sumažėjo dešimtadaliu. Ir nors per pirmąjį šio šimtmečio dešimtmetį į islamą atsivertė keli šimtai Lietuvos piliečių, didelė dalis jų ne(be)gyvena tėvynėje. O kadangi Lietuva vis dar lieka itin nepatraukli imigrantams iš Azijos ir Afrikos, imigrantų kilmės musulmonus mūsų šalyje galima suskaičiuoti ant, jei ne vienos, tai bent kelių rankų pirštų.
Kadangi Lietuvoje vienintelė nikabą dėvėjusi moteris buvo žurnalistė atlikusi „socialiniu“ pavadintą eksperimentą, o chidžabo nedėvi net labai religingos musulmonės, kyla kitas natūras, net jei vėl retorinis, klausimas – kur jos visos būna, kad jų niekur nesimato?
Egdūnas Račius

Bet net ne tai yra svarbu. Svarbiausia, kad surašymo duomenys nieko nepasako apie save musulmonais įvardijusių žmonių pažiūras, tikėjimą ar religinę praktiką. Tačiau ją išmatuoti, vis dėlto, galima. Ir lengviausia tai padaryti penktadieniais, kai musulmonai susirenka bendruomeninio meldimosi. Ir nors nykštukinė Kauno mečetė bei Vilniaus centrinė meldimosi salė penktadieniais išties būna sausakimšos, dėl savo netalpumo jos tiesiog negali aptarnauti daugiau nei kelių šimtų maldininkų. Kadangi istoriniuose totorių kaimuose esančios mečetės būna arba uždarytos, arba jose lankosi negausios maldininkų grupės, tai bendras viešose meldimosi vietose Lietuvoje susirenkančių skaičius kažin ar gali viršyti 300. Aišku, dalis tikinčiųjų tiesiog galbūt negali atvykti dienos metu sudalyvauti bendruomeniniame meldimesi, kiti galbūt pasirenka melstis privačiose erdvėse.

Kitas labai patogus kriterijus matuoti musulmonų religingumą yra jų apranga. Ne visi, bet vis dėlto didžioji dalis pamaldžių musulmonų rengiasi itin konservatyviai, o svarbiausia – dažniausiai dėvi galvos apdangalą. Ir tai galioja ne tik moterims. Tokių konservatyvių, revaivalistinių pažiūrų musulmonų galima pamatyti praktiškai bet kuriame Europos didmiestyje. Deja, Lietuvoje tokių nesimato. O va, pavyzdžiui, Latvijoje, yra, tiesa, negausi, musulmonių grupė, kurios viešumoje dėvi ne paprasčiausią chidžabą – skarelę, o net veidą dengiantį nikabą. Kadangi Lietuvoje vienintelė nikabą dėvėjusi moteris buvo žurnalistė atlikusi „socialiniu“ pavadintą eksperimentą, o chidžabo nedėvi net labai religingos musulmonės, kyla kitas natūras, net jei vėl retorinis, klausimas – kur jos visos būna, kad jų niekur nesimato?

Lietuvoje lygiai taip pat nepamatysi tipiškais musulmonų revaivalistams (turbūt VSD juos tiesiog ir pavadintų radikaliais islamistais ar islamistiniais ekstremistais) apdarais apsitaisiusių musulmonų vyrų, kurie be akivaizdžiai trumpokai atrodančių kelnių, kepuraitės, kartais arabiško stiliaus drabužių, beveik būtinai nešioja poilgę barzdą. Universaliai tokie vyrai vadinami vahabiais ir / arba salafiais. Deja, tokių Lietuvoje nesimato. Galbūt jie viešumoje nesirodo ir slapstosi. O gal vis dėlto jų nėra.

Va čia prieiname prie pamatinio klausimo – kaip atpažinti VSD sekamą „radikalųjį islamistą“ / „islamistinį ekstremistą“? Galbūt mes visi esame daugybę kartų juos matę, stovėję su jais eilėje parduotuvėje, važiavę viešajame transporte ar paprasčiausiai prasilenkę, tik neatpažinome? Gal tie žmonės, kitaip nei viso pasaulio „radikalieji islamistai“ ir „islamistiniai ekstremistai“, slepia savo tapatybę rengdamiesi ir viešumoje elgdamiesi taip, kad neatkreiptų į save jokio aplinkinių dėmesio?

Taip, matyt, išties galėtų būti, nes yra ne kartą taip nutikę Vakarų Europoje, kad niekuo iš aplinkinių nesiskiriantis asmuo įvykdo žudikišką išpuolį, o po jo visi jį pažinoję viešai stebisi ir dievagojasi, kad nieko panašaus negalėję nuspėti, t.y. niekaip neįžvelgę radikalizacijos apraiškų.

Tuomet būtų galima manyti, kad ne savo vieša išvaizda ar elgesiu (pavyzdžiui, perdėtu pamaldumu, įaudrintais ginčais su kitais bendratikiais ar netikėliais) jie patraukė VSD dėmesį, o dėl kažko, kas aplinkiniams gali būti niekaip nematoma. Spėtina, kad tai skaitmeninė erdvė – tam tikrų svetainių lankymas, tam tikro pobūdžio žinučių rašymas ir pan. Gal kiek per drąsu, bet drįstu spėti, kad VSD daugeliu atvejų sužvejojo būtent tokius skaitmeninius „radikalius islamistus“, tai yra, žmones, kurie domisi, o gal ir reiškiasi, erdvėje, kuri dėl savo šaltinio bei turinio patenka į stebėtinos ar net draustinos informacijos ir komunikacijos sampratą.

O kad Lietuvos piliečiai atsivertę į islamą išties gana daug bendrauja skaitmeninėje erdvėje, nesunku pastebėti – tereikia paieškoti feisbukogrupių, atvirų ir uždarų internetinių forumų. Tai natūralu, mat didelė dalis lietuvių musulmonų (gal labiau, musulmonių) yra išsisklaidę po pasaulį ir jiems/ joms bendrauti patogiausia būtent modernių technologijų pagalba. O kadangi Lietuvos musulmonų dvasinė vadovybė neatliepia konvertitų dvasinių lūkesčių, informacijos apie savo naujai atrastą religiją jie ieško pasaulinio žiniatinklio platybėse ir labai tikėtina, kad užklysta į ribines zonas.

Galima paklausti – kokia informacija skaitmeninėje erdvėje keičiasi lietuviakalbiai musulmonai? Ogi visokiausia, bet daugiausia tai revaivalistinio, nedenominacinio islamo kilmės idėjos. Ar jas galima būtų įvardyti VSD išskirtaisiais „radikaliuoju islamizmu“ ar „islamistiniu ekstremizmu“? O va čia jau vaizduotės, atsiprašau – kriterijų, klausimas. Čia aš jokiu būdu nedrįstu kritikuoti VSD darbo metodų ar kriterijų, kuriais Departamente apibrėžiami „radikalusis islamizmas“ ir „islamistinis ekstremizmas“, nes aš to nežinau (galiu tik pasakyti, kad su manimi VSD niekada nesikonsultavo tokiais klausimais), bet tik galiu viltis, kad tokie kriterijai VSD yra griežtai apibrėžti ir skirtingos islamo religingumo formos yra aiškiai atskiriamos. Tą lyg ir netiesiogiai suponuoja Atskaitoje esantis sakinys, jog stebimi „asmenys pagal tam tikrus kriterijus yra suskirstyti į rizikos grupes, jų atžvilgiu vykdomi veiksmai atsižvelgiant į tai, kokią grėsmę jie kelia.“ Man asmeniškai to pakanka.

Ir vis dėlto, maga įkišti ir savo trigrašį ir pasidalinti savo supratimu apie neaprėpiamai platų islamo religingumo formų spektrą. Čia, matyt, neverta kalbėti apie klasikines islamo plotmes – normatyvinį-legalistinį, mistinį bei liaudies islamą, nes šių atstovai tikrai negalėtų kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Lygiai taip pat galima palikti ramybėje modernistinių islamo religingumo formų atstovus, nes jie savo gyvenimo būdu ir pažiūromis yra bene panašiausi į „mus“, nemusulmonus. Tad belieka revaivalistai.

Revaivalistinių musulmonų judėjimų (o su jais ir ideologijų) spektras yra platus, bet juos galima sugrupuoti į tris sąlygines kategorijas, kurių pirmoji – (neo)fundamentalistai, kurie yra labai konservatyvūs, bet apolitiški. Dėl savo iš šalies keistokai atrodančios gyvensenos jie gali būti nepriimtini post-moderniose vartotojiškose visuomenėse, nes yra kaip gyvas priekaištas, bet realios grėsmės nacionaliniams saugumui tikrai nekelia. Na, nebent itin lakios vaizduotės žmonėms. Reikia pripažinti, kad dalis į islamą atsivertusių lietuvių išties tapatinasi su (neo)fundamentalistinio islamo atmaina – salafizmu. Tiesa, didžioji jų dalis ne(be)gyvena Lietuvoje.

Antroji revaivalistinio islamo kategorija – islamistai, kurie, kitaip nei (neo)fundamentalistai savo prigimtimi yra politiškai angažuoti ir aktyvūs – daugumoje musulmonų šalių islamistai turi savo politines partijas ir kuo legaliausiai dalyvauja politiniame šalies gyvenime.

Čia būtų galima juos palyginti su krikščionimis konservatoriais Europoje. Tokie islamistai galbūt gali būti vadinami „nuosaikiaisiais“ priešpastatant juos „radikaliesiems“, apie kuriuos ir kalbama VSD Ataskaitoje. „Radikaliaisiais islamistais“ mokslinėje literatūroje vadinamos ginkluotos grupuotės aktyviai kovojančios prieš savo valstybių aparatą, pvz. Ginkluota islamo grupė Alžyre, Islamo džihadas Egipte ir pan. Dėkui Dievui, tokių ginkluotų grupių Lietuvoje neturime, kaip ir nuosaikiųjų islamistų.

Galiausiai, trečiajai revaivalistų kategorijai priskiriami džihadistai – įsikalbėto globalaus amžinojo ginkluoto pasipriešinimo kariai. Šie neabejotinai kelia grėsmę, ir ne tik nacionaliniam, bet ir globaliam saugumui. Ir nors džihadistai visame pasaulyje greičiausiai nesudaro nė 1 procento pasaulio musulmonų, jie yra didžiausias galvos skausmas visai pasaulio bendruomenei, nes jie yra patologiški suicidiniai žudikai. Žinoma, tokiais negimstama, o tampama. Ir tame didelį vaidmenį suvaidina su psichika susiję dalykai.

Tad griežtai kalbant – džihadistai, ypač džihadistines idėjas pradedantys reikšti asmenys, visų pirma yra psichologų ir psichiatrų darbo objektas. Tą jau yra suvokusios kelios valstybės, kurios sukūrė džihadistų rehabilitacijos programas specialiose jiems skirtose klinikose. Ar tokių esama Lietuvoje? VSD Ataskaita atsakė – būta bent vieno, nors ir ne Lietuvos piliečio. Ar tokių gali būti daugiau? – O kas gali garantuoti, kad bet kuris žmogus, tiek musulmonas, tiek nemusulmonas, nesusirgs psichikos liga?

Tad pabaigoje ir vėl kyla, dabar jau tikrai retorinis, klausimas – kurios ar kurių kategorijų atmainų atstovai yra tie 70 VSD stebimų asmenų, Ataskaitoje įvardintų kaip turinčių savo „radikalių islamistinių pažiūrų“ ir galintys įsitraukti į „islamistinį ekstremizmą“?